XXI amžius

„Mintys“ - laisvo žmogaus pozicija

„Turime mažą pasaulio gabalėlį, Lietuvą, kurį mums davė Dievas, likimas, istorija, ir už kurį esame atsakingi“

Vytautas LANDSBERGIS

Nebesistebime prof. Vytauto Landsbergio darbštumu. Šalia įtempto darbo Seime ir vadovavimo Tėvynės sąjungai (Lietuvos konservatoriams) jis kasmet išleidžia po vieną, dvi ar net tris knygas. Kovo viduryje Vilniaus rotušės Didžiojoje salėje buvo pristatyta viena naujausių jo knygų „Būta ir pasakyta. Mintys“ (2002, leidykla „Pasviręs pasaulis“, sudarytoja Liučija Jasiukevičiūtė). Kaip rašoma anotacijoje, „tai vaizdingų, raiškių ir svarbos nepraradusių minčių rinktinė. Laisvė, Tėvynė, menas, idealizmas, gyvenimo prasmė, žmonijos keliai, lietuvių tautos kultūra ir kiti dalykai sudaro knygos turinį“. Visos mintys turi datas: 1988 - 2002 metai; tiesa, keletą minčių rasime ir iš ankstesnio laikotarpio. Kai kurios turi ir vietą, kurioje buvo viešai paskelbtos: Jungtinių Tautų forumai, PEN klubo kongresas Vienoje, Helsinkio viršūnių susitikimas, JAV Kongresas, Sąjūdžio steigiamasis suvažiavimas... Kai kurios cituojamos iš laiškų, rašytų žinomiems politikams ir valstybės vadovams: F.Miteranui, L.Valensai. Kai kurios reiškiamos eiliuotai. Kad ir kokia forma būtų pasirinkta, visur jausime laisvo žmogaus poziciją. Beje, šia knyga leidykla ketina pradėti Lietuvos intelektualų „Minčių“ seriją.
Bene pati svarbiausia vertybė yra laisvė – žmogaus įgimtų ir paveldėtų galių skleidimosi sąlyga. Iš dvylikos skyrių pirmasis pavadintas „Laisvė“. Kada žmogus jaučiasi laisvas? Atsakymas duodamas pirmajame knygos puslapyje. „Tu daraisi laisvas, atmesdamas baimę ir tobulėdamas, jauti, kaip tavyje gimsta naujas žmogus, ir tiesi ranką kitam, savo artimui, ir gimsta laisva tauta, kuri tiesia ranką kitai tautai, gimsta laisvųjų santarvė.
Tai vidinė galia, dvasinis virsmas, prieš kurį atsitraukia tankai. Su šia patirtimi Baltijos šalys dabar grįžta į Europos šeimą, kad ją atjaunintų“.
Laisvės troškimas, jos pojūtis – tai mažos šalies, esančios tarp didžiųjų, išlikimo sąlyga. Todėl, „norint išlikti tokioje istorinio likimo situacijoje, reikia labai norėti išlikti. Reikia mylėti savo žemę ir savo dangų – kitokį negu kur nors už jūrių marių, – reikia mylėti savo kalbą ir dainas, dorus papročius ir teisingumo suvokimą, reikia mylėti laisvę. Kai kada tą reikia mylėti labiau už gyvybę“.
Kalbant apie laisvę, negalima nepriminti atsakomybės, nes „laisvė ir atsakomybė yra neatskiriami dalykai... Pagrindinis principas, einantis iš aukščiau ar iš pačios žmogaus prigimties, yra toks – žmogus pats atsakingas už savo pasirinkimą naudotis laisve. Jis tiek atsakingas, kad gali net netekti laisvės, jei ja nusikalstamai naudojasi“.
Pakalbėjus apie laisvę, logiška kalbėti apie tėvynę. Neatsitiktinai kitas knygos skyrius pavadintas „Tėvynė“. „Kas yra Tėvynė?“ – klausiama ir atsakoma: „Tai žmonės, kurie ten gyvena, ir žemė, už kurią mes, tie žmonės, turėtume būti atsakingi. Gimtoji žemė, kurioje gyventi geriausia. Ne todėl, kad ji pati turtingiausia ir dideles algas moka, o todėl, kad jos dangus malonus, žaliuojant gamta graži ir kapuose visi savi. Bet ir tą gamtą reikia gelbėti. Šalia pagrindinės teisės gyventi norėčiau paminėti ir pabrėžti žmogaus teisę turėti savo tėvynę, nebūti deportuotam ar išvarytam iš jos“. Autorius nuoširdžiai pataria mums, visiems vienos tėvynės vaikams: „Puoselėkime bičiulystę, talką, jausmą, kad visa, kas kieno nors iš mūsų padaryta, – tai visų padaryta, visų mūsų gimtosios žemės gėris. Ir nepuoselėkime pavydo, įtaringumo, apkalbų, irzlių Europos provincijos miestelio varžybų...“
Jaunesnės kartos skaitytojams ši knyga tarsi istorijos vadovėlis, parašytas to meto įvykių liudytojo. Nedera pamiršti, kad prof. V.Landsbergis buvo pirmasis asmuo Lietuvos Sąjūdžio veikloje: pirmininkas, garbės pirmininkas. Jis – nepriklausomos Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos - Atkuriamojo Seimo pirmininkas, tuometinis valstybės vadovas, 1996–2002 metų kadencijos Seimo Pirmininkas. Jis – bene pirmas Lietuvoje prakalbo apie dorą švarių rankų politiką: „Yra galima kūrybiška ir žmoniška politika, kuriai nesvetimas dorovinis elementas, dorovinis pagrindas“. Tokia politika keičia žmogų iš vidaus: „Kai tariam tvirtai apsisprendę – užteks, kalbėsiu tiesą, liudysiu tiesą, balsuosiu už tiesą – čia ir gimsta naujas pasaulis, vertas žmogaus, kuris atsikratė baimės vergijos“. Tuo tarpu sovietinė sistema „buvo grindžiama baime ir neapykanta ne vien išorės pasauliui. Vidaus politika turėjo analogišką parengiamąjį tikslą – atimti asmens ir tautų vertybes, pažeminimu palaužti visų iki vieno dvasią ir dorovę. Vadinamasis „visuomeninis“ gyvenimas buvo orientuotas į totalinį susivienijimą ir paklusnumą metafiziškam „sistemos“ siaubui. Didžiausia šios dehumanizacijos kliūtis – meilė turėjo būti sunaikinta, ir žiaurus primityviai racionalizuotas naujasis žmogus būtų gerai tikęs užkariauti visą pasaulį“. Laimei, mūsų tautos atsparumas pranoko okupantų lūkesčius: „Sausio 13-ąją ciniška ir nužmogėjusi sovietų karo mašina atsitrenkė į neginkluotų Lietuvos piliečių ryžtą, solidarumą, pasipiktinimą ir pasipriešinimą; ir karo mašina užspringo, pasitraukė. Labiau negu dešimtmečiais prieš tai išryškėjo tos kariuomenės neteisėtas buvimas Lietuvoje – pats buvimas kaip agresijos faktas ir kaip tarptautinis smurtas“.
Šiandien džiaugiamės kartu su knygos autoriumi, kad „Sąjūdis nesuabejojo Nepriklausomybės ir demokratijos idealais; nepasidavė gniuždomas, šmeižiamas, pravardžiuojamas, kaltinamas nebūtais dalykais; neatsakė šmeižtu į šmeižtą, kerštu į kerštą; neverkė, nors apgailestavo dėl trumpalaikių pakeleivių, silpnadvasių ir atskalūnų“.
Knygoje yra atsakymas ir tiems, kurie iki šiol nepatikėjo prasmingumu to, kas Lietuvoje pradėta daryti Atgimimo metais: „Mes kovojome už savo teises, už savo likimą ir žinojome, kad netiesioginiu būdu giname daugelio žmonių teises, likimą, ypač tų, kurie gyveno į rytus nuo mūsų... Mūsų pozicija bus reikšminga tautoms ir šalims įvairiausiuose žemynuose ir buvo reikšminga per praėjusius metus, kad galime būti pavadinami tautų teisių gynėjais apskritai. Ir tolesnė mūsų politika, prisiminimas kelio, kurį nuėjome, galbūt ir teigiamas pavyzdys, kaip nuėjome tą kelią, – jau yra mūsų indėlis į žmonijos reikalus. Neturime drovėtis tą suvokti, pavadinti ir tęsti tą pačią politinę liniją“.
Kai įstosime į Europos Sąjungą, Lietuvos siena su Baltarusija ir Karaliaučiumi taps išorine ES siena. Viena svarbių mūsų priėmimo sąlygų – geri santykiai su kaimynais. Prof. V.Landsbergis visa tai numatė dar 1992 metais: „Lietuva neketina atsisakyti ir žvilgsnio į Rytus, tradicinių ryšių su Rytų kaimynais. Tokia vėl galima Lietuvos perspektyva – būti Vakarų krikščioniškosios kultūros ir teisinės kultūros rytiniu forpostu, kaip tai buvo kitados viduramžiais, Lietuvos Didžiųjų kunigaikščių Vytauto, Žygimanto Augusto ir Stepono Batoro laikais“.
V.Landsbergis – muzikologas, menotyrininkas, habilituotas daktaras (1994), profesorius (1978), parašęs dvylika knygų apie lietuvių muziką ir dailės istoriją, tyrinėjęs M.K.Čiurlionio muzikos ir dailės palikimą. Netenka stebėtis, kad trečdalis „Minčių“ skirta menui, muzikai, Čiurlioniui, tautos kultūrai, žmonijai, idealizmui. Menas turi kalbėti apie didžiuosius, taurius dalykus, turi žadinti žmogui savas mintis ir emocijas, ir todėl kiekvienas žiūrovas ar klausytojas teranda asmeninį kontaktą su meno kūriniu... „Čiurlionis tikėjo, kad jo tauta neša didžiajai pasaulinei kultūrai gerą naujieną; ir jis įrodė, kad menas – tai būtent vieta, kur susitinka individas, tauta, žmonija“; „Visa muzika yra meilė. Meilė gyvenimui, meilė grožiui, artimo pasiilgimas... Muzika visada gynė laisvę, pati būdama laisvės prieglobstis“.
Kai kurios mintys – krikščioniški apmąstymai: „Būk savimi, būk asmenybė, individas, išugdyk savo gebėjimus ir galias, kad pajustum viso to prasmę – padėjau kitam žmogui“. Kai kurios primena maldas: „Pasauliui Lietuva – tai mažas lopinėlis ant Baltijos jūros kranto, o mums – tai krauju ir ašarom sulaistyta žemė, gyvenimo prasmė, raginanti mus dar ir dar kartą melsti: „Palaimink, Viešpatie, mus, kad galėtumėm gyventi, kartu ir dirbti savo gimtojoje žemėje – savo šeimoms ir savo valstybei. Palaimink, Viešpatie, Lietuvą, mūsų vienintelę ir nepakartojamą“. Palaimink ir šios knygos autorių prof. V.Landsbergį, vadovavusį mums, išeinantiems iš „nelaisvės namų“.

Aldona KAČERAUSKIENĖ