Ilgai težydi devynžiedė
Virš miško
baltas debesėlis,
toks panašus
į angelą.
Priartėk,
neleisk nueiti
į savo aklumą.
Padėk nušvisti
maldos gelmėje
ir platybėje.
V.R.
Su Vygando Račkaičio eilėraščių
knyga Atodangos (Indra, 2002) lengva bendrauti. Joje nėra
nei stulbinančių, nei gluminančių dalykų, o skaičiau ne tik nesibodėdama,
bet ir grožėdamasi sutiktu žmogumi su tikru veidu, jo sielos akimis
regima Lietuva istoriniame ir astronominiame laike, XX amžiaus
atkarpoje.
Knygoje 223 eilėraščiai, dažniausiai miniatiūros formos, be pavadinimų.
Atsisakyta rimavimo, ritminis bangavimas neryškus. Puslapis po
puslapio pamažu veriasi tyliu, ramiu balsu kalbančio žmogaus gyvenimas,
gana atskiras, bet ir neatsijęs nuo visumos. Tai kamerinė poezija,
ir tinkamiausia ją skaityti vienumoje.
Atodangos trijų dalių, kiekviena turi savo stebėjimo plotą ir
iškiliausią temą, bet netrūksta ir visoms trims bendrų gijų, siejančių
vaizdus į natūralią ir patrauklią visumą.
Pirmoji dalis (Lemties paukštė) prasideda žaibo perskelto akmens
vaizdeliu, kur sustingęs (
) pirmykščių vandenų / raibulys
suakmenėjusio laiko klodai. Pabaigos klausimas: Kur aš tada
buvau? lyg įžanga į poetinę aš biografiją. (Prisiminta eilutė
iš kito teksto: Kelias mane augino.) Pirmoji dalis grindžiama
lyrinio herojaus biografijos detalėmis: Pradėjo mane pavasaris
;
Baimė lingavo / mano lopšį / dieną ir naktį (nes ėjo karas);
mus prie vežimo / sustatė sušaudyti, / mačiau, kaip nusitaikė
/ įnirtę enkavėdistai; raudojo gegutė, / skaičiuodama žuvusius
/ miško brolius. (
) O mes, vaikai, / žaidėme su šovinių gilzėmis.
Ir išvada: Auginai tu mane, / Tėvyne, / krauju ir ašaromis /
pamaitintoje žemėje.
Kelyje vis tebesantis veikėjas mini artimus žmones, juos ir jau
amžių miegą miegančius vis prisimena su pagarba, meile, širdperša:
mama, (
)/ priimk maldos gėlę / su širdyje sukrautu / žiedu;
Juodašimčiai tą žiemą / numetė mano prosenelį / nuo aukšto medinio
tilto; Senolių balsais / kužda lapus metančios / drebulės;
neturintį kapo / toje Sibiro žemėje brolį sesės rauda apraudojo
teta. Nors jaunystė jau virto bespalviu vėju, nors tik Viešpaties
žinioje gyvenimo smėlio laikrodžio parodymas, bet keleivis kreipiasi
neįkyriai, lyg per tarpininką, į nuoširdžiai išpažįstamąjį: Žydėk,
dar ir man / žydėk, devynžiede.
Ad fontes (antra dalis) pagrįsta nebe tiek veikėjo gyvenimo
istorine ir buitine patirtimi, kiek įsijautimais į Amžinąjį Žodį.
Čia ir žmogui atseikėto laiko neskalsumo suvokimas, kūnus sudildančių
smilčių ir kiti panašūs vaizdiniai, apmąstymai, nusidėjėlio nerimo
pojūčiai: Pilkšvas lietus / drumsčia verdenę. / Merdi širdy /
žibuoklė
/ Pasidaviau pykčiui. / Sviedžiau akmenį
. Žmogus ne
sykį savimi nusivylęs: dar neprigydžiau / išrautos baltos gėlės;
Veltui ieškau, / nerandu savy šventumo. Tada prisimenamas Šventajame
Rašte likęs pažadas: Aš įkvėpsiu jums dvasią, / ir jūs atgysite.
Į nuodėmę atkristi linkusį žmogų gali išgelbėti tik Dangaus šviesa,
bažnyčioje per rytines pamaldas jam plečiasi vilties erdvė.
Intymi ir įtaigi vakaro malda: Užžiebk žvaigždę, / Dangau, ir
mano sieloj. To juk ir dabar taip reikia pasaulyje, gyvenime,
kurio pasakos jau be laimingų pabaigų ir Trina rankas Judas,
/ kuris niekada nepasikars
Dviese (trečia dalis) pačiu pavadinimu nurodo pagrindinę temą
-santuokinės bičiulystės gėrį. Pora pagal Dievo norą, bet lyg
ir nebe pagal šio pasaulio madą, - gal pamanys ir kitas koks
dar nenukrikščionėjęs atgaivos ieškotojas. Šios dalies miniatiūrose
veikėjas besąlygiškai pripažįsta idealu tą, kuri, pakrikštyta
meilės deivės vardu, prisipažįsta: Dideliam dideliam pasauly
/ esi man viena.
V.Račkaičio Atodangų veikėjas pastabiu žvilgsniu, su dideliu
jautrumu mato ir girdi tėvynės gamtą. Iš jos šaltinių semia ir
semia. Atidus ir melzganai tolimo Oriono šviesai, ir žemę palietusiai
ugniažolės sėklelei. Su malonumu slysta žvilgsnis tokiomis V.Račkaičio
eilutėmis: Atnešęs vaivorykštę / ant šulinio rentinio / nutūpė
laumžirgis; violetinėmis grabnyčiomis / žydėjo gegužraibės;
virpėdamos / skęsta vakaro / sutemose drebulės; klausydavausi
/ jaučio balsu / baubuojančio baublio (
) švendrynuose; lututės
balsas iš užmiršto laiko; pavasario giraitė sklidina strazdo
Gloria, o miške stirnų taku regis, prieisi / vartus į dausas.
Atodangų autorius sugeba savitai ir plastiškai parinkti metų
laikų keičiamas gamtos spalvas, bet nėra tik kopijuotojas. Knygoje
gamta dažnai lemia nuotaikas, meditacijas, vizijas. Ypač vykę
tie eilėraščiai, kuriuose gamtos įvaizdžiai drauge yra ir tam
tikri simboliai (Merdi širdy žibuoklė
ir pan.). Įstringa autoriaus
dažnai minimi baltieji: gulbė, balandis, angelas, gėlė, padangėje
vien balti sparnai. Esti ir baltas ievų lietus, balta žiedų debesija.
Poetinio vyksmo vietos atokiau nuo didžiųjų miestų bei kultūros
centrų. Apie tai galima spręsti iš žiupsnelio vietovardžių (Gulbiniškių
alksnyne, Šeškupio klony, Susitikom prie Merkio ir kt.).
V.Račkaičiui būdinga tekstą pradėti kokiu gamtos impulsu, vaizdeliu,
reiškiniu ir pereiti prie klausimo, prašymo, maldavimo, tam tikros
būsenos, nuotaikos.
Nesakau, kad Atodangos tobula knyga, bet apie jos ydas nekalbėsiu.
Beje, dešimtyse kitų knygų ydų yra daug daugiau. Šiek tiek susikaupiau
ties Atodangomis bene labiausiai dėl to, kad jų žmogus yra dešimčių
gudruolių (?) per dantį traukiamas krikščionis, kad autorius ne
tik nesistengia anų akivaizdoje išsiginti savo tikėjimo, bet ramiai
ir neužgauliai linki skaitytojui tikėjimo duonos.
Man artimas šios knygos žmogus nuoširdžiu paprastumu, gera valia,
pagarbiu santykiu su vyresnių kartų dvasine kultūra, pastangomis
neišklysti, neapsileisti dvasia.
Elena SKAUDVILAITĖ
© 2003 "XXI amžius"