Jei žmonės norės geresnės Lietuvos

Prof. Vytautas Landsbergis Sąjūdžio suvažiavime Sauliaus Venckaus (ELTA) nuotrauka

Penkiolika metų - per mažas atstumas, kad būtų galima iki pat gelmių suvokti Lietuvos Sąjūdžio esmę, jo reikšmę visos tautos ir kiekvieno žmogaus gyvenime. Tais nepamirštamais milžiniškų mitingų laikais, kai, rodos, visa Lietuva buvo tapusi vienu kūnu, į mūsų šalį perimti Sąjūdžio pamokų slapčiomis vykdavo patriotai iš įvairių buvusių sovietinių respublikų, o ne vienas buvęs kokio Rusijos rajono funkcionierius, sutikęs svečią iš Lietuvos, baugiai apsidairęs, su nenusakoma veido išraiška tyliai paklausdavo: „Negi iš tikrųjų Sąjūdis išves Lietuvą iš Sovietų Sąjungos?“. Išvedė.
Didžiulė Lietuvos Sąjūdžio įkūrimo penkiolikos metų minėjimo programa vyko šeštadienį Vilniaus kongresų rūmuose surengtu Lietuvos Sąjūdžio aštuntuoju suvažiavimu.
Birželio 2 dieną Vilniaus universiteto centriniuose rūmuose surengta konferencija „Pilietiškumo ir valstybingumo atkūrimo kelias“, Rašytojų sąjungos būstinėje - vakaras „Lietuvos rašytojai ir Sąjūdis“. Birželio 3 dieną, padėjus gėlių ant Sąjūdžio veikėjų kapų, vyko sukakčiai skirtas iškilmingas Lietuvos Respublikos Seimo posėdis.
Apie Lietuvos Sąjūdžio aštuntąjį suvažiavimą, apie Sąjūdžiui iškylančius uždavinius po penkiolikos metų kelio rašysime penktadienio numeryje, o šiame numeryje spausdiname mintis, kurias Sąjūdžio aštuntajame suvažiavime pasakė buvęs Sąjūdžio pirmininkas, dabar Sąjūdžio garbės pirmininkas, Lietuvos Seimo narys prof. Vytautas Landsbergis.

Prieš penkiolika metų Lietuvoje kažkas atsitiko. Susikaupė didieji lūkesčiai, susikaupė per dešimtmečius, kad ateis, vis vien ateis mūsų krašto laisvės ir garbės diena, kai Lietuva bus vėl valstybė. Sykiu jau pasirodė ženklų, kad engusi tautas sovietų imperija silpsta, žlunga. Susikaupė Lietuvoje ir daugybė mažesnių, bet atkaklių pastangų įvairiose srityse tai šį, tai tą prikelti, pažadinti, apginti – kokią nors laisvę, kokią nors teisę, savo gamtą ir kalbą, tautos orumą ir kultūrą, istoriją ir ateitį, grindžiamą tikėjimu… Ir štai tos dalinės paskirų grupių pastangos ėmė lydytis į naują žėrintį visuotinumo lydinį. Tai buvo pirmiausia dvasios vyksmas, nepamirštamas tiesos jėgos ir brolybės jėgos pojūtis, vėl grįžęs tikėjimas rytdiena. Ir tikėjimas, kad turime globą aukštybėse. „Jūs Apvaizdos vaikai“, – pasakė kardinolas Vincentas Sladkevičius, ir negalėjo būti Sąjūdžiui didesnio palaiminimo.
Žmonės keitėsi, atsiskleidė gėriui, džiaugėsi tuo ir padėjo vienas kitam. Žodžiai artimo meilė būtų buvę kaip tik patys tinkamiausi, bet jų nevartojome, nes kai yra meilė, nereikia nė žodžių.
Šis gimstantis 1988-ųjų vasarą, staigiai besirandantis naujos dvasinės kokybės lydinys pasivadino Sąjūdžiu. Bendrinis daiktavardis tapo tikriniu, taigi vardu ir pirmuoju lietuvišku tarptautiniu žodžiu. Įvairiomis kalbomis jį rašė lietuviškai, nors ištardavo skirtingai.
Lietuvos Sąjūdis (kurį laiką, taktikos sumetimais, vadinęsis Persitvarkymo sąjūdžiu) buvo dvilypis reiškinys. Viena vertus, lūkesčių ir siekių idėjinė išraiška – formuluojamos nuostatos, programos, o kita vertus – laisvos visuomenės organizacija. Ją reikėjo ryžtingai sukurti, kad įgyvendintume tuos daugybės žmonių siekius ir lūkesčius. O Sąjūdžio kūrimas ir sukūrimas, dešimtims ir šimtams tūkstančių atmetant sovietų valdžios baimę, tai jau buvo laisvė!
„Pamiršk apie Sofją Vasiljevną“ (atseit sovietų valdžią), – taip lengva buvo ištarti ir išties pamiršti, nesivaržyti, ir taip atkakliai ji ligi šiol stengiasi išlikti, kad nepamirštume.
Ką dabar prisimename ir įvardijame, yra ne vien istorija, bet ir pagrindai, principai. Iš esmės tai ir užduotys, nes darbas buvo ir yra begalinis, jis nebaigtas.
Dažnas galėtų pasakyti: išsivadavimo tikslas pasiektas, Lietuva laisva ir nepriklausoma, išsikovojusi net ir teisę pasirinkti – kur ir su kuo ji nori būti, kad laisvės iškovojimas būtų apsaugotas.
Bet ar tai viskas, ko tuomet norėta, kas buvo vertybių skalėje? Ar laisva žmonių dvasia, ar joje jau vyrauja garbės ir dorovės nuostatos ir jausmai? O gal priešingai, vergaujame primityviam egoistiniam materializmui, ciniško pavidalo „pragmatizmui“, lyg mus tebevaldytų senoji dvasinė sovietija su savo mąstysenos normomis, niekaip nenorinti nusibaigti?
Taip visuomenės dorovės klausimą matytume kaip nebaigtą išsilaisvinimą iš komunizmo. Ir kaip visuomeninę užduotį, nes valstybės valdžia jos neatliks. Čia reikštųsi ne tik idealistinis, bet ir sveikai pragmatinis požiūris: geriau, kai sielose mažiau suktumo, daugiau padorumo; geriau, kad aplink mažiau sukčių, o daugiau padorių žmonių. Tad reikia ir darbuotis – šeimoje, mokykloje, kolektyvuose ir valdžios įstaigose, – kad padorių žmonių įtaka didėtų, o nenaudėlių mažėtų. Kas ir kada įgyvendins tokia „programą“, Dievas žino, bet minėkim nors užduotį ir nesižavėkim galų gale nei sukčiumi, nei suktybe.
Sąjūdis turėjo ir moralinius, ir politinius tikslus. Politiniai lyg ir pasiekti. O dėl moralinių Atgimimo tikslų, tai čia Sąjūdis nepadarė arba dar nepadarė, kiek tikėtasi. Gal išsisklaidė sąjūdininkų dėmesys ar pristigo jėgų, gal grynoji politika ir valia kurti, apginti valstybę neišvengiamai kilo į pirmą vietą – veikiausiai taip, bet ne itin svarbu dabar nustatinėti priežastis. Tiesiog matome, kad neturime, deja, solidarios broliškos visuomenės, kokią anuomet bemaž regėjom gimstančią. Vis dar neturime teisingumo valstybės, kurioje ir teisėjas, ir prezidentas, ir politikas naktimis nemiegotų susirūpinęs dėl pažeidžiamo teisingumo, dėl kiekvieno žmogaus teisių, o viešoji nuomonė apie sukčius ir kyšininkus išties būtų smerkianti ir tramdytų labiau negu teismo baimė. Sąjūdis anuomet kvietė: „Neteršk Lietuvos!“ – o ką turime? Pasistatėme dar nebaigtus vandenvalos įrenginius, čia ir Europa pinigais padeda, bet ar išsiugdėme daugiau nepakantos teršėjams, kurie aplink miestus ir miestelius elgiasi blogiau negu deglosios? Ko Lietuvoje tiek daug auga be šaknelių – ar gerumo, ar žiaurumo? Ko daugiau – savanaudiškumo ar noro padėti kitam, kitiems, tuo pačiu ir sau, kad visa bendrija būtų geresnė? Ar norim išties geresnės Lietuvos, ar tik sau ir draugeliams kokių šlėktiškų beneficijų?
Aišku, visi doroviniai dalykai turi ir politinį matmenį. Tiesą ir padorumą vertinantis laisvas žmogus nevergaus nei masinės kultūros narkotikams, nei populistiniams tariamų pažiūrų stereotipams, netaps pavaldus politinėms manipuliacijoms.
Senovės graikų filosofas Diogenas kartą vidudienį lakstė miesto gatve, iškėlęs žibintą, ir šviesdamas praeiviams į veidus klausė: „Žmogaus, aš ieškau žmogaus!“
Šiandien klausimas tas pats, bet galėtume būti drąsesni už Diogeną. Sutiktume gatvėje daug šviesių, teisingų žmonių, dorų ir gėriui atvirų žmonių. Tik kaip juos sukviesti bendrai pastangai prieš blogybes, bendram gėriui?
Sąjūdis gali kalnus nuversti, jei bendrojo gėrio siekiantys padorūs ir neabejingi žmonės vėl gausiai vienysis ir norės tuos kalnus nuversti. Pakvieskime! Paskelbkime kelias aktualiausias užduotis ir adresą: Lietuvos Sąjūdis, Vilnius, Gedimino pr. 1.

Vytautas LANDSBERGIS

Lietuvos užduotys - Sąjūdžio užduotys šiandien:

Sąjūdis prisimena ir primena, kad gali būti bendras kelias. Kaip ir anuomet, jis kviečia į tikslą, kuris yra geresnė, žmoniškesnė Lietuva. Tenlink galime eiti, pirmiausia susivokę ir praregėję, kad esam ne pavienių minia, o bendrija, kad mūsų geroji valia viršija partinius, turtinius ir kitokius skirtumus.
Tegul atgimsta sąjūdis „Neteršk Lietuvos“. Tegu jis laimi, apgindamas ir gamtą, ir sielas.
Tegul atgimsta Žemdirbių sąjūdis, norėjęs vėl sujungti šeimą ir tėviškę, sutvirtinti jas abi tradicinėje kultūroje.
Tegul teisingumo sąjūdis iškyla kaip visuomenės moralinė jėga, kaip sąžinės ir viešosios nuomonės prioritetas virš formalių struktūrų. Teisinė valstybė, kurios idealas ne artėja, o tolsta, turi būti teisingumo valstybė, kuri pirmiausia rūpinasi savo pačios garbe ir patikimumu, kaip ir nusikaltimų šaknimis, ir jų aukomis.
Tegul kyla ir išplinta Lietuvoje tėvų sąjūdis prieš narkotikus, nes, leidę nusikaltėliams žudyti jaunimą, neturėsime nieko.

© 2003 "XXI amžius"