|
Napoleono
armijos karius priglaudė Antakalnio kapinės
|
Kapą pašventino Naujamiesčio
klebonas kun. Algirdas Dauknys (kairėje). Dešinėje vyriausiasis
kapelionas kan. Juozas Gražulis |
Prancūzijos didžiosios armijos
kariai, 1812 metų savo žygį tragiškai baigę mūsų žemėje, dabar,
beveik po dviejų šimtų metų, palaidoti Vilniuje, Antakalnio kapinėse.
Sekmadienį prie naujai supilto jų bendro kapo - memorialo įvyko
žuvusiųjų pagerbimo iškilmės.
Napoleono armijos karių palaikai Vilniuje, vadinamajame Šiaurės
miestelyje, buvo aptikti 2001-ųjų rudenį. Atlikus archeologinius
tyrimus nustatyta, kad čia buvo atgulę apie tris tūkstančius daugiatautės
armijos karių, mirusių nuo žaizdų, ligų, visiško išsekimo. Iš
viso Vilniuje ir jo apylinkėse, istorikų teigimu, jų gali būti
iki 80 tūkstančių.
Beveik du šimtai metų, skiriančių mus nuo istorinių 1812-ųjų,
Lietuvos žemei nebuvo lengvi,- prie memorialo sakė Lietuvos Respublikos
Seimo pirmininkas Artūras Paulauskas. Mūsų žemę vis vadavo vieni
nuo kitų, bet dažniausiai vaduotojai tapdavo okupantais. Napoleono
armijos kariai išsiskyrė iš kitų. Šią armiją džiugiai sutiko ir
valstiečiai, tikėdamiesi baudžiavos panaikinimo, ir bajorai, vildamiesi,
kad bus atkurta nepriklausoma valstybė. Mes šiandien pagerbiame
karius - pagerbiame tris tūkstančius žmonių, nebesugrįžusių namo.
Pagerbiame šiandien ir gerbsime visados.
|
|
O
tu, Strazdeli, vargo, laisvės paukšteli...
Sukako 170 metų nuo poeto kun. Antano Strazdo mirties
Mano tėvai gyveno Kamajų apylinkėje.
Ir aš ten gimiau, gyvenau, mokiausi, nuo pat vaikystės prisiklausiau
kamajiškių garsingų pasakojimų apie kunigą Antaną Strazdą, kuris
didelę gyvenimo dalį gyveno Kamajuose. Čia jis mirė ir buvo palaidotas.
Kodėl nuolatine gyvenimo vieta Strazdelis pasirinko Kamajus? Nes
kamajiškiai aukštaitiškai tiesūs, atviri, stačiokai. Tiesą sako
į akis, nesvarbu, jei ji skaudi, jei kas ir įsižeis. Jų kalba
rytų aukštaičių tarmė žalininkai (žolė tarė žala, lėlė lala).
Strazdelis irgi buvo tiesus, atviras, stačiokas, piestu stojęs prieš
vargo žmonių priespaudą, prieš svetimybes, rusinimą, lenkinimą ir
šlėktiškumą, tuščią valdininkų poniškumą. Čia jis parodė išimtinį
atkaklumą, kovingumą. Jis kovojo už lietuvišką kaimą, jo natūralumą,
už jo dvasią. |
|
Skleidusi
lietuvybę
Antanina Kisielytė-Matulionienė
viena žymiausių Lietuvos šviesuolių, puoselėjusių lietuvybę sudėtingu
valstybės kūrimosi laikotarpiu. Be aktyvios švietėjiškos veiklos,
ji vadovavo Vilniaus lietuvių mergaičių amatų mokyklai, gyvenimui
rengė įvairių šeimų ir pasiturinčių, ir neturtingų mergaites,
mokė jas lietuvių liaudies tradicijų. Antanina visą gyvenimą buvo
jautri kitų žmonių nelaimėms, rūpinosi jais, stengėsi kiek galėdama
jiems padėti sunkiais negandų ir okupacijų metais.
A.Kisielytė-Matulionienė gimė 1895 m. birželio 4 d. bajoro Aleksandro
Kisieliaus ir Marijonos Bilytės devynių vaikų šeimoje, Palūšės kaime,
Ignalinos rajone.
|
|