XXI amžius

Lietuvos dešiniųjų ateities perspektyvos – diskusijų objektas

Artėjant Seimo rinkimams, kurie įvyks 2004 metais, suintensyvėjo politinių partijų veikla. Demokratinės politikos institutas, remiamas Konrado Adenauerio fondo, gegužės 29 dieną Vilniuje surengė konferenciją, skirtą Lietuvos dešiniųjų ateities perspektyvoms aptarti. Ši data pasirinkta neatsitiktinai. Prieš keletą dienų buvo įvykęs Tėvynės sąjungos suvažiavimas, įvardijęs greitą susivienijimą su Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga bei Dešiniųjų sąjunga, įsteigęs krikščioniškųjų demokratų frakciją Tėvynės sąjungoje. O po kelių dienų įvyko liberalų, centristų ir moderniųjų krikščionių demokratų vienijimasis.
Atidarydamas konferenciją, Konrado Adenauerio fondo Vilniaus/ Lietuvos biuro vadovas Raimundas Pilkis konferencijos prelegentus ir dalyvius pakvietė diskusijai. Tarsi seniai laukę šio pakvietimo, pranešėjai diskutavo vieni su kitais; su pranešėjais diskutavo auditorija. Sutampančių nuomonių buvo nedaug. Niekas nenorėjo ginčytis, kad Tėvynės sąjunga ir liberalai yra dešiniosios partijos, pripažįstančios daugelį tų pačių vertybių. Deja, jų vienijimasis neįmanomas. Šių partijų ateitis – tai arši kova dėl to paties elektorato. Nelinksma ateitis pranašauta ir krikščionims demokratams. Susiaurėjęs jų veikimo laukas, politiniame gyvenime jie dalyvauja fragmentiškai, Molėtų ir Skuodo savivaldybės, kurių merais tapo krikščionys demokratai, vargu ar daug ką gali lemti. Todėl krikščionims demokratams gresia pasitraukimas iš politinio gyvenimo. Tai dr. Antano Kulakausko pastebėjimai. „Lietuvos ryto“ redaktoriaus pirmasis pavaduotojas Rimvydas Valatka moderniuosius krikščionis demokratus net nevadino partija – jų reitingai nė vieneto nesiekia.
Politologės Jovitos Pranevičiūtės pranešimas „Vienerios vestuvės ir trejos laidotuvės: krikščionių demokratų ieškojimai“ klausytojus nuteikė šios partijos atžvilgiu visai pesimistiškai. Taip pat niekas nesiginčijo dėl to, kad Lietuvoje tebesitęsia demokratijos konsolidacija, kad šiuo metu daugiapartiškumas yra natūralus ir priimtinas procesas. Seimo nario, Tėvynės sąjungos pirmininko Andriaus Kubiliaus nuomone, ir Ispanijoje, ir Portugalijoje apie dešimt metų iki įstojimo į Europos Sąjungą buvo tikras politinis balaganas. A.Kulakausko nuomone, Lietuvai dar reikės apie dvidešimt metų, kol partinė sistema taps stabili. Demokratijos krizė per Prezidento rinkimus, Viktoro Uspaskich inicijuotas referendumas, ketinantis sugriauti daugiapartinę sistemą, - tai Lietuvos įvarymas į chaosą, į tokią situaciją, kurioje lengva siekti finansinių interesų įgyvendinimo. Sąmoningų žmonių šis referendumas nevilioja, todėl jo baigtis vargu ar bus tokia, kokios tikisi atėjūnas iš Archangelsko.
Iš trijų dešiniųjų politinių partijų – Tėvynės sąjungos, liberalų ir krikščionių demokratų, – A.Kulakausko nuomone, perspektyviausia yra Tėvynės sąjungos partija, tautinio identiteto saugotoja Europos Sąjungoje. „Jei bus kam vairuoti, šiai partijai išnykimas negresia“, - sakė prelegentas.
A.Kubilius pastebėjo, kad dabar, kai jau iš tiesų esame ant NATO ir Europos Sąjungos slenksčio, Tėvynės sąjungos laukia nauja darbotvarkė. Prieš akis – Europos liaudies partija, sudaryta iš konservatorių ir krikščionių demokratų.
Rimvydas Valatka mano, kad Tėvynės sąjunga, vienydamasi su Politinių kalinių ir tremtinių sąjunga, nieko nelaimės. Šiai partijai tai gali būti net natūralus stabdys modernėti. „Stiprus nesustiprės, silpnas ims maitintis stipriojo syvais“, - sakė prelegentas.
„Atgimimo“ redaktorė Indrė Makaraitytė priekaištavo konservatoriams, kad jie ne visai išnaudoja susidariusias palankias situacijas. Algirdo Brazausko vadovaujama Vyriausybė nesugeba užglaistyti visuomenės socialinių problemų, krenta žmonių pasitikėjimas ja. Per menka dešiniųjų kritika socialdemokratų adresu. Seimo opozicijos pasirinktos priemonės nedaro visuomenei poveikio, nes pateikiamos nepopuliariai.
„Istoriniu požiūriu liberalai yra nenaujas reiškinys, - tvirtino A.Kulakauskas. – Jie jau įsišaknijo politinėje scenoje. Jei nebus padaryta grubių klaidų, jų laukia sėkmė“. Jo nuomone, dešiniųjų partijų flange liks dvi stipresnės ir viena ar dvi silpnesnės partijos, galinčios vaidinti pozityvų vaidmenį. „Politinėje kultūroje reikia išmokti koalicijų sugyvenimo“, - tokia išvada A.Kulakauskas baigė savo pranešimą, pavadintą „Kiek Lietuvoje gali būti gyvybingų dešiniųjų partijų?“
Tuo tarpu R.Valatka dešiniųjų vienijimąsi pavadino utopija. Juk vietoje išnykstančių partijų atsiranda naujos. „Jungimosi aritmetika yra su minuso ženklu“, - teigė pranešėjas. Jis tvirtino, kad liberalų, centristų ir moderniųjų krikščionių demokratų susivienijimas nėra tikras. Tai vienybė ne tikrovėje, o popieriuje. Juk R.Ozolas kuria nacionalcentristų partiją. Apie moderniuosius krikščionis demokratus nėra ko kalbėti – į Seimą jie atplaukė svetimais laiveliais; centristai – nulinė partija, neįveikusi barjero į Seimą.
A.Kubiliaus nuomone, vienijimasis pravalo politinį lauką, keičia kiekybę, bet naujos kokybės neduoda.
Demokratinės politikos instituto ekspertas Andrius Navickas pastebėjo, kad sovietmetis sunaikino visas Lietuvos demokratines struktūras, paliko silpną pilietinę visuomenę, visos dešiniosios politinės partijos neišvengė skilimo.
Socialinių tyrimų instituto Elito tyrimų sektoriaus vadovės Irminos Matonytės nuomone, dešiniųjų partijų kūrimasis pokomunistiniu laikotarpiu nebuvo joms palankus metas. Kairieji skverbėsi į dešiniųjų orientyrus. Ši prelegentė mano, jog Seimui reikia daugiau profesionalų. Esamų Seimo narių profesionalumas turi augti. Į naują Seimą privalo ateiti profesionalai, jau mokantys dirbti šį darbą.
Lietuvos teisės universiteto Politologijos katedros dėstytoja Ainė Ramonaitė kalbėjo apie ryškią rinkėjų kaitą. 1996 metais per Seimo rinkimus elektoratas buvęs stabilus, takoskyra tarp kairiųjų ir dešiniųjų gana ryški, išankstinis žmonių apsisprendimas tvirtas. Prezidento rinkimai parodė naujas tendencijas. Dabartinis elektoratas pasiduoda vilionėms, juo nesunku manipuliuoti. Prelegentė įspėjo: „Partijos tenesitiki iš savo narių ištikimybės per rinkimus. Kas daugiau dirba, tas ir laimi“. Kaimo vietovėje ji siūlė nepamiršti senų, patirties išbandytų metodų: eiti pas žmones, aplankyti kiekvieną trobą, kalbėtis su rinkėjais. Tiesioginiais kontaktais būtina aplenkti žiniasklaidą. „Jei dešinieji ramiai sėdės ir lauks savo rinkėjų, jie tikrai pralaimės rinkimus“, - tuo įsitikinusi A.Ramonaitė.
Tik į konferencijos pabaigą suskubęs prof. Vytautas Landsbergis sakė, jog Europa bando ištirpdyti skiriamąją liniją tarp konservatorių ir krikščionių demokratų. Jis teigė, jog krikščioniškosios vertybės sudaro civilizacijos pamatą, todėl jas būtina puoselėti.
Konferencija „Lietuvos dešiniųjų ateities perspektyvos“ davė daug impulsų pamąstymams apie dešiniųjų politinių partijų esamus ir būsimus veiksmus, laukiant Seimo rinkimų. Įsiklausyti vertėjo į kiekvieno prelegento nuomonę. Ne veltui sakoma, jog „ginčuose gimsta tiesa“.

Aldona KAČERAUSKIENĖ