O tu, Strazdeli, vargo,
laisvės paukšteli...
Sukako 170 metų nuo poeto kun. Antano Strazdo mirties
Mano tėvai gyveno Kamajų apylinkėje.
Ir aš ten gimiau, gyvenau, mokiausi, nuo pat vaikystės prisiklausiau
kamajiškių garsingų pasakojimų apie kunigą Antaną Strazdą, kuris
didelę gyvenimo dalį gyveno Kamajuose. Čia jis mirė ir buvo palaidotas.
Kodėl nuolatine gyvenimo vieta Strazdelis pasirinko Kamajus? Nes
kamajiškiai aukštaitiškai tiesūs, atviri, stačiokai. Tiesą sako
į akis, nesvarbu, jei ji skaudi, jei kas ir įsižeis. Jų kalba
rytų aukštaičių tarmė žalininkai (žolė tarė žala, lėlė lala).
Strazdelis irgi buvo tiesus, atviras, stačiokas, piestu stojęs
prieš vargo žmonių priespaudą, prieš svetimybes, rusinimą, lenkinimą
ir šlėktiškumą, tuščią valdininkų poniškumą. Čia jis parodė išimtinį
atkaklumą, kovingumą. Jis kovojo už lietuvišką kaimą, jo natūralumą,
už jo dvasią.
Kamajiškiai jo kitaip ir nevadino, o tik sumaloninę vardą Strazdelis.
Juk jis ranka rankon ėjo su vargo žmonėmis, su kaimu. Aš, kaip
kamajiškis, studentu būdamas vaikščiojau po apylinkės kaimus,
rinkau tautosaką ir kitokią pažintinę medžiagą. Taip sužinojau,
kad jis vaikštinėjo po kaimo gryčias, užlipdavo ant kieno nors
kaimiškos duonkepės krosnies (kuri Aukštaitijoje visada būdavo
šilta) ir prigulęs kurdavęs, sakydavęs eiles. Kartą jis bažnyčioje
įlipęs į sakyklą sakyti pamokslo. Ilgai tylėjęs, po to staiga
prie burnos pridėjęs delną (iš sulenktų pirštų lyg vamzdelį padaręs)
ir garsiai papūtęs, sutrimitavęs, kad net visi nuščiuvę, tvirtai
ištaręs: Šitaip paskutinę teismo dieną Viešpats šauks visus atsiskaityti.
Po to jautriai, ugningai išrėžęs pamokslą apie skriaudžiamuosius
ir skriaudikus, kad net visi verkė.
Mėgdavo nueiti ant Čižų kalnelio (už kilometro nuo Kamajų), ten
pasėdėti ir kurti eiles. Ten yra akmuo, kurio istoriją naujaisiais
laikais yra surinkęs ir aprašęs Kamajų mokytojas Alfonsas Vasiliauskas.
Tie užrašai dabar yra Kamajų vidurinės mokyklos muziejuje. Šis
mokytojas užfiksavo, kad 1887 metais Rokiškyje A.Strazdo giesmė
Pulkim ant kelių buvo giedota lietuviškai, pritariant penkiems
pučiamiesiems instrumentams.
Mokytoja Ona Malcytė-Gervienė, kilusi iš Nemaniūnų kaimo, Kamajų
parapijos, dabar gyvenanti Garliavoje, iš savo motinos buvo girdėjusi,
kad Strazdelis Kamajų dvare mokęs vaikus.
Kamajų bažnyčioje nuo senų laikų vyksta tradiciniai atlaidai:
šv. Kazimiero (kovo 4 d.), šv. Jono (birželio 24 d.) ir Rožinė
(spalio 7 d.) su itin garsiais kermošiais. Ypač seniau žmonės
suplaukdavo iš plačių apylinkių. Atvažiuodavo daug svečių kunigų.
Po pamaldų jie klebonijoje puotaudavo. Bet Strazdelis likdavo
kur nors nuošaliau. Prie tos poniškai šlėktiškos draugijos sodietiškai
kandus Strazdelis nepritapo. Geriau jis šventoriuje ar miestelyje,
įsisukęs į paprastų žmonių būrį, su jais šnekučiuodavosi.
Kadangi tuo laiku (XVIII a. antra pusė ir XIX a. pirma pusė) klebonai
bei Bažnyčios hierarchai buvo lenkai ar sulenkėję lietuviai bajorai,
tai mužikas Strazdelis jiems buvo krislas akyje. Todėl jie visokiais
būdais su juo kovojo: jį menkino, ieškojo priekabių, kol galų
gale bažnytinėse instancijose sudarė bylą, kad jį galėtų pasiųsti
į Pažaislio vienuolyną. Prie kun. A.Strazdo giesmės Pulkim ant
kelių prikibti negalėjo ji per daug buvo galinga.
1814 metais išleistoje poezijos knygoje Giesmės svietiškos ir
šventos Strazdelis liaudiškai apgieda baudžiauninką, vargo žmogų,
prilygindamas jį našlaičiui nuskriaustam iki ašarų, gegutei
gegužėlei, taip liūdnai kukuojančiai ir vargus rokuojančiai, strazdui
strazdeliui, po skriaudų pranašaujančiam pavasarėlį. 1819 metais
dėl jo Pagrabas Palšio arklio sujudo visa protestantiškų priešginų
banga: kritikavo, smerkė, baudžiamąją bylą iškėlė.
Kai Strazdelis 1824 metais Vilniaus cenzūros komitetui įteikė
savo rankraštį: Giesmę Rygos miestui pagerbti (lenkų k.), vysk.
J.Giedraičiui dedikuotus lenkiškus eilėraščius ir lietuviškos
poezijos rinkinį Giesmės svietiškos ir šventos (antra laida),
cenzūra jų nepatvirtino ir atmetė. Strazdelis dar kartą įteikė.
Kada vėl atmetė, jis 1827 metais pasiuntė skundą į Petrapilį.
Ten cenzorius nerado pagrindo uždrausti, bet delsė, vilkino, ir
rankraštis kažkur dingo.
Iš Vilniaus universiteto bibliotekos rankraščių matyti, kaip aktyviai
puolė Strazdelį Vilniaus dvasinė konsistorija išsiuntinėjo raštus
Kupiškio, Obelių, Upytės dekanams, reikalavo surinkti apie jį
žinias (nežinota, kur jis gyvena, nes nuolat keliavęs). Obelių
dekanui kun. Stanevičiui pavesta nuvykti į Kamajus. Prasidėjo
daugybė susirašinėjimų, raštų siuntinėjimų, kaupėsi Strazdelio
pasiaiškinimai.
V.Maciūnas knygoje Antanas Strazdas rašo, kad Strazdas yra baigęs
Varnių kunigų seminariją, penkerius metus yra dirbęs Žemaitijos
diecezijoje, persikėlė Vilniaus diecezijon ir 35 metus ten išbuvo.
Buvęs kamendoriumi Kupiškyje, penkerius metus be pareigų gyvenęs
Uoginių akalicoje (smulkių bajorėlių kaime) Vabalninko parapijoje,
kur su klebono leidimu laikydavęs pamaldas Uoginių koplyčioje.
Dvejus metus buvo kamendoriumi Panevėžyje, vienerius Pandėlyje.
Po to Penionių girioje, Kupiškio parapijoje, pirkęs trobą ir penkerius
metus ūkininkavęs. Rašė lietuviškas ir lenkiškas eiles. Pamaldų
dažnai ėjęs Šimonių filijos bažnyčion. Kelerius paskutinius metus
iš šitos girios nuvažiuodavo į Kamajus padėti bažnyčioje, kur
išbūdavo maždaug po mėnesį. Kamajuose nusipirkęs namelius už 90
sidabro rublių ir ketverius metus ten išbuvęs. Gyvenęs prie kan.
Valentinavičiaus (jam pageidaujant padėdavo bažnyčioje). Ilgai
sirgo geltlige. 1824 m. sausio 1 d. Kamajų klebono kun. Bankausko
paprašytas, ėjo kamendoriaus pareigas. Gavus kitą kamendorių,
jis liko laisvas. Gyveno iš mažų anksčiau sukauptų atsargų. Iš
žmonių gavo žemės sklypą, kur sėjo javus. Parapijiečiai kartais
duodavo grūdų už šv.Mišias.
Rekolekcijas 1823 metais atlikęs, o 1824 metais tikėjosi nuvažiuoti
vienuolynan ir ten atlikti. Iš Kamajų mažai ką aplankydavo. Per
atlaidus klausėsi išpažinčių. Kamajuose kasdien laikė šv. Mišias.
Sveikas būdamas, niekada jų nepraleido.
Dėl jo Kamajuose buvo apklausti keturi liudytojai: vargonininkas
Jackevičius ir Kamajų brolijos vyresnieji. Jie apie Strazdelį
nieko blogo nepasakė. Nematė jo girto nei nepadoriai besielgiančio.
Čia gyvendamas Strazdelis buvo vienas, turėjo arklį, jodavo raitas.
Kai iš žydo pirko namelius ir ten persikėlė, klebonas buvo nepatenkintas.
Pamokslus sakė gerai. Per išpažintį buvo per griežtas. Šiaip klusnus,
sukalbamas.
A.Strazdelio namuose buvo nepaprastas skurdas. Kambariai prasti,
be grindų, ankšti, su duonkepe krosnimi, visur nešvaru, tamsu,
kartu ten buvusios antys, vištos, triušiai, šunelis ir paršiukas.
Atskirame kambaryje gyveno senyvo amžiaus šeimininkė.
(nukelta į 8 p.)
(atkelta iš 5 p.)
Strazdelio drabužiai - prasti, lova - menka. O jis pats visada
linksmas. Laukdavo, kad greitai išspausdins jo eiles (tai jam
kartybėje tikras pasaldinimas). Jis nusilpęs, bet gyvas, drąsus
ir staigus.
Prof. M.Riomeris yra radęs Kriaunų bažnyčioje metrikų knygą, kurioje
įrašyta: Birželio 12 dieną buvo pakrikštytas kūdikis Antanas,
dirbančiųjų luomo Jono Strazdo ir jo žmonos Sofijos sūnus. Krikšto
tėvai - Jokūbas Jakimavičius su Juziene iš Bagdoniškio (1763).
Bažnyčia, su caro valdžia artimai bendradarbiavusi, nusprendė
kun. A.Strazdą pasiųsti į Pažaislio vienuolyną (nors caro valdžios
atstovai niekur nefigūravo). Tuokart (1829 m.) surašytas Strazdelio
turtas įvertintas 26 rubliais 39 kapeikomis. Važiuodamas Pažaislin
skundėsi: Anaiptol nesigiriu, saugok Dieve, kad kuo nors girčiausi,
kaip tik mūsų Jėzaus Kristaus Kryžiumi. Savo pašaukimo darbuose
nesijaučiąs kaip nors nusižengęs - be tardymo ir nuosprendžio
- artimesnis mirčiai kaip gyvenimui - šaukėsi į dangų Dovydo žodžiais:
Nukreipk piktą į mano priešininkus ir dėl savo ištikimybės sunaikink
juos. Rašė skundą Vilniaus diecezijos administracijai lietuvių
kalba, ta pačia, kuria kalbėjo Mindaugas, Kęstutis, Vytautas.
Tuo metu buvo daug blogesnių kunigų negu Strazdelis, o jų netrėmė
į Pažaislį, pavyzdžiui, Obelių klebonas kun. P.Klimčiskis neturėjo
net krikščioniškos dvasios. Nepavyzdingi buvo ir Kamajų kunigai:
klebonas kun. Vrublevskis - godus, gyveno su moterimi, daug dėl
to bylinėjosi. Salų klebonas kun. A.Pileckis 1827 metais Kamajų
smuklėje sumušė Jūžintų pirklį žydą Mendelį ir pan.
Strazdelis buvo kur kas mokytesnis, gabesnis (tai matyti iš jo
kūrinių ir rašytų skundų). Bet ponams užkliuvo jo lietuvybė. M.Riomeris
rašė: Du Astravo ir Kriugiškių žmonės sakė: Kunigai nemėgę Strazdo,
į jį žiūrėje iš aukšto, nekęsdavę jo. Jis buvęs druska akyse.
Rėždavęs jiems tiesą į akis. Uolus Strazdelio talkininkas kovoje
su cenzūra buvo kun. V.Valmikas. Strazdelį gerbė J.Katelė. Jo
eiles mėgo Žemaičių vyskupas Giedraitis.
Savavališkai pasišalinęs iš Pažaislio, A.Strazdas sugrįžo į Kamajus.
Čia ir mirė 1833 metais. Buvo palaidotas balotoje vietoje už miestelio,
kur telaidodavo pakaruoklius. Dabar ten yra veikiančios Kamajų
parapijos kapinės. Strazdelio kapas atsidūrė pačiame jų centre.
Ant kapo stovi paprastas, pilkas, plokščias laukų akmuo su metaliniu
kryžiumi. Ant akmens šono užrašas (lenkų k.), žymintis, kad čia
palaidotas kun. Antanas Strazdas, giesmės Pulkim ant kelių autorius.
Didelis ketvirtainis kapas aptvertas stambia geležine grandine.
Dabartiniu metu, seniūnui Vytautui Valiui pasirūpinus, kapas naujai
patvarkytas: nuvalytos rūdys, kerpės. Miestelio aikštės viduryje
stovi A.Strazdui tašyto pilko granito paminklas (skulptorius A.Aleksandravičius),
pastatytas 1933 metais. Jis visada papuoštas gėlėmis. Tai gražus
vietos mokytojų ir mokinių darbas. Čia Strazdelis, rodos, žvaliai
žvelgia ir kalba:
Kaip tik svietas prasidėjo,
Dievas lygumą padėjo.
Žmonės, kai Dievą užmiršo
Ir velnių ant sau nupiršo...
Iki Antrojo pasaulinio karo tarp kamajiškių buvo girdėti liaudies
dainų, eiliavimų, kurių ne vienas galėjo būti kurti Strazdelio.
Juk Strazdelis ir liaudis - tos pačios dvasios. Privilegijuoti
priešininkai prikūrė begales prasimanymų apie jį, o vargšai jį
gerbė, pripažino ir platino jo dainas. Kamajiškiai vis dar gerbia
ir myli Strazdelį.
O mums Strazdelis - Kunigas, tikras Lietuvos sąjūdininkas. Jis
pačiais tamsiausiais mūsų tautos laikais žvelgė toli - žadino
laisvės ilgesį, šaukė į kovą.
Jonas KIRLYS
© 2003 "XXI amžius"