XXI amžius

Skleidusi lietuvybę

Antanina Kisielytė-Matulionienė – viena žymiausių Lietuvos šviesuolių, puoselėjusių lietuvybę sudėtingu valstybės kūrimosi laikotarpiu. Be aktyvios švietėjiškos veiklos, ji vadovavo Vilniaus lietuvių mergaičių amatų mokyklai, gyvenimui rengė įvairių šeimų – ir pasiturinčių, ir neturtingų – mergaites, mokė jas lietuvių liaudies tradicijų. Antanina visą gyvenimą buvo jautri kitų žmonių nelaimėms, rūpinosi jais, stengėsi kiek galėdama jiems padėti sunkiais negandų ir okupacijų metais.
A.Kisielytė-Matulionienė gimė 1895 m. birželio 4 d. bajoro Aleksandro Kisieliaus ir Marijonos Bilytės devynių vaikų šeimoje, Palūšės kaime, Ignalinos rajone.
Aleksandro tėvai turėjo Paliesės ir Zaliesės dvarus netoli Naručio ežero. Tėvą, kaip sukilėlį, ištrėmė į Sibirą. Iš ten jis negrįžo. Tremtinio sūnui, sukūrus šeimą, teko sunkiai dirbti – nuomojo ežerus, dirbo su dviem broliais Gilinskiais, vertėsi žvejyba. Motina augino vaikus, buvo labai gera, mokė juos mylėti žmones, gerai mokytis bei dirbti. Tėvai buvo šviesūs, trokštantys gėrio, žinių, tai persidavė ir jų vaikams.
Antanina, vyriausia šeimoje, rašto bei amato išmoko Švenčionių mokykloje, taip pat iš vargonininko žmonos. Iškart išlaikė keturių klasių egzaminus. Gerai mokėjo rusų, vokiečių, lenkų kalbas, su žydais susikalbėjo žydiškai. Tačiau namuose kalbėjo tik lietuviškai. Ji buvo linksma, graži, energinga, dainavo, grojo gitara, šoko, skaitė lietuvišką spaudą, dalyvavo saviveikloje, rengė jaunimo sueigas ne tik savo vietovėje, bet pasiekdavo ir Švenčionis.
Su Pranu Verkeliu, knygnešio sūnumi, susipažino jaunimo sueigose. Jis iš šeštos klasės buvo pašalintas ir persekiojamas už švietėjišką veiklą, vėliau mokytojavo Ariogalos kaime. Jo brolis daraktoriavo Cinčikų mokykloje, tėvas sargavo Švenčionių pašte. Pašto rūsyje vasarą, atvažiavus vaikams, rengdavo vakarėlius, mokė vaikus skaityti ir rašyti.
Antanina su P.Verkeliu susituokė 1914 metais Gardine. Kilus Pirmajam pasauliniam karui, Pranas buvo mobilizuotas į kariuomenę, tarnavo Gardine, Peterburge, Ašmenoje, taip pat dirbo administracijoje. Lietuvai paskelbus nepriklausomybę, 1918 metų rugsėjį grįžo į Lietuvą, pernešdamas slaptuosius dokumentus. Kokie buvo tie dokumentai, neišaiškinta, tik numanoma. Tačiau greitai buvo sugautas ir sušaudytas. Per Vilniaus vyskupijos kuriją ir Raudonąjį Kryžių tik 1924 metais gautas dokumentas, liudijantis, kad P.Verkelis buvo sušaudytas.
Antaninai teko daug dirbti, auginti dukrelę Birutę. Ji gražiai siuvo ir to amato išmokė apie 50 mergaičių. Palūšėje 1920 metais parodytas lietuviškas vaidinimas „Amerika pirtyje“, po to vaidinta Meironyse, Viekšniuose, Gereikienuose, Antagarėje.
Vienas žymiausių Vilniaus lietuvybės puoselėtojų Linkmenų klebonas J.Breiva rekomendavo A.Verkelienę Vilniaus lietuvių labdaros draugijai kaip gabią, energingą, apsišvietusią, sugebančią vadovauti lietuvių mergaičių amatų mokyklai. Taip 1923 metų rudenį Vilniuje, Aušros Vartų gatvėje, Antanina pradeda dirbti. Lenkų valdžiai atėmus Aušros Vartų gatvėje esančias patalpas, bendrabutis ir amatų mokykla persikėlė į naujai įgytus namus Žvėryne, A.Mickevičiaus gatvėje.
Į amatų mokyklą buvo priimamos mergaitės, joms suteikiant visišką išlaikymą. Jos gaudavo maistą, drabužius, bendrabutį. Pasiturinčios mokinės pačios užsimokėdavo už mokslą.
Įsikūrusi Vilniuje, Antanina pasiėmė savo trimetę dukrą Birutę. Ji įgijo politinių mokslų išsilavinimą, vėliau dirbo Lietuvos generaliniame konsulate Vilniuje. Už švietėjišką darbą B.Verkelytei teko mokėti baudas, grėsė areštai. Švietėjišką darbą dirbo ir Antaninos seserys: Genovaitė Kisielytė, baigusi Teologijos-filosofijos fakultetą, ir Marytė Dukšienė, 1929 metais vadovavusi pirmajam lietuviškam Lazūnų darželiui. Be to, ji nelegaliai vakarais mokė jaunimą, rengė sueigas ir susirinkimus. Brolis Liudas mokėsi technikume, vėliau buvo išrinktas Lietuvių katalikų amatininkų ir darbininkų draugijos valdybos pirmininku.
Nepamiršo Antanina ir savo kaimo jaunimo bei kitų lietuvių mergaičių. Priėmė jas į amatų mokyklą. Jos vadovaujamoje mokykloje buvo moteriškų drabužių siuvimo, rankdarbių, audimo, mezgimo skyriai. Antanina vadovavo mokyklai ir dėstė sukirpimą. 1927 metais išlaikė egzaminus ir gavo Vilniaus amatų rūmų diplomą. Mokinių darbus realizuodavo parduotuvėse Vilniuje ir užsienyje – Varšuvoje, Prancūzijoje, nes gaminiai buvo aukštos kokybės, pelnę prizines vietas įvairiose parodose. Dirbiniuose buvo puoselėjamos lietuvių liaudies tradicijos. Populiarus užsakymas amatų mokyklai – tautiniai drabužiai šventadieniams. Juos vilkėdavo ir suaugusieji, ir vaikai. Prie jų buvo užsakomos tautinės sagės, karoliai. Drabužių raštai, spalvos, pasiuvimas atitikdavo Lietuvos regionus. Vienu metu amatų mokykla sunkiai vertėsi. Visame pasaulyje buvo jaučiama ekonominė krizė. Sužinojusi, kad į Vilnių atvyksta Juzefas Pilsudskis, per naktį Bernardinų sode surengė parodą ir pakvietė jį apsilankyti. J.Pilsudskis atvyko į parodą ir gerai įvertino lietuvaičių triūsą. Jis su savo palydovais užsakė didelį kiekį įvairių gaminių: užuolaidų, portjerų, patalynės, juostų, audinių ir kt.
Antanina itin daug dirbdavo, grįždavo namo labai pavargusi, bet visada būdavo linksma, geranoriška. Ji aktyviai dalyvavo kultūriniame lietuvių gyvenime, rengdavo parodas, tai buvo proga parodyti lietuvių veiklą Vilniuje, skleisti lietuvybę. Amatai padėjo palaikyti Vilnijos kaimų ir miestelių gyventojų kontaktus, atsispirti lenkinimo įtakai. Antanina dalyvavo 1933 metais įsteigtoje Lietuvių katalikų amatininkų draugijos veikloje. Aktyvi lietuvybės puoselėtoja minima knygose – Mykolo Biržiškos „Vilniaus Golgota“, Broniaus Makausko „Vilniaus lietuviai“, „Vorutos“ laikraštyje.
1930 metais Antanina ištekėjo antrąkart – už lietuvio patrioto Antano Matulionio, dirbusio Vilniaus lietuvių labdaros draugijoje raštininku, vyr. buhalteriu, kredito bankelio valdytoju. Abu susilaukė dviejų dukrų, Mildos ir Meilės, kurios baigė aukštąjį mokslą. Namuose dažnai buvo daromos kratos dėl spaudos platinimo, tikrinimo, ar neišvyko A.Matulionis toliau kaip 100 kilometrų nuo Vilniaus. Imtasi ir gudrybių: ant durų buvo klijuojami plakatai, kad vaikas serga kokliušu arba skarlatina. 1936 metais iš Lietuvos į Vilnių atvyko vyskupas Teofilius Matulionis ir apsistojo Antaninos ir Antano šeimoje. Jis susitiko su „Romuvos“ nariais, gyventojais, papasakojo apie savo išgyvenimus Rusijos kalėjimuose, pasisakė už bažnytinių apeigų laikymą kiekvienai tautai sava kalba. Atvežė Popiežiaus suteiktą palaiminimą Antaninos ir Antano šeimai.
Vokiečių, vėliau rusų okupacijų metais, nors ir sunkiai gyveno, Antanina išliko žmogiška, jautri žmonių nelaimėms, stengėsi visiems padėti, rūpinosi sužeistais lietuvių partizanais, alkanais rusų kareiviais, vokiečių belaisviais, žydais, apnakvindavo badaujančius vokiečių vaikus, moteris. Priėmė gyventi iš tremties grįžusius Vilniaus burmistro Stašio šeimą, P.Vibrentį, Kalnėnienę – žurnalisto Kalnėno žmoną, Ražauskienę su dukra Terese, Nataliją Žeimelienę, Genutę, J.Masiulį, iš kalėjimo grįžusį vyro brolį Jurgį Matulionį. Padėjo Žvirblienei išmaitinti du mažus vaikus. Ir visada su šypsena, nepaprastu gerumu, lydima Dievo palaimos. Besislapstančios ir skurstančios moterys buvo paskutinės A.Matulionienės mokinės, kurioms ji perteikė savo žinias ir meistriškumą. Tai padėjo joms ir jų šeimoms išgyventi sunkius pokario metus. A.Matulionienė mirė 1977 m. gruodžio 26 d. Palaidota Kaune, Petrašiūnų kapinėse.

Meilė MATULIONYTĖ-BUBELIENĖ