Nors nešvietė laisvės viltis
Norilsko sukilimo penkiasdešimtmečiui
Minime Norilsko sukilimo penkiasdešimtmetį.
Kaip rašo to sukilimo dalyvis Bronius Zlatkus, Norilsko gorlage,
lagpunkte Nr.5, 1953 m. gegužės 26 d. seržantas Djakovas, be aiškios
priežasties, nušovė penkis kalinius ir dar septynis sužeidė. Prasidėjo
sukilimas, tuoj pat apėmęs visus tenykščius lagerius, kuriuose
kalėjo apie 30 tūkst. žmonių, tarp jų pustrečio tūkstančio lietuvių.
Sukilimą galutinai numalšino tik rugpjūčio pradžioje, išžudę šimtus,
o gal tūkstančius kalinių (tikslių duomenų nėra) (B.Zlatkus. Pirmasis
buvo Norilskas, Bokštas buvo paskui// Lietuvos aidas. 1993 05
07).
Mušto ir neužmušto, kankinto ir nenukankinto, šaudyto ir nesušaudyto
Norilsko kalinio, talentingo autoriaus plunksna piešia sukrečiantį,
stingdantį kraują vaizdą: Mes stovime vienas prie kito. Mūsų
daug. Mes net ne žmonės. Mes numeruotos vargetos, dvidešimtojo
amžiaus vergai, darbo inventorius, liaudies priešai
Trisdešimt penkta sukilimo diena. 35 dienas lageris mūsų valdomas,
mūsų tvarkomas, mūsų saugomas.
Jie artėja, artėja pamažu, mažais žingsniukais. Jie jauni devyniolikmečiai.
Jų antpečiai raudoni, jie Stalino kariai
Jie artėja ir artėja. O mes stovime. Gaudžia traktorių varikliai.
Jų privežė daug
Dabar į mus artėja daugiausia šauktiniai iš Vidurinės Azijos respublikų,
tamsiaveidžiai, įsitempę, rankos tvirtai laiko automatus. Kad
tik savęs neišprovokuotume
Kažkas pradėjo plėšti didžiulį gabalą
brezento
trrr, trrr
Prie barakų stovinčius vyrus lyg baisus vėjas parbloškė ant žemės.
Priekyje stovėjęs Vaclovas keistai pasisuko. Jurgi, iš tavo vatinuko
pasipylė baltos snaigės
Viešpatie, jų automatai alsuoja ugnimi! Šalia susmuko Vaclovas,
Antanas, Jurgis
Smūgis
Karštis užliejo visą kūną, viskas nutilo,
tuštuma
Jie atliko savo pareigą. Jie šovė, šovė tiesiai iš arti, į krūtines.
Jie žudikai, budeliai. Jie sušaudė mus, sušaudė savo sąžinę (B.Zlatkus.Ten
pat).
Tą dieną žuvo septyni lietuviai V.Subačius, J.Kasparas, Rimkus,
kitų keturių pavardės nežinomos. A.Kruševičius buvo sunkiai sužeistas.
1953 m. rugpjūčio 4 d. buvo sušaudyta 150 kalinių (lagerio kalinys
Julius Mačiulis sakė 250 žmonių). Pavyko išaiškinti tik vieną
lietuvį Joną Zacharą, dirbusį elektriku.
Sukilimas buvo numalšintas
Bet ir gorlago lagerių sistema buvo
likviduota. Kaliniai išvežioti po kitus lagerius, daugelis jų
pateko į Kolymą, Magadano kalėjimus (Norilsko Vyčiai/ Sudarė B.Zlatkus.
V., 1992. P.366-367).
Likusieji gyvi Norilsko kaliniai, grįžę į Lietuvą, išsaugojo atmintyje
sukilimo dramatišką baigtį
ir, paraginti jau minėto B.Zlatkaus,
parašė savo atsiminimų knygą. Jos leidybai paramą suteikė Vilniaus
valstybinės įmonės Tauras generalinis direktorius V.Kazakevičius.
Be jo paramos ši knyga nebūtų išėjusi. Kilni auka niekada nebus
užmiršta.
Knygoje įvado vietoje publikuotas kun. Česlovo Kavaliausko, Norilsko
kalinio, parašytas Norilsko sukilėlių himnas (muzika Juozo Lukšio).
Dėl vietos stokos pateiksime tik dvi jo strofas:
Nusileido saulutė tą dieną
Už aukštųjų Norilsko kalnų,
Vyrai ryžosi durtuvų sieną
Laužt krūtinėmis savo kartu
Tėviškėlės laukų pasiilgę,
Merkės lino melsvieji žiedai,
Rausvos rožės krūtinę suvilgė,
Krito narsūs Šiaurės kaliniai.
Antanas Navaitis straipsnyje
Lietuvos kariai Norilsko lageriuose rašo apie Lietuvos karininkų
tragediją. 1940 m. iš liepos 23 į 24-osios naktį (nusikaltėliai
visada veikė naktimis!) iš Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Vytenio
9-ojo pėstininkų pulko, dislokuoto Švenčionėliuose, buvo areštuota
daugiau nei 30 karininkų ir kareivių. Areštuotinųjų sąrašą sudarė
politrukas Eusejus Jacovskis.
Dauguma karininkų, tarp jų ir A.Navaitis, buvo ištremti į Norilsko
lagerius. 1941 metų rugpjūčio-rugsėjo mėnesiais į Norilsko lagerius
buvo atvežta daugiau nei 400 Lietuvos kariuomenės karininkų (iš
jų per 30 kareivių). Birželio 14-16 dienomis areštuotų karininkų
buvo apie 350, areštuotų prasidėjus karui 60-70; areštuotų aukštųjų
karininkų, išsiųstų pasitobulinti į Maskvą, keturiolika.
Matyt, tiek pat Lietuvos karininkų buvo kituose Dudinkos, Igarkos,
Lamos, Medvežij Ručej, Kalargono lageriuose.
A.Navaitis sudarė apytikrį Lietuvos karininkų, kareivių ir civilių,
atvežtų į Norilską 1941 metais, sąrašą. Jame 359 pavardės. Prie
jų nurodytas ir kalinio likimas.
Prasidėjus karui, Norilsko lageriuose buvo sušaudyti pulkininkas
Antanas Sidabras, plk. ltn. Juozas Lavinskas, kapitonai Stasys
Gromnickas, Bronius Salikas, ltn. Kęstutis Kvedaras, Bakšys (vardas
nenurodytas), Antanas Levinas, Romas Žikorius, Jasinskas (vardas
nenurodytas), Pukys-Pukevičius (vardas nenurodytas), Kazimieras
Bartkevičius, Stasys Mikalavičius, A.Švirinas (nuo Simno); civiliai
L.Burdulis, miškų urėdas Čepas, girininkas Stasys Janulynas
(iš Alytaus), Jurgis Kutra, Biržų gimnazijos direktorius.
Mirė iš bado ir nuo šalčio gen. Zenonas Gerulaitis, gen. Jonas
Juodišius (išvežtas į Abezę), pulkininkai - Kazys Abaras, Jackus
Banys, Alfonsas Sklėrius, Mečys Stankaitis, Laurynas Statkevičius,
Leonas Rajeckas, Leonas Rupšys, Vaclovas Žadeika, pulkininkai
leitenantai Pranas Bilėnas, Romanas Butkevičius, Petras Daukšys,
Albertas Gaidys, Domas Kizlauskas (gyd.), Jurgis Šeškus, Juozas
Šlepetys, Edvardas Tallat-Kelpša, Alfonsas Vileniškis ir dar 129
karininkai, kareiviai ir keli civiliai. Norilsko lageryje buvo
sunaikinti 162 Lietuvos karininkai ir kareiviai, t.y. 45,1 procento.
Dalies karininkų likimas nežinomas. Kaip rašo A.Navaitis, 1947
metais Norilsko lageryje buvo likę gyvi dar apie 120 karininkų
(Norilsko Vyčiai. Ten pat, p. 270-304).
Benius Balaika, Norilsko 3-iojo lagerio kalinys, savo atsiminimuose
Pasmerktųjų maištas rašo, kad iš dvylikos tūkstančių politinių
kalinių, atvežtų į Norilską katorgos darbams 1945-1946 metais,
iki 1953-iųjų beliko 3400 (Ten pat, p.142-154). Iš Vilniaus Lukiškių
kalėjimo buvo atgabenta 1500 kalinių. Jie statė garsųjį Norilsko
nikelio kombinatą.
Kas naktį, po 12 val. sekinančio darbo ir labai skurdaus maisto
davinio, kai kalinius suvarydavo ir užrakindavo barakuose, prie
ligoninės pastato pašiūrės atvažiuodavo karieta, vežimas su
žema, plačia dėže, į kurią suguldydavo lavonus viena ar dviem
eilėm, būtinai galvomis į paskuigalį. Prie kojų kiekvienam išvykstančiam
į laisvę pririšdavo lentelę su asmens numeriu. Karietai išvažiavus
per lagerio vartus, iš sargybos išeidavo vyresnysis, kuris surašydavo
išvykstančiųjų į laisvę numerius. Tuo tarpu kitas kareivėlis
su didoku mediniu kūjeliu ant ilgo koto suduodavo kiekvienam mirusiajam
per galvą, patikrindamas, ar buvęs zekas, dabar jau apšarmojęs,
netaiko apgauti vyresnybės (Ten pat).
Nuo 1945 metų ta karieta į Norilsko uolienas išvežė kelias dešimtis
tūkstančių nelaimingųjų, tarp jų ir lietuvių.
1953 metų gegužės viduryje į lagerį atvežė keletą nepaklusniųjų,
organizavusių Norilsko lageriuose streikus, Vorobjovą, Samajevą,
Kovalčiuką ir Algį Šavalinską. Juos marino badu karceriuose ir,
kai pasipriešindavo, žiauriai mušdavo.
Tačiau jiems pavyko organizuoti sukilimą ir čia. Jam vadovavo
Šamajevas. Sukilėliai ėjo su šūkiais: Mes reikalaujame bylų peržiūrėjimo
nekaltai nuteistiems laisvė!. Žudikus, prisidengusius tarybinių
karininkų uniformomis, - į tribunolą! ir pan.
Sukilėliams pavyko atsilaikyti iki rugpjūčio 4 dienos. Tą dieną
į lagerį atvažiavo septyni sunkvežimiai ginkluotų kareivių egzekucijai
vykdyti. Buvo nukauti 104 kaliniai, sunkiai sužeisti apie 200.
Tarp žuvusiųjų buvo du lietuviai (Einoris ir Zakaras).
Likusius gyvus sukilimo organizatorius, tarp jų ir B.Balaiką išvežė
į Kalargono kalėjimą, mirties duobę (jama smerti), kur kaliniai
buvo žiauriai mušami. Kiekviena kamera čia buvo tikra
skerdykla,
su vandens hidrantais prie kiekvienos kameros durų kraujui nuplauti
(Ten pat, p.153).
Kaip teigia Irena Martinkutė-Smetonienė, tada Norilsko lageriuose
streikavo apie 39 tūkst. politinių kalinių. 4-ojo ir 5-ojo vyrų
lagerių pavyzdžiu juoda vėliava su raudonu ruožu ligi kampo
kova ir kraujas už laisvę; laisvė arba mirtis! suplevėsavo ir
virš moterų lagerio. Streiko komitete Lietuvai atstovavo I.Martinkutė,
nuteista 25 metams. Moterys paskelbė bado streiką. Tarp kelių
dešimčių aktyvisčių buvo lietuvės Stasė Lankutytė, Filomena Karaliūtė,
Danutė Baukytė, Stasė Saulėnaitė, Leva Jukelytė, Prima Monkevičiūtė,
Verutė Misiūnaitė. Tai jos, drąsiosios, neišleido minios išbadėjusių
moterų per kalėjimo vartus į darbą. Prižiūrėtojai tikėjosi, kad
siūbuojanti minia tas aktyvistes sutryps. Tačiau minia sustojo,
sustingusios moterys laukė
Po vieną, po kelias iš minios perėjo
ir jungėsi prie aktyvisčių. Su vėliava atėjusi estė Asta Tofri
savo galingu balsu išrėkė lagerio vadovybei kaltinimus ir moteris
pakvietė kuo greičiausiai grįžti į barakus. Streikas prasidėjo.
Po sukilimo numalšinimo 4-ajame ir 5-ajame Norilsko vyrų lageriuose,
valdžia ėmėsi ir moterų lagerio. Iš tundros pusės zoną supo kareiviai
su kulkosvaidžiais. Moterys ėmė rinktis zonos vidury apie tuos
barakus, virš kurių plevėsavo juodos vėliavos. Sustojome visos
4 000
Susikabinome tvirčiau rankomis, surėmėme pečius, atstatėme
krūtines prieš kulkosvaidžius
ir laukėme lemties. Bet priešas
nešaudė
Paryčiui mūsų rato viduje sugulė apie keletas dešimčių
alpstančių moterų. Staiga virto tvora ir į zoną visom sirenom
kriokdamos įvažiavo gaisrinės mašinos, aplipusios kareiviais.
Daugelis jų turėjo dalbas, visi buvo gunkluoti nedideliais kirvukais.
Greit ištiesė žarnas, nutaikė į mus ir pasipylė stiprios vandens
ir smėlio srovės. Sunku buvo išsilaikyti ant kojų. Tempėme iš
barakų tolio patiesalus nuo grindų, dengėmės jais, bet stovėjome.
Kareiviai kapojo kirveliais kur papuolė: rankas, pečius, krūtines.
Visos laikėmės: Šaudykit! Laisvė! Mirtis! dejonės maišėsi su
riksmais ir keiksmais
Mus sutupdė ir suguldė tundros klampynėje.
Draudė net pasijudinti. Iš visų pusių apstoję kareiviai spardė
ir mušė šautuvais. Kai šie paliko ramybėje, mus juodai apniko
ypatingos tundros muselės moškara. Kur nutūpė tokia muselė, ten
tryško kraujas, po to likdavo žaizdelė. Toje baloje buvome apie
40 žmonių. Nejudinamos rankos ir kojos tapo medinės
(I.Martinkutė-Smetonienė.
Tai vyko mano akyse. //Ten pat, P. 170-186).
Taigi kareiviški kirvukai jau buvo Norilske išbandyti. Tik po
kelių dešimčių metų buvo Tbilisis ir Baku
Tie patys metodai.
Tas pats scenarijus.
Apie streiką pasakoja ir kita to streiko dalyvė Joana Mureikienė
(Norilsko vergovėje // Ten pat, p. 187-205).
B.Zlatkaus atsiminimai sudeda akcentus apie Norilsko lagerių gyvenimą.
Lagerių sistemoje Kalargonas buvo bausmės lageris, skirtas kaliniams
žudyti, su specialiomis šaudymo kameromis. Statistikos, kiek tūkstančių
įvairių tautų patriotų čia buvo išžudyta, nėra. Matyt, ir negreitai
dar ji atsiras. Atsiminimuose pasakojama apie dviejų bėglių iš
lagerio likimą. Po kelių dienų juos sugavo. Rytą, išsirikiavę
brigadomis, patraukėme lagerio vartų link. Šaltukas buvo apie
minus 20 laipsnių, pūtė žvarbus vėjas. Viešpatie, ką pamačiau
prie sargybos būstinės. Du dar jauni vyrai, mėlyni nuo sumušimų,
iki juosmens išrengti nuogai, surišti spygliuota viela ir pririšti
prie stulpo. Dar matėsi gyvybės žymės. Visko teko patirti pačiam
lageryje: badą, pažeminimą, balansavimą ant mirties ribos, klipatas,
vos bepajudinančias kojas, bet toks pasityčiojimas iš žmogaus
sukrėtė visus. Mes turėjome suprasti, kad iš lagerio bėgti neverta,
neapsimoka
Taip galvojo čekistai. Vėliau bėgliai buvo apipilti
vandeniu, sušaldyti į ledą ir gulėjo netoli sargybos būstinės
(B.Zlatkus. Ten pat, p.249-268). Lageryje buvo išžudyta 50 proc.
kalinių, atvežtų 1937-1942 metais.
Medvežij Ručej lageryje streikas prasidėjo birželio 13 dieną.
Apie 13-14 val. kariuomenė įsiveržė į lagerį. Šaudė iš automatų,
kalinius varydami į barakus. Užiminėjo baraką po barako, durtuvais
kalinius varė už zonos. Ten grupėmis maždaug po 100 žmonių, atokiai
viena nuo kitos, susodino ant žemės, kiekvieną grupę saugojo ginkluoti
kareiviai su šunimis. Baraką po barako ištuštino visą lagerį
Aktyvistus atskyrė, uždarė į atskirą baraką
Po dešimties dienų
išvežė į mažą lagerį Kupec, paruoštą nepaklusniųjų kontingentui.
Vėliau į šitą lagerį atvežė ir iš kitų Norilsko lagerių aktyvistus,
tarp jų ir smarkiai sumuštą Miką Misūrevičių
1953 metų pabaigoje
83 lietuvius, Norilsko sukilimo organizatorius, išvežė į Magadano
kalėjimus (pateikiamas jų sąrašas) (B.Zlatkus.Ten pat, p.249-269).
Be jau minėtų atsiminimų, knygoje pateikiami Česlovo Kavaliausko,
Vaclovo Vodzinsko, Vytauto Kaunecko, Antano Mozerio, Veronikos
Misiūnaitės-Meilienės, Vytauto Kaziulionio, Romualdo Gasicko,
Juozo Lukšio, Antano Volungevičiaus, Petro Klangausko atsiminimai,
B.Zlatkaus Sukilimo Norilsko lageriuose apžvalga.
Minint Norilsko Vyčių sukilimo penkiasdešimtmetį, tikriausiai
paaiškės naujų faktų, atsiras naujų liudytojų. Jų liudijimai turi
būti užrašyti. Prof. Vytautas Landsbergis, vertindamas Lietuvos
partizanų knygas, sakė: Atmintis yra didžiausias mūsų turtas
Atminties kova prieš užmarštį yra laisvės kova prieš tironiją.
Užmiršta istorija visada pasikartoja. Tik dar baisesnėmis formomis.
Prof.Ona VOVERIENĖ
Vilnius
© 2003 "XXI amžius"