Norilsko sukilimo moterys

Praėjo 50 metų. Norilsko 6-ojo moterų lagerio lietuvės Vilniaus karininkų ramovėje gegužės 31-ąją minėjo reikšmingą savo gyvenimo datą.
Ne metalo strypais, ne pelenų ir smėlio saujomis sukilėlės priešinosi apgirdytiems kareiviams… Lietuvių ten buvo apie 150. Kiek mažiau – esčių, latvių, armėnių, gruzinių, lenkių, vokiečių. Vakarų Ukrainos dukterų (vadinamųjų „benderių-kojinių“) - keturi tūkstančiai. Todėl Norilsko ir Maskvos valdžios tą sukilimą - vergų pasipriešinimą nužmoginimui - stengėsi parodyti kaip vien ukrainiečių nacionalisčių sumanymą.
Siekiant bolševikų klastą demaskuoti, keturioliktame barake buvo sušauktas visų tautybių komitetas, apie 30 asmenų: estė Asta Tofri, latvė Alida Dauge, lietuvė Irena Martinkutė ir kt. Ukrainiečių - dauguma. Mitas, kad streikuoja tik ukrainietės, žlugo, o lietuvės, latvės, estės tapo aktyviausiomis streiko dalyvėmis. Kalba faktai: per pusantro mėnesio trukusį streiką iš neprognozuojamo likimo zonos pasitraukė tik dvi lietuvės, ir tai apgautos ar nesupratusios, kas vyksta. Kitos lietuvaitės, turėjusios dešimtmetę bausmę ir jau vergavusios po aštuonerius metus, kurioms buvo pasiūlyta pasirinkti streiką ar pasitraukti iš streiko lagerio, pasiliko ir vienijosi su neseniai į Norilską atgabentomis jaunomis streiko aktyvistėmis, pasmerktomis 25-eriems ir daugiau metų kalėti.
Ne strypais ir pelenų saujomis, metamais į akis (kažkas taip siūlė), pasitiko kareivius malšintojus norilskietės (ir gal taip išvengė Kengyro sukilėlių žiaurios žūties). Aplink du barakus su sukilimo vėliavomis sustojo keturių tūkstančių alkūnėmis susikabinusių moterų gyvas vainikas. Jos skandavo: „Lais -vė -ar-mir-tis! Šau-dy-kit!“ Taip jos sutiko ugniagesių mašinas, aplipusias kareiviais, ginkluotais kastuvėliais ir kirvukais. Aplink visą lagerį kyšojo kulkosvaidžių vamzdžiai.
Klykimas: „Šaudykit, laisvė ar mirtis!“ tęsėsi visą tą liepos 7-osios baltąją naktį. Visos užkimo, pavargo, peršalo. Tą naktį drengė smulkus lietus. Gyvasis keturiatūkstantinis laisvės vainikas stovėjo ir laukė baigties. Ar ne repeticija prieš Sausio 13-ąją Lietuvos širdyje?
Raudonos ugniagesių mašinos įsiveržė pro išverstas tvoras, pylė vandens ir smėlio sroves į klykiančias kalines. Iškankintos moterys virto, o kitos gavo ir kastuvėliu ar kirvuku. Panašiai atsitiko ir po daug metų 1990-aisiais Tbilisyje. Kalines būreliais išblaškė tundroje, rūšiavo - balon, kairėn, dešinėn: į kameras, „režimkas“, atgal į 6-ąją zoną.

Irena SMETONIENĖ-MARTINKUTĖ,
„Norilsko vyčių“ štabo narė
Vilnius

© 2003 "XXI amžius"