Skamba kunkliai, atataria
lamzdžiai
|
Vilniaus universiteto Didysis
kiemas idealiai atitiko šių metų festivalio Skamba, skamba
kankliai kamerinį pobūdį
Sauliaus Venckaus (ELTA)
nuotrauka |
Skamba, skamba kunkliai, atataria
lamzdžiai yra vienos sutartinės žodžiai, bet folklorinės muzikos
festivaliai, pritaikę šias skambias eilutes savo pavadinimams,
yra du. Ką tik pasibaigė gegužės 28birželio 1 dienomis vykęs
Vilniaus tarptautinis folkloro festivalis Skamba, skamba kankliai,
o prieš tai, prasidėjęs kartu su Kauno dienomis laikinojoje sostinėje,
nuvilnijo net devynias dienas trukęs Kauno folkloro festivalis
Atataria lamzdžiai.
Vilniaus festivalis, švenčiamas nuo 1973 metų, o šiemet vykstantis
jau 31 kartą, turi susiformavusias senas tradicijas. Vilniečiai,
neabejingi etninei kultūrai, jo laukia kiekvieną pavasarį, paskutinę
gegužės savaitę. Kauno folkloro festivalis susikūrė daug vėliau
ir, pasak vilnietės etnomuzikologės Zitos Kelmickaitės, yra tik
Vilniaus festivalio atitarimas Kaune. Žinoma, su tokiu festivaliu
sostinėje, kurio ir tradicijos gilesnės, ir etnokultūrinė bendruomenė
bei finansavimas daug didesni, kauniečiams yra sunku konkuruoti.
Tačiau tai, kad festivaliai tarpusavyje nebendradarbiauja ir nesidomi
vienas kitu, nėra geras reiškinys. Išpaikinti vilniečiai net nežiūri
į Kauno pusę, kauniečiai gi, vis dar jausdamiesi provincialai,
pasitaikius kokiai nors iškilesnei progai, iš įpratimo lekia sostinėn
ne kultūrinį alkį numalšinti, o įkvėpti sostinės dvasios. Kad
ir kaip ten būtų, kas pas ką važinėtų, abiejų folkloro festivalių
tikslas yra vienas kad skambėtų tradicinė muzika, nestilizuotas
folkloras, kad senovinė daina ir šokis leistų visiems mums geriau
suvokti iš amžių glūdumos kilusias lietuvių tautos šaknis, kad
skatintų ir mokytų mus išreikšti savo tautinį identitetą.
Tai, kad folkloro festivaliai tiek Vilniuje, tiek Kaune kiekvienais
metais yra laukiami ir pritraukia gausų dalyvių bei klausytojų
būrį, rodo, kad žmonėms tokie renginiai yra reikalingi. Vilniaus
folkloro festivalio įkvėpėjos Z.Kelmickaitės teigimu, kartu su
festivaliu jau užaugo kelios kartos ir tie, kurie, tėvams atėjus
paklausyti autentiškų lietuvių liaudies melodijų, kažkada lakstė
tarp suolų, šiandien į tokius renginius jau atsiveda savo vaikus.
Buvimas šalia tėvų liaudies muzikos aplinkoje, tas pasilakstymas
ir pasišokimas, lietuviškos dainos skambesio girdėjimas, anot
muzikologės, vaikui yra labai svarbūs. Taip stebėdamas aplinką
ir besiklausydamas senovinių melodijų, vaikas išmoksta įvertinti
jų grožį, gerbti tradicijas, o jo pasąmonėje ima formuotis lietuviškas
identitetas. Tai ypač aktualu šiandien, kada aplink tiek daug
sumaišties, kultūrų niveliacijos, triukšmo, svetimos muzikos ir
kitų įtakų. Mums, kompiuterinės eros palikuoniams, užaugusiems
ant asfalto, folkloro festivalis išlieka maža tradicinės kultūros
oaze, teigė Z.Kelmickaitė.
Etnomuzikologės teigimu, Vilniaus folkloro festivalis buvo svarbus
ir sovietiniais laikais. Tuo metu jis savotiškai išreiškė pasipriešinimą
per prievartą brukamai sovietinei kultūrai. Festivalis nebuvo
draudžiamas, bet akyla akis visuomet jį stebėjo. Aišku, mitinguojama
nebuvo, bet laiku ištartas žodis Lietuva, liaudiški dainų motyvai,
kaip seselė, brolelis, rūtelė, ne vienam virpindavo širdį. Kai
nostalgiškai buvo kalbama apie prarastą senų laikų tradicinį kaimą
ar dainuojama apie uždarytas langines, visiems buvo aišku, su
kuo tai asocijuodavosi, sakė Z.Kelmickaitė.
Abu folkloro festivaliai visais laikais buvo tradicinio lietuviškumo
išraiška, o Vilniaus tarptautinis folkloro festivalis, įstengdamas
pasikviesti svečių iš Baltijos bei kitų užsienio šalių, tapo ir
kultūrinio bendradarbiavimo raiška. Nors šiais metais svečių nebuvo
itin gausu, savo pasirodymais jie praturtino kamerines festivalio
programas. Žiūrovai turėjo galimybę pamatyti Rusijos ansamblio
Gornica iš Novgorodo programą Šventė per visus metus, kurioje
dalyviai pristatė savo krašto švenčių papročius bei muziką, taip
pat gerai žinomą Švedijos tradicinių klojimo šokių grupę Longdansarna
bei ansamblį Durfaglarna. Latviams šiais metais atstovavo labai
aukštai vertinamas merginų, kurios liaudies dainas dainuoja nuo
trejų metų, ansamblis Perkonitis, o iš Estijos atvyko tautinės
muzikos ansamblio Triskele vyrukai, kurie atstovauja finougrams,
dainuoja senąsias runų dainas ir savo repertuare naudoja liuteroniškas
giesmes.
Vilniaus tarptautiniame folkloro festivalyje šiais metais iš viso
dalyvavo 55 kolektyvai iš įvairių etnografinių Lietuvos regionų,
o daugiausia Vilniaus miesto folkloro ansambliai, pristatę įvairias
savo programas. Didelio dėmesio susilaukė sutartinių vakaras Pranciškonų
vienuolyno bažnyčioje, karinių-istorinių dainų vakaras bei Aukso
paukštės pagrindinio folkloro ansamblių apdovanojimo laureatų
vakaras Alumnato kieme, tradicinių religinių giesmių valanda liuteronų
bažnyčioje bei kas vakarą iki vėlumos vykstančios vakaronės-naktišokiai.
Netikėtas festivalio atradimas buvo Muzikos akademijos profesoriaus,
obojininko Juozo Rimo, kuris atliko įvairias interpretacijas liaudies
dainų motyvais, pasirodymas, o taip pat etnodžiazo programa, kurią
parengė Vilniaus džiazo kvartetas ir tautiška kapelija Sutaras.
Pirmą kartą garbinga vieta festivalyje buvo suteikta vaikų folkloro
ansambliams.
Dalyvių ir svečių skaičiumi santūresnis Kauno folkloro festivalis,
Kauno etnokultūros centro renginių organizatorės Ingos Zinkevičiūtės
teigimu, šiais metais vyko aštuonioliktą kartą ir į Kauno pilį
sukvietė Kauno miesto bei rajono ansamblius, Aukso paukštės
laureatus Kauno veterinarijos akademijos folkloro ansamblį Kupolė
bei Klaipėdos etnokultūros centro folkloro ansamblį Senoliai,
dainininkus iš Marcinkonių, Kėdainių rajono Devinduonių kaimo
ir kitus. Kauno miesto folkloro ansambliai Gadula ir Žaisa
šiais metais šventė penkiolikos metų jubiliejus ir savo gerbėjus
kvietė į proginius koncertus. Ypač kauniečių mėgstamas yra romansų
vakaras, kuriame skambėjusios XIX amžiaus smetoniškos dainos
apie meilę, alyvas ir išsiskyrimą budino romantiškų jausmų pasiilgusias
kauniečių sielas. Dviejuose didžiuosiuose miestuose praūžę folkloro
festivaliai iš tiesų budino. Ir ne tik romantiškas sielas, o visą
mūsų etniškojo prado pajautą. Tad jei pabudome, tai ir kelkimės,
nes priešaky dar laukia magiškosios Rasos.
Lina KLUSAITĖ
Vilnius-Kaunas
© 2003 "XXI amžius"