XXI amžius

Taika ir karai – jausmai ir statistika

Matėme vėl sostinių aikštes ir gatves užpildančių už taiką Irake žygiuotojų minias. Be abejo, yra pagrindo bijotis karų, ir todėl daug žmonių nuoširdžiai žygiuoja už taiką. Bet kyla klausimas, kaip nuoširdžiai taiką myli pasauliniu mastu taikos mylėtojus žygin pakelią organizatoriai.
Ne taip seniai buvo aiškūs, be didinamojo stiklo matomi NKVD-KGB pirštų antspaudai ant “Pasaulinio sąjūdžio už taiką”. Tada buvo žygiuojama prieš JAV artimų atstumų raketų išdėstymą Vakarų Europoje, norint atsverti tokių pat raketų rikiuotę sovietų okupuotoje Europos dalyje. Minios žygiavo JAV atbaidyti nuo neutroninės bombos išvystymo, nes tokia bomba, negriaudama Vakarų Europos pastatų, net nesunaikindama sovietų tankų, sunaikintų jų įgulas. Tik duok rausvą priežastį, ir taikos mylėtojai žygiuoja visame pasaulyje. Stebint dabartinį “taikos sąjūdį”, kyla įtarimas, kad nors NKVD taikos mašina sugriuvo, kai kurie jos rateliai tebesisuka. Lyg sukapotos gyvatės besiraitančios dalys. Ligi šiolei buvo aišku, kad demonstracijų už taiką dirigentams rūpėjo ne taika, o tironiškų sistemų apsauga. Tai buvo ir tebėra aišku matant tai, prieš kokius karus, agresiją ir invazijas nebuvo ir nėra demonstruojama pasauliniu mastu.
Nepaprasta taikos meilės ir karo Irake smerkimo banga pasiekė ir Lietuvą. Jeigu Lietuvoje būtų paskelbtas konkursas “Didžiausio taikos mylėtojo” vardui įgyti, remiantis jo viešu (kur tik pasisuka TV kameros) politikavimu, laimėtoju būtų buvęs universiteto rektorius, Seimo narys, Seimo Švietimo komiteto pirmininkas, profesorius Rolandas Pavilionis. (Kažkodėl, su juo ginčydamiesi, politikai jam dažnai prisega ir titulą “gerbiamas”, nors kitus vardu ir pavarde vadina. Nejaugi žodis “gerbiamas” turi ir kokią nors kitą, negu įprasta, reikšmę?)
Tačiau nuo terminologijos grįžkime prie karo ir taikos klausimo. TV ekranuose vis matome R.Pavilionį “visom keturiom” stojantį už taiką Irake. Neteko pastebėti, kad debatuose kas nors būtų iš jo išgavęs ką kita, negu taikos meilę bet kokiomis aplinkybėmis. Aišku, kad galima ginčytis apie reikalingą ar nereikalingą, teisėtą ar neteisėtą “koalicijos” be JTO palaiminimo įsibrovimą į Iraką. Lygiai kaip galima ginčytis apie teisėtumą pačios JTO, kuri po Antrojo pasaulinio karo buvo daugiausia sovietų ir JAV komunistų rankomis sulipdyta ant melo pamatų, 1945 metais iškelta virš pasaulio ant pečių “taiką mylinčių nacijų”, tarp kurių buvo ir “taikingiausia” Sovietų Sąjunga. Tuo metu ji vykdė okupacinį genocidą Lietuvoje. Įsidėmėtina, kad tada nebuvo pasaulinio masto demonstracijų prieš Lietuvos okupantą.
Pagaliau atidžiau pažvelkime į taikingo R.Pavilionio aršiai tarp kitų klausimų keliamą taikos ir karo klausimą.
Lietuva išgyveno du pasaulinius karus. Tačiau mūsų tauta, be karų patirties, turi dar ir okupacinės “taikos” patirtį. Tad tais klausimais statistika turėtų dominti ir tokius taikos mylėtojus, kokių dabar turime Lietuvoje.
Nors ir nepatogu, tačiau, kad neištęstume kalbos, tenka naudotis pačiais artimiausiais informacijos šaltiniais. “Prof. Ramelis (J.R. Rummel), siekęs būdų žmonijai nuo karų gelbėti, savo nuostabai paskaičiavo, kad 20-me šimtmetyje (baigiant statistiką 1987 m.), tironiškos, daugumoje komunistinės, vyriausybės šaltakraujiškai išžudė keturiskart daugiau žmonių, negu žuvo karių to šimtmečio visų karų frontų kautynėse. Vyriausybės nužudžiusios 151 milijoną žmonių, gi kautynėse žuvę 38,5 milijonai”, – nurodoma šio straipsnio autoriaus leidinyje „Lietuvių tauta ir pasaulis“, (t. III, p.10).
Kiek detaliau tironiškos taikos statistika pateikiama (remiantis autoritetais) mano knygoje „Nauja pasaulio santvarka?“ Nuo 1917 iki 1947 metų vien tik marksistai diktatoriai esą nužudę 95 milijonus žmonių. TAIKOS metu! Ar dėl to sniečkiniai mokslininkai didžiuojasi komunizmo laimėjimais? Tikima, jog vien tik sovietinė vyriausybė tuo laikotarpiu nužudė 61 mln. 911 tūkst. žmonių. Tarp jų yra ir mūsų tautiečių. Nužudė keturis kartus daugisegu visų valstybių karių žuvo per Antrąjį pasaulinį karą (15 milijonų). Ten yra ir daugiau statistinių akistatų tarp karo ir taikos.
Antonas Antonovas Ovsejenka savo knygoje „Stalino laikai: tironijos portretas“ teigia, jog tik 1917 ir 1947 metų laikotarpiu sovietiniai valdovai nužudę 83 mln. žmonių. Jis pateikia net detalią kruviną buhalteriją.
Taip, karas yra baisus žmogaus apakimo, piliečių neapsišvietimo, politikų piktos valios ar vangumo bei tautų inteligentijos prabilti, kai dera kalbėti, bei politikoje dalyvauti prievolės neatlikimo padarinys. Per televiziją matėme, kad Irake kenčia ir žūsta moterys ir vaikai. Tačiau ar kada buvo rodytos televizorių ekranuose lietuvių moterų ir vaikų kančios bei žūtys sovietiniuose ešelonuose? Ir kiek tokių buvo? Ar ne daugiau negu visame Irake? Ar kas rodė berods Karagandoje gyvenančią medicinos seselę, bandžiusią gelbėti badu mirštančio savo kūdikio gyvybę, maitinant jį savo krauju iš venų?
Taip, karas yra baisus dalykas. Tačiau tironiška taika būna dar didesnis siaubas. Už ką – už karą ar taiką meldėsi ešelonuose trokštantys lietuviai? Ar nesimeldė, kad staiga atskristų karo bombonešiai bombarduoti geležinkelių stočių? Ar prie duobių nacių išrikiuoti mirčiai žydai bei mūsiškiai kaliniai Štuthofo konclageryje ir sovietų gulage džiaugėsi “taika”? Tikėkimės, kad mūsiškiai Irako karo priešai nesiekė tironiškos taikos prailginimo.
Daug taikos advokatų nurodo popiežiaus Jono Pauliaus II šaukimą taikai, tačiau pamiršta tai, kad Popiežius šaukiasi žmonių dvasingumo, broliškos meilės žmogaus žmogui. Tad taikos vertė, palaima ir siaubas priklauso nuo to, kokiose rankose yra TAIKOS KARDAS.

Vilius BRAŽĖNAS
Vilnius