Taika ir karai jausmai
ir statistika
Matėme vėl sostinių aikštes ir
gatves užpildančių už taiką Irake žygiuotojų minias. Be abejo,
yra pagrindo bijotis karų, ir todėl daug žmonių nuoširdžiai žygiuoja
už taiką. Bet kyla klausimas, kaip nuoširdžiai taiką myli pasauliniu
mastu taikos mylėtojus žygin pakelią organizatoriai.
Ne taip seniai buvo aiškūs, be didinamojo stiklo matomi NKVD-KGB
pirštų antspaudai ant Pasaulinio sąjūdžio už taiką. Tada buvo
žygiuojama prieš JAV artimų atstumų raketų išdėstymą Vakarų Europoje,
norint atsverti tokių pat raketų rikiuotę sovietų okupuotoje Europos
dalyje. Minios žygiavo JAV atbaidyti nuo neutroninės bombos išvystymo,
nes tokia bomba, negriaudama Vakarų Europos pastatų, net nesunaikindama
sovietų tankų, sunaikintų jų įgulas. Tik duok rausvą priežastį,
ir taikos mylėtojai žygiuoja visame pasaulyje. Stebint dabartinį
taikos sąjūdį, kyla įtarimas, kad nors NKVD taikos mašina sugriuvo,
kai kurie jos rateliai tebesisuka. Lyg sukapotos gyvatės besiraitančios
dalys. Ligi šiolei buvo aišku, kad demonstracijų už taiką dirigentams
rūpėjo ne taika, o tironiškų sistemų apsauga. Tai buvo ir tebėra
aišku matant tai, prieš kokius karus, agresiją ir invazijas nebuvo
ir nėra demonstruojama pasauliniu mastu.
Nepaprasta taikos meilės ir karo Irake smerkimo banga pasiekė
ir Lietuvą. Jeigu Lietuvoje būtų paskelbtas konkursas Didžiausio
taikos mylėtojo vardui įgyti, remiantis jo viešu (kur tik pasisuka
TV kameros) politikavimu, laimėtoju būtų buvęs universiteto rektorius,
Seimo narys, Seimo Švietimo komiteto pirmininkas, profesorius
Rolandas Pavilionis. (Kažkodėl, su juo ginčydamiesi, politikai
jam dažnai prisega ir titulą gerbiamas, nors kitus vardu ir
pavarde vadina. Nejaugi žodis gerbiamas turi ir kokią nors kitą,
negu įprasta, reikšmę?)
Tačiau nuo terminologijos grįžkime prie karo ir taikos klausimo.
TV ekranuose vis matome R.Pavilionį visom keturiom stojantį
už taiką Irake. Neteko pastebėti, kad debatuose kas nors būtų
iš jo išgavęs ką kita, negu taikos meilę bet kokiomis aplinkybėmis.
Aišku, kad galima ginčytis apie reikalingą ar nereikalingą, teisėtą
ar neteisėtą koalicijos be JTO palaiminimo įsibrovimą į Iraką.
Lygiai kaip galima ginčytis apie teisėtumą pačios JTO, kuri po
Antrojo pasaulinio karo buvo daugiausia sovietų ir JAV komunistų
rankomis sulipdyta ant melo pamatų, 1945 metais iškelta virš pasaulio
ant pečių taiką mylinčių nacijų, tarp kurių buvo ir taikingiausia
Sovietų Sąjunga. Tuo metu ji vykdė okupacinį genocidą Lietuvoje.
Įsidėmėtina, kad tada nebuvo pasaulinio masto demonstracijų prieš
Lietuvos okupantą.
Pagaliau atidžiau pažvelkime į taikingo R.Pavilionio aršiai tarp
kitų klausimų keliamą taikos ir karo klausimą.
Lietuva išgyveno du pasaulinius karus. Tačiau mūsų tauta, be karų
patirties, turi dar ir okupacinės taikos patirtį. Tad tais klausimais
statistika turėtų dominti ir tokius taikos mylėtojus, kokių dabar
turime Lietuvoje.
Nors ir nepatogu, tačiau, kad neištęstume kalbos, tenka naudotis
pačiais artimiausiais informacijos šaltiniais. Prof. Ramelis
(J.R. Rummel), siekęs būdų žmonijai nuo karų gelbėti, savo nuostabai
paskaičiavo, kad 20-me šimtmetyje (baigiant statistiką 1987 m.),
tironiškos, daugumoje komunistinės, vyriausybės šaltakraujiškai
išžudė keturiskart daugiau žmonių, negu žuvo karių to šimtmečio
visų karų frontų kautynėse. Vyriausybės nužudžiusios 151 milijoną
žmonių, gi kautynėse žuvę 38,5 milijonai, nurodoma šio straipsnio
autoriaus leidinyje Lietuvių tauta ir pasaulis, (t. III, p.10).
Kiek detaliau tironiškos taikos statistika pateikiama (remiantis
autoritetais) mano knygoje Nauja pasaulio santvarka? Nuo 1917
iki 1947 metų vien tik marksistai diktatoriai esą nužudę 95 milijonus
žmonių. TAIKOS metu! Ar dėl to sniečkiniai mokslininkai didžiuojasi
komunizmo laimėjimais? Tikima, jog vien tik sovietinė vyriausybė
tuo laikotarpiu nužudė 61 mln. 911 tūkst. žmonių. Tarp jų yra
ir mūsų tautiečių. Nužudė keturis kartus daugisegu visų valstybių
karių žuvo per Antrąjį pasaulinį karą (15 milijonų). Ten yra ir
daugiau statistinių akistatų tarp karo ir taikos.
Antonas Antonovas Ovsejenka savo knygoje Stalino laikai: tironijos
portretas teigia, jog tik 1917 ir 1947 metų laikotarpiu sovietiniai
valdovai nužudę 83 mln. žmonių. Jis pateikia net detalią kruviną
buhalteriją.
Taip, karas yra baisus žmogaus apakimo, piliečių neapsišvietimo,
politikų piktos valios ar vangumo bei tautų inteligentijos prabilti,
kai dera kalbėti, bei politikoje dalyvauti prievolės neatlikimo
padarinys. Per televiziją matėme, kad Irake kenčia ir žūsta moterys
ir vaikai. Tačiau ar kada buvo rodytos televizorių ekranuose lietuvių
moterų ir vaikų kančios bei žūtys sovietiniuose ešelonuose? Ir
kiek tokių buvo? Ar ne daugiau negu visame Irake? Ar kas rodė
berods Karagandoje gyvenančią medicinos seselę, bandžiusią gelbėti
badu mirštančio savo kūdikio gyvybę, maitinant jį savo krauju
iš venų?
Taip, karas yra baisus dalykas. Tačiau tironiška taika būna dar
didesnis siaubas. Už ką už karą ar taiką meldėsi ešelonuose
trokštantys lietuviai? Ar nesimeldė, kad staiga atskristų karo
bombonešiai bombarduoti geležinkelių stočių? Ar prie duobių nacių
išrikiuoti mirčiai žydai bei mūsiškiai kaliniai Štuthofo konclageryje
ir sovietų gulage džiaugėsi taika? Tikėkimės, kad mūsiškiai
Irako karo priešai nesiekė tironiškos taikos prailginimo.
Daug taikos advokatų nurodo popiežiaus Jono Pauliaus II šaukimą
taikai, tačiau pamiršta tai, kad Popiežius šaukiasi žmonių dvasingumo,
broliškos meilės žmogaus žmogui. Tad taikos vertė, palaima ir
siaubas priklauso nuo to, kokiose rankose yra TAIKOS KARDAS.
Vilius BRAŽĖNAS
Vilnius
© 2003 "XXI amžius"