Nauja pradžia
Religinėse radijo laidose kartais
tenka girdėti, kad Eucharistijos šventimas (suprask, sekmadienio
šv. Mišios) tai ne svarbiausia. Svarbiausia veikla bendruomenėje.
Tad ir norėtųsi pakalbėti apie šventimą ir bendruomenę.
Balandžio 26 dieną vienas radijo laidos vedėjas pasakojo apie
Atvelykio renginius, tarp kitų kad Vilniaus Arkikatedroje bus
Mišios (net ne šventos). Kaune bus Eucharistijos šventimas.
Tai kaip čia dabar?
XXI amžiuje (Nr. 29) yra išsamus M.Buikos straipsnis Bažnyčios
gyvenimo centras. Gal dėl savo apimties mažai kieno perskaitytas,
tačiau jis labai praverstų besiblaškantiems tarp terminų. Vienas
skyrius pavadintas taip: Būtinas tvirtesnis šv. Mišių, kaip aukos,
supratimas.
Dabar apie tas bendruomenes. Nepriklausomybės laikais jau pradžios
mokyklose buvo angelaičių, toliau ateitininkų, pavasarininkų,
katalikių moterų, darbininkų ir kitos organizacijos, baigiant
Katalikų veikimo centru. Visų gal ir neišvardijau. Tai ir buvo
tos bendruomenės, kurios išugdė nuostabių žmonių, davė savo
vaisių. Ar ir dabar nereikėtų mesti visų jėgų ta kryptimi? Aišku,
trūksta vadovų, trūksta žmonių, kurie tą darbą galėtų dirbti.
Tiesa, kai kur šiokia tokia užuomazga yra. Bet tai lašas jūroje.
Kaimo žmonės be jokios bendruomenės vieni kitiems padėdavo ne
tik darbuose, bet ir varguose. O kur to bendruomeniškumo esmė?
Mes kiekvienas galime ir privalėtume apaštalauti ne tik darbais,
bet ir savo žodžiu, savo elgesiu. Bažnyčiose mus moko pamokslais.
(Tiesa, jie dabar vadinami komentarais homilijomis, tinkančiais
studijoms.) Bet paklausius jų galima kai ką ir sau prisitaikyti.
Pamenu kažkada girdėtą pamokslą apie šv. Pranciškų Asyžietį. Kartą
jis pasivadina vieną broliuką į miestą sakyti pamokslo. Perėję
kelis kvartalus ir nepasakę nė žodžio, grįžta namo. Brolio ir
klausia, kur tas žadėtas pamokslas. Mūsų pasivaikščiojimas jau
buvo pamokslas, - atsakė šv. Pranciškus.
Panašiai gal prieš 25-erius metus nutiko ir man, bet visai atsitiktinai,
nesirengiant. Važiuoju su mama traukiniu. Sėdime viena prieš kitą.
Šaltoka. Ji be pirštinių. Aš suimu jos rankas ir klausiu: Mamute,
ar nešalta? Toks nereikšmingas gestas, bet štai po daugelio dienų
ar net savaičių šalia manęs sėdėjusi keleivė priminė šį mano susirūpinimą
mamulės rankomis. O jis seniai jau buvo išgaravęs iš mano galvos.
Mano manymu, svarbiausia, atmetus visą demokratiją, ypač jaunąją
kartą ugdyti Dievo, Bažnyčios, tėvynės ir žmogaus, esančio šalia,
meilės dvasia. Tada be jokios dirbtinės bendruomenės žmogus
bus savas visur ir visada.
Teofilė ŠALČIŪTĖ
Jūrė, Marijampolės rajonas
© 2003 "XXI amžius"