XXI amžius

Gedulo ir vilties dienai artėjant
Našlaičiai Altajaus krašte

Jaunieji tremtiniai 1942 metais Altajaus krašte. Iš kairės: Gediminas, Julius, Birutė ir Jurgis Bartkūnai

Ištrėmė mus 1941 m. birželio 15 d. per pirmuosius trėmimus. Tėvelis buvo girininkas, dalyvavo visuomeninėje veikloje, vadovavo vietos tautininkų skyriui, buvo šaulių rėmėjas, turėjo savo ūkį. Jį jau Vilniuje nuo šeimos atskyrė ir išvežė į Archangelsko srities Oneglagerį, kur jis tais pačiais metais ir mirė.
Mama su keturiais vaikais - Jurgiu (10 m.), Juliumi (8 m.), Gediminu (6 m.) ir Birute (9 mėn.) - atsidūrė Altajaus krašte, ten su dar keliomis lietuvių šeimomis dirbo Martovkos sovietiniame ūkyje įvairius darbus, daugiausia melžėja. Nepaisant sunkių gyvenimo sąlygų, berniukai mokėsi, padėjo prižiūrėti sesutę. Sunkus darbas, badas, šaltis, didžiulė nervinė įtampa motiną greitai išsekino ir 1945 m. gruodžio 16 d. ji mirė (dekompensuota širdies yda), sulaukusi 39-erių metų.
Visą laiką palaikėme ryšius su likusiais Lietuvoje giminėmis. Mirus mamai, kreipėmės į Raudonąjį Kryžių, Lietuvos SSR AT ir kitas instancijas, kad leistų našlaičiams grįžti pas juos. 1946 m. birželio 8 d. gavau iš LSSR Liaudies komisarų tarybos (LKT) nuolatinės atstovybės SSSR LKT raštą - atsakymą į mano 1946 m. balandžio 23 d. prašymą, kuriame žadama artimiausiu metu mus (našlaičius) parvežti.
Mirus mamai, mus globojo kartu gyvenusi iš mūsų tėviškės atvežta lietuvių šeima su dviem vaikais.
Mokslo nenutraukėme, nors vyresniems trims vaikams reikėjo lankyti vidurinę mokyklą, esančią už 18 kilometrų (fermoje buvo tik keturios klasės). Tuo pačiu metu, ypač vasarą, dirbau: pyniau krepšius (to išmokė kartu gyvenęs senukas lietuvis), dirbdavau su jaučių velkama šieno rinktuve, pildydavau apskaitos dokumentus apie kombainais iškultus kviečius. Už tai gaudavau darbininkų duonos kortelių.
Taip vieną dieną, 1946 m. rugsėjo 9-ąją, malant girnomis „sukombinuotus“ kviečius, atbėga uždusęs brolis Julius ir šaukia: „Jurgi, tave šaukia į kontorą, važiuosime į Lietuvą!“ Fermos valdytojas liepė per valandą susirengti važiuoti į centrą. O namuose tuo metu nebuvo nei globėjos, nei jos vyresnio sūnaus. Nežinojome, kaip elgtis. Dvi vietinės lietuvės padėjo susipakuoti daiktus. Pardavėme avytę, dar tos moteriškės davė truputį pinigų ir tą patį vakarą išvažiavome. Kitą rytą dar užsukome į vaikų namus, iš kur paėmėme du lietuviukus Jonuką ir Algutį Lekavičius. Nakvojome rajono centre Chabaruose. Iki Altajaus krašto centro Barnaulo važiavome dvi dienas. Varginanti buvo kelionė sunkvežimio kėbule. Vaikų namuose atsiradome rugsėjo 14 dieną. Čia turėjo suvažiuoti vaikai iš visų rajonų. Visus papildomai aprengė (man davė švarkelį, Juliui – batukus ir kepurę, Gediminui – šimtasiūlę, Birutei – suknelę), pirtyje išsiprausėme.
Rugsėjo 21 dieną jau turėjome būti geležinkelio stotyje, o iki jos – 9 km, turėjo vežti atskirai vaikus ir daiktus. Deja, daiktų taip ir neatvežė. Labai gaila – ten buvo ypač mums brangi mamos didelė, spalvinga „čigoniška“ skara ir lagaminas su asmens daiktais ir dienoraščiais, kuriuos rašiau visą tremties laikotarpį. Deja, viskas „dingo“, nors žadėjo atsiųsti vėliau į Lietuvą.
Traukiniu važiavome mums skirtame prikabintame vagone, kuriame kartu su vadovais buvo 101 keleivis.
Rugsėjo 22-26 dienomis važiavome per Novosibirską, Omską, Sverdlovską, Kazanę. Rugsėjo 27-ąją, 4 val. ryto, jau buvome Maskvoje. Pervežę į Baltarusijos stotį, visus nuprausė, gerai pamaitino (visur stengėsi, kad vaikai kuo geriau atsigautų, gerai atrodytų). Rugsėjo 28-osios rytą vedė supažindinti su miestu, pirmiausia į metro. Nustebino eskalatoriai, požeminiai traukiniai, gražios stotys. Žinoma, buvome Raudonojoje aikštėje, prie Lenino mauzoliejaus.
Rugsėjo 29 dieną pasiekėme Vilnių. Vaikų namuose vėl gerai maitino, prausė, rengė.
Rugsėjo 30-ąją perregistravo: iš viso atvežta 76 vaikai: 40 mergaičių ir 36 berniukai. Ten gyvenome iki spalio 5 dienos. Kasdien atveždavo ir dalydavo įvairius drabužius, avalynę. Man teko labai gera odinė striukė ir gimnazisto kepurė. Kasdien atvažiuodavo kurio nors vaiko giminės ir jį išsiveždavo. Spalio 6 dieną mus taip pat išsivedė pusseserė Irena. Švietimo ministerijoje gavome oficialų leidimą grįžti į tėviškę ir kitą dieną jau atsiradome pas giminaičius labai gražioje vietoje prie Neries, sename Gegužinės kaime (Kaišiadorių r.). Sekmadienį, spalio 11 dieną, Gegužinės bažnyčioje visi meldėmės ir dėkojome Dievui.
Lapkričio mėnesį pradėjau lankyti Jonavos gimnaziją (ji buvo arčiau negu Kaišiadoryse), jaunesnieji mokėsi Gegužinėje.

Techn. m. dr. Jurgis BARTKŪNAS,
1941 metų tremtinys