Atnaujintas 2003 m. birželio 13 d.
Nr.46
(1150)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Ora et labora
Lietuva
Krikščionybė ir pasaulis
Katalikų bendruomenėse
Darbai
Mums rašo
Atmintis
Nuomonės
Pasaulis


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Kada prabus valdžios ir teisėjų sąžinė?

Šakių rajono Valdyba 1991 m. gruodžio 12 d. potvarkiu Nr. 549-V pagal Ministrų Tarybos 1988 m. gruodžio 27 d. nutarimą Nr. 368 grąžino Bronei Valaitytei tėvų namą Lukšiuose (Šakių r.).
Namas buvo sugrąžintas teisėtai savininkei B.Valaitytei, bet jame nebuvo leista jai apsigyventi, nors ir kreiptasi dėl to į Lukšių seniūną V.Cikaną, pateikiant jam nuosavybės dokumentus, 1992 m. sausio 15 d. Šakių rajono Valdybos išduotą gyvenamojo namo inventorizacijos bylą, techninį pasą su prašymu jai leisti apsigyventi tėvų namuose. Deja, visos B.Valaitytės pastangos nuėjo veltui. Tuo pasinaudojo Petras Staugaitis (jau miręs), svetimo turto užgrobėjas. Jis gerai žinojo, kad yra neteisėtas to namo gyventojas, be to, tai žinojo ir jo dukra A.Bacevičienė bei vaikaitė E.Lozoraitienė. 1995 m. liepos 18 d. šie žmonės kreipėsi su ieškininiu pareiškimu į Šakių rajono apylinkės teismą dėl nuosavybės atėmimo iš B.Valaitytės, nusižengdamas net trims iš Dešimties Dievo įsakymų – „Nekalbėk netiesos“, „Nevok“, „Negeisk svetimo turto“. O atimti nuosavybę gali tik bolševikai, kad ir kokiais vardais šiandien jie vadintųsi.
Yra du požymiai, apibrėžiantys komunistą: 1) siekimas jėga atimti turtą iš kito ir jį pasidalyti; 2) siekimas jėga užgrobti valdžią. Jeigu žmogus laikosi bent vieno šių principų, galime nesvyruodami jį vadinti komunistu.
Šakių rajono apylinkės teismas (teisėjas A.Opulskis dabar jau nedirba) 1995 m. rugpjūčio 21 d. sprendimu (civ. byla 2-6702) be jokio juridinio pagrindo priėmė teisiškai nepagrįstą sprendimą, kuriuo atėmė iš teisėtos savininkės B.Valaitytės gyvenamąjį namą ir atidavė kaip nuosavybę šio namo neteisėtam gyventojui P.Staugaičiui. Tokiais veiksmais Šakių rajono apylinkės teismas (teisėjas A.Opulskis) pažeidė įstatymus ir teisės aktus. Nagrinėjant šį klausimą nustatyta, jog P.Staugaitis yra neteisėtas gyventojas, nes atsirado šio namo tikroji savininkė, tad pagal tuo metu galiojusį Butų privatizavimo įstatymą jo negalima buvo privatizuoti. Teisėjas A.Opulskis nepareikalavo iš P.Staugaičio gyvenamojo namo įsigijimo dokumentų, t.y. pirkimo - pardavimo sutarties. P.Staugaitis šio namo dokumentų neturėjo, nes nebuvo su juo sudaryta pirkimo-pardavimo sutartis (tai įrodo Marijampolės apskr. Archyvo pažyma 2001 05 19, Nr. 04-08-26-V).
Keistai vyko Šakių rajono apylinkės teismo posėdis. 1995 m. rugpjūčio 21 d. minėtas teismo sprendimas priimtas net nedalyvaujant posėdyje tuometiniam Šakių rajono merui R.Damušiui nei jo įgaliotam atstovui, kuris pasitraukė, kad nereikėtų liudyti, apginti teisingumą, nors ir buvo neteisėtu būdu naikinama rajono valdybos 1991 m. gruodžio 12 d. potvarkio Nr. 549-V dalis „Dėl konfiskuoto turto grąžinimo“, kurioje aiškiai parašyta, kad B.Valaitytei sugrąžintas natūra tėvų – Agotos ir Jaronimo Valaičių gyvenamasis namas, esantis Zyplių kaime, Suvalkiečių g. 1, Lukšių seniūnijoje, Šakių rajone.
Šakių rajono teisinės bei administracinės sistemos pamynė net žmogaus prigimtines teises – teisę į nuosavybę, ją neteisėtai atimdami iš teisėtos savininkės ir perduodami svetimo turto užgrobėjui – P.Staugaičiui, praradusiam sąžinę žmogui, o B.Valaitytei siūlydami senelių prieglaudą. Ir visa tai daroma, kai jau 13 metų Lietuva yra laisva, o jos buvusi kovotoja – politinė kalinė B.Valaitytė palikta likimo valiai. Šakių rajono apylinkės teismas visiškai ignoravo B.Valaitytės, kaip teisėtos savininkės, interesus. Gaila, kad visoje Lietuvoje yra pažeidinėjamos LR Konstitucijos pagrindinės nuostatos dėl nuosavybės teisių tęstinumo. O nuosavybės teisė yra viena pagrindinių žmogaus teisių, todėl labai svarbu, kad ji būtų teisiškai ginama.
Remiantis 1990 m. kovo 11 d. Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo aktu, LR Konstitucijos 23 ir 7 straipsniais, sutinkamai su tarptautinės teisės normomis, nuosavybė neliečiama, ją saugo valstybė. Mūsų tautiečiai, kurie aukojasi už Lietuvos laisvę (tėvas, trys sūnūs ir dukra Valaičiai), sutiko net mirti, gyvi suimti kentėjo lageriuose. Šiandien verčiami susitaikyti su neteisybe, priimti ją kaip gyvenimo normą. Tam pasitelkus teismus ir valdžios atstovus! Tai parodo juridiniai dokumentai.
Buvusio Šakių rajono apylinkės teismo teisėjo A.Opulskio sprendimas (civ. byla Nr. 2-67020) juridiškai nepagrįstas. Tuometinio Šakių rajono mero R.Damušio nedalyvavimas teismo posėdyje – tai vengimas liudyti teisingumą. Lukšių kolūkio pažyma, išduota 1995 04 16 Nr. 144 administracijos vadovo J.Puodžiukaičio, Lukšių apylinkės pažymėjimas 1995 03 23 Nr. 116, išduotas viršaičio V.Cikano, neatitinka tikrovės.
P.Staugaitis, savo namus atgavęs, ir svetimus užgrobė, padedamas teismo ir minėtų valdžios atstovų. Ar pabus P.Staugaičio palikuonių sąžinė? Ar apskritai ją turi? Ar ramiai galite jaustis, minėti pareigūnai, apvogę ir palikę be jokios pastogės teisėtą namo savininkę B.Valaitytę?
Kadaise, prieš pusę amžiaus, negalėjai nesijaudinti ir ramiai stebėti, matydamas turguje numestus Lietuvos partizanų kūnus. Tai buvo žmonių be Dievo darbas! Už laisvę kovojusi, tautos idealų neišdavusi mūsų sesuo B.Valaitytė išmesta į gatvę. Ji paniekinta tų, kurie šiandien sėdi valdžios postuose, naudojasi krauju iškovota laisve. Šie žmonės, praradę sąžinę, - baisesni už bet kokius okupantus, pamynę visa, kas yra žmogiška.

Angelė RAGAIŠIENĖ,
LKD Politinių kalinių, partizanų ir tremtinių sekcijos valdybos pirmininkė

© 2003 "XXI amžius"

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija