Atnaujintas 2003 m. birželio 13 d.
Nr.46
(1150)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Ora et labora
Lietuva
Krikščionybė ir pasaulis
Katalikų bendruomenėse
Darbai
Mums rašo
Atmintis
Nuomonės
Pasaulis


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Keli pamąstymai apie grėsmę keliantį precedentą

Žemdirbių drastiškos akcijos blokuoti tarptautines magistrales išryškino keletą aktualių problemų. Blokada pažeidžia daugelio kitų bendrapiliečių gyvybinius interesus. Kuriama iš esmės ydinga regimybė, kad, kenkiant kitiems ir šantažuojant Vyriausybę, galima šį tą laimėti.
Išryškėjo, kad aukščiausiojo rango valstybės pareigūnai neįvertino padėties ir grėsmė pavirto pavojumi. Iki šiol nerasta priimtino sprendimo. Negebėjimas ar delsimas spręsti teisėtus (bet tik teisėtus!) žemdirbių reikalavimus ir kaitinimas aistrų imtis destruktyvių veiksmų gali sukelti ne tik socialinių neramumų, bet ir politinį nestabilumą šalyje. Savo ruožtu tai itin žalinga: kuriamas Lietuvos, kaip politiškai nepatikimos ir neveiksnios valstybės, įvaizdis. Nesunku nuspėti, kokioms vietinėms struktūroms ar Smolniui (?) labiausiai tokių akcijų reikia ir ko tuo siekiama.
Vyriausybės reketą organizavo Žemės ūkio rūmai (ŽŪR). Tai jau ne nauja, ne pirmą kartą rengiama akcija, kai iždo pinigais penima organizacija pjauna šaką, ant kurios sėdi, ir jai niekas neatsitinka. Tai jau pasikartojantis galvosūkis teisėtvarkai ir iššūkis Vyriausybei.
Žemdirbiams per mažai mokama už pieną. Parama žemės ūkiui nėra jokia naujiena nei Vakaruose, nei Lietuvoje. Bet ŽŪR ignoravo Valstybės strateginės raidos planą ir Lietuvos politinių partijų nacionalinį susitarimą. O šiuose dokumentuose rašoma apie žemės ūkio pertvarkymo kryptis. Taip pat gerai žinoma, kad nėra jokios kitos išeities – tik persitvarkymas. Kodėl, užuot ėmusis ūkio reorganizacijos, griebiamasi kenkimo bendrapiliečiams ir reketavimo? Be to, ir Europos Sąjungos parama bus teikiama ne magistralių blokuotojams, o gebantiems persiorientuoti.
Pieno perdirbėjai susišluoja sau didesniąją dalį lėšų už primelžtą pieną. Bet kodėl nė viena pieninė nebuvo apjuosta traktorių, kombainų ir mėšlo kratytuvų žiedu? Ir kas nutiko, kad žemdirbiai iki šiol nenori turėti savo pieninių? Rinkos ekonomikos sąlygomis tai būtų teisingas ir radikalus žingsnis. Juk Pirmosios Respublikos metais kooperacijos klausimas buvo idealiai išspręstas. Verta prisiminti “Pieno centro” patirtį.
Ar Lietuvoje tik žemdirbiams nelengva ir tik jiems išimties tvarka reikalinga 400 mln. parama, kuri iš esmės nieko neišspręstų, o tik pratęstų kankynę su sovietmečio balastu? Ar smulkieji verslininkai neturi sunkumų? Ar medikai, mokytojai, invalidai, siekdami pagerinti savo padėtį, taip pat turėtų kreiptis pagalbos į Žemės ūkio rūmus ir pasekti žemdirbių pavyzdžiu – užblokuoti magistralinius kelius?
Daugelio privačių („prichvatizuotų“) įmonių darbuotojai niekam nedrįsta skųstis, kad jie begėdiškai išnaudojami: neapmokami viršvalandžiai, darbo diena nenormuota, dirbama šešias dienas per savaitę, mokamas minimalus atlyginimas. Jungtis į profesines sąjungas dar nesiryžtama arba trukdoma. Oligarchai palaiko “kišenines” profsąjungas, patikimai ginančias darbdavio interesus. Ko turėtų imtis šie skriaudžiamieji tėvynainiai?
Žemdirbių pasirinktas šantažo ir reketo kelias nepriimtinas teisinei valstybei. Kita vertus, ir žemdirbiams turi būti aiški valstybės biudžeto sandara? Juk, norint patenkinti žemdirbių reikalavimus, reikia apsispręsti, iš ko tuos kelis šimtus milijonų atimti: iš invalidų, švietimo ar medicinos.
Žinant, kad dauguma buvusių kolūkių pirmininkų – kompartijos statytinių – tapo stambiaisiais žemvaldžiais, kad nė vienas ištremtas ūkininkas – sugrįžėlis iš Sibiro – neperėmė buvusio kolūkio tvarkymo reikalų, kyla ir kitas ne mažiau aktualus klausimas. Ar ne stambieji žemvaldžiai yra valstybės reketo organizatoriai? Juk reketo braižas trenkia sovietmečiu – “valdžia turi duoti”! Iš tiesų dar nepamiršome, kad komunistinio darbo pirmūnui duodavo talonėlį be eilės nusipirkti porą apatinių baltinių, o kolūkis – soc. lenktynių nugalėtojas – gaudavo traktorių. Ir nei kolūkiečiai, nei kolūkių pirmininkai niekada kelių neblokavo. Tik nesivarginkime klausti, ar jiems nieko netrūkdavo.

Edmundas SIMANAITIS
Jonava

© 2003 "XXI amžius"

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija