Keli pamąstymai apie grėsmę
keliantį precedentą
Žemdirbių drastiškos akcijos blokuoti
tarptautines magistrales išryškino keletą aktualių problemų. Blokada
pažeidžia daugelio kitų bendrapiliečių gyvybinius interesus. Kuriama
iš esmės ydinga regimybė, kad, kenkiant kitiems ir šantažuojant
Vyriausybę, galima šį tą laimėti.
Išryškėjo, kad aukščiausiojo rango valstybės pareigūnai neįvertino
padėties ir grėsmė pavirto pavojumi. Iki šiol nerasta priimtino
sprendimo. Negebėjimas ar delsimas spręsti teisėtus (bet tik teisėtus!)
žemdirbių reikalavimus ir kaitinimas aistrų imtis destruktyvių
veiksmų gali sukelti ne tik socialinių neramumų, bet ir politinį
nestabilumą šalyje. Savo ruožtu tai itin žalinga: kuriamas Lietuvos,
kaip politiškai nepatikimos ir neveiksnios valstybės, įvaizdis.
Nesunku nuspėti, kokioms vietinėms struktūroms ar Smolniui (?)
labiausiai tokių akcijų reikia ir ko tuo siekiama.
Vyriausybės reketą organizavo Žemės ūkio rūmai (ŽŪR). Tai jau
ne nauja, ne pirmą kartą rengiama akcija, kai iždo pinigais penima
organizacija pjauna šaką, ant kurios sėdi, ir jai niekas neatsitinka.
Tai jau pasikartojantis galvosūkis teisėtvarkai ir iššūkis Vyriausybei.
Žemdirbiams per mažai mokama už pieną. Parama žemės ūkiui nėra
jokia naujiena nei Vakaruose, nei Lietuvoje. Bet ŽŪR ignoravo
Valstybės strateginės raidos planą ir Lietuvos politinių partijų
nacionalinį susitarimą. O šiuose dokumentuose rašoma apie žemės
ūkio pertvarkymo kryptis. Taip pat gerai žinoma, kad nėra jokios
kitos išeities tik persitvarkymas. Kodėl, užuot ėmusis ūkio
reorganizacijos, griebiamasi kenkimo bendrapiliečiams ir reketavimo?
Be to, ir Europos Sąjungos parama bus teikiama ne magistralių
blokuotojams, o gebantiems persiorientuoti.
Pieno perdirbėjai susišluoja sau didesniąją dalį lėšų už primelžtą
pieną. Bet kodėl nė viena pieninė nebuvo apjuosta traktorių, kombainų
ir mėšlo kratytuvų žiedu? Ir kas nutiko, kad žemdirbiai iki šiol
nenori turėti savo pieninių? Rinkos ekonomikos sąlygomis tai būtų
teisingas ir radikalus žingsnis. Juk Pirmosios Respublikos metais
kooperacijos klausimas buvo idealiai išspręstas. Verta prisiminti
Pieno centro patirtį.
Ar Lietuvoje tik žemdirbiams nelengva ir tik jiems išimties tvarka
reikalinga 400 mln. parama, kuri iš esmės nieko neišspręstų, o
tik pratęstų kankynę su sovietmečio balastu? Ar smulkieji verslininkai
neturi sunkumų? Ar medikai, mokytojai, invalidai, siekdami pagerinti
savo padėtį, taip pat turėtų kreiptis pagalbos į Žemės ūkio rūmus
ir pasekti žemdirbių pavyzdžiu užblokuoti magistralinius kelius?
Daugelio privačių (prichvatizuotų) įmonių darbuotojai niekam
nedrįsta skųstis, kad jie begėdiškai išnaudojami: neapmokami viršvalandžiai,
darbo diena nenormuota, dirbama šešias dienas per savaitę, mokamas
minimalus atlyginimas. Jungtis į profesines sąjungas dar nesiryžtama
arba trukdoma. Oligarchai palaiko kišenines profsąjungas, patikimai
ginančias darbdavio interesus. Ko turėtų imtis šie skriaudžiamieji
tėvynainiai?
Žemdirbių pasirinktas šantažo ir reketo kelias nepriimtinas teisinei
valstybei. Kita vertus, ir žemdirbiams turi būti aiški valstybės
biudžeto sandara? Juk, norint patenkinti žemdirbių reikalavimus,
reikia apsispręsti, iš ko tuos kelis šimtus milijonų atimti: iš
invalidų, švietimo ar medicinos.
Žinant, kad dauguma buvusių kolūkių pirmininkų kompartijos statytinių
tapo stambiaisiais žemvaldžiais, kad nė vienas ištremtas ūkininkas
sugrįžėlis iš Sibiro neperėmė buvusio kolūkio tvarkymo reikalų,
kyla ir kitas ne mažiau aktualus klausimas. Ar ne stambieji žemvaldžiai
yra valstybės reketo organizatoriai? Juk reketo braižas trenkia
sovietmečiu valdžia turi duoti! Iš tiesų dar nepamiršome,
kad komunistinio darbo pirmūnui duodavo talonėlį be eilės nusipirkti
porą apatinių baltinių, o kolūkis soc. lenktynių nugalėtojas
gaudavo traktorių. Ir nei kolūkiečiai, nei kolūkių pirmininkai
niekada kelių neblokavo. Tik nesivarginkime klausti, ar jiems
nieko netrūkdavo.
Edmundas SIMANAITIS
Jonava
© 2003 "XXI amžius"