XXI amžius

Skirtingi represijų vertinimai

Šiemet kovo pradžioje sukako 50 metų nuo pralenkusio savo žvėriškumais visus istorijoje žinomus valdovus Josifo Stalino mirties. Pernai tik nedaugelis prisiminė 65-ąsias metines, kai Sovietų Sąjungoje prasidėjo oficialios masinės stalininės represijos. Taip pat prieš penkiolika metų tas pats SSKP centro komiteto politbiuras to paties, kurio nariai ir pasirašė dokumentus apie masines neregėtas pasaulyje represijas ir žudynes, sudarė komisiją dėl politinių represijų aukų reabilitacijos. Kai komunistai ne tik Rusijoje jo mirties 50-mečio proga šlovino „didįjį vadą ir tėvą“, Rusijos mokslų akademijos Socialinių-politinių tyrimų instituto demografijos centras irgi paskelbė savotišką ataskaitą apie stalininių represijų mastą. Šio darbo, pavadinto „Lemtingieji trisdešimt septintieji“, autorius žinomas rusų mokslininkas Leonidas Rybakovskis, komentuodamas savo darbą, pareiškė, jog apie Stalino vykdytas represijas rašė daugelis žmonių. Anot L.Rybakovskio, „rašė, kas tik netingėjo“. Iš tiesų rašė, dar Stalinui gyvam esant. Štai garsiojo JAV prezidento Franklino Ruzvelto, buvusio Stalino sąjungininko Antrajame pasauliniame kare, kuris faktiškai atidavė vos ne pusę Europos į Stalino nagus, našlė Eleonora Ruzvelt dar 1950 metais rašė, jog per stalinistinę gulagų mėsmalę praėjo mažiausiai 20 mln. žmonių. E.Ruzvelt, aišku, neminėjo, kiek milijonų buvo sunaikinta ir suluošinta vadinamosiose „liaudies demokratinėse šalyse“: Kinijoje, Šiaurės Korėjoje, Šiaurės Vietname, vėliau Kuboje, Etiopijoje, jau nekalbant apie Kambodžą.
Nobelio literatūros premijos laureatas Aleksandras Solženicynas, pats perėjęs gulago pragarą, teigė, kad nuo 1917 metų bolševikų perversmo iki 1959-ųjų, neskaitant Antrojo pasaulinio karo aukų, vien tiktai lageriuose buvo sušaudyta, mirė nuo bado 55 mln. žmonių. Į tą skaičių „Gulago salyno“ autorius neįtraukė mirusių nuo bado šimtų tūkstančių žmonių vadinamosios kolektyvizacijos metais, dėl specialiai sukelto didžiulio bado Ukrainoje. Jau minėtas L.Rybakovskis teigia, jog tie A.Solženicyno ir kitų istorikų bei rašytojų pateikti panašūs skaičiai jam kelia didelių abejonių. Esą VČK, NKVD, GPU, MGB ir KGB archyvuose nuo trečiojo dešimtmečio išliko daugybė labai slaptų dokumentų. Esą tapo prieinami ne tik gulago, bet ir kitų institucijų, taip pat SSKP centro komiteto archyvai. Esą, remiantis tų archyvų dokumentais, L.Rybakovskis bei jo kolegos ir parašė anksčiau minėtą studiją apie represijų aukų skaičių. L.Rybakovskis tvirtina, jog po pilietinio karo pabaigos iki Stalino mirties, tai yra per 33 metus, Sovietų Sąjungoje buvo represuota 3,8-4 mln. žmonių. Studijos autorius aiškinosi, kad jis, pateikdamas tokį aukų skaičių, keliolika kartų mažesnį nei A.Solženicynas, visiškai nesiekė teisinti Stalino veiksmų, nes, autoriaus nuomone, ir keturi milijonai represuotųjų yra nepaprastai daug, todėl to pateisinti jokiu būdu negalima. L.Rybakovskis sakė, jog tai buvo didžiulės aukos, nes žuvo labai daug talentingų ir geriausių žmonių, o tie keturi milijonai sudarė du procentus visų SSRS gyventojų. Palyginimui L.Rybakovskis pateikė Antrojo pasaulinio karo aukų skaičius SSRS. Jo teigimu, karo metu žuvo 12 proc. visų SSRS gyventojų. Tais skaičiais galima ir suabejoti. Tačiau karas yra karas ir be aukų jo nebūna. Tuo labiau kad Stalinas ir jo kompanija visiškai nesiskaitė nei su savo armijos kariais, nei su civiliais gyventojais ir nelabai skaičiavo aukas. Kitas dalykas, stalininis masinis savų gyventojų naikinimas vyko taikos metu. Taip pat profesorius L.Rybakovskis savo knygoje nieko nekalba apie iki 1937 metų vykusias represijas ir jų aukas. O jų buvo ne ką mažiau. Yra dar vienas svarbus dalykas, kodėl negalima pasitikėti sovietiniais archyvais. Tuo labiau apie nužudytų žmonių skaičių. Stalinas nesielgė taip, kaip Hitleris, vykdydamas genocidą. Nors Maskva iki šiol nenori pripažinti, kad Leninas ir Stalinas vykdė genocidą. Netgi sovietiniais laikais išleistose enciklopedijose ir žodynuose genocido sąvoka apibūdinama labai savotiškai: „Genocidas – atskirų gyventojų grupių naikinimas, sunkiausias nusikaltimas žmonijai, kurį vykdo imperialistinė buržuazija“(!).
Hitlerio ir Stalino genocido priemonės skyrėsi: Hitleris genocidą vykdė koncentracijos stovyklų dujų kamerose ar sušaudant; Stalinas buvo kur kas praktiškesnis – norėjo iš pradžių išnaudoti iki galo savo aukų fizines galias „socialistinei statybai“. Tokiu būdu keliasdešimt milijonų žmonių buvo pervaryta per koncentracijos lagerius – anglies ir aukso kasyklas, miškų kirtimą, geležinkelių tiesimą bei kitas „didžiąsias komunizmo statybas“.
O pasitikėti sovietinių aukščiausių organų ar KGB archyvais, kurie, kaip teigia L.Rybakovskis, dabar prieinami visiems norintiems, jokiu būdu negalima. Štai šiomis dienomis grupė Stalino represuotų žmonių – jų tėvų ir senelių giminių kreipėsi į saugumo organų vadovybę, klausdami, kaip būtų galima susipažinti su savo artimųjų bylomis bei sužinoti, kas juos įskundė „organams“. Pagal dabartinius „demokratiškus“ Rusijos įstatymus, VČK, OGPU, NKVD ir KGB archyvai gali būti išslaptinti praėjus 30 metų nuo dokumentų pasirašymo. Jeigu tai atsisakoma padaryti, tai piliečiai gali kreiptis į teismą. Taigi teoriškai viskas labai paprasta, tačiau yra vienas svarbus „bet“. Mat įstatyme yra punktas, kuris leidžia nepateikti archyvinių duomenų apie žmones įskundusius asmenis (rusiškai „stukačių“), teigiantis, jog tai „šeimyninės ir asmeninės paslapties išsaugojimas“. Tai reiškia, kad tokie duomenys gali būti paskelbti tiktai praėjus 75 metams. Taigi ir skundėjų pavardės yra įslaptintos. Šiuo metu išslaptinti tik kai kurie NKVD, GPU, KGB dokumentai iš šių struktūrų archyvų dėl Staliningrado mūšio bei Lubiankos archyvo dalis apie VČK-GPU raportus Stalinui 1922-1934 metais, taip pat apie didelės Rusijos inteligentų grupės išsiuntimą iš SSRS. Tarp jų – Nikolajaus Berdiajevo, Semiono Franko, Pitirimo Sorokino ir kitų bylos. Taigi tikslūs duomenys apie stalininių represijų aukų skaičių vargu ar kada nors bus žinomi visuomenei.

Petras KATINAS