Šeimos likimas - tik prisiminimuose
Pulkininko Jono Petruičio mirties 60-osioms metinėms
Pulkininkas Jonas Petruitis gimė
1891 m. lapkričio 6 d. Rozalimo miestelyje. 1912 metais Liepojoje
baigęs šešias gimnazijos klases, kurį laiką dirbo Šaltinio redakcijoje
korektoriumi.
1913 metais prasidėjo kario gyvenimas. Atlikęs būtinąją karinę
tarnybą, 1915 metais baigė Tbilisio karo mokyklą ir pradėjo karininko
karjerą penktajame Kaukazo šaulių pulke. Vėliau paskirtas žvalgybos
komandos vadu 27-ajame Kaukazo šaulių pulke, vadovavo kavalerijos
šimtinei Vladikaukaze. Buvo lietuvių bataliono, kuris tuo metu
buvo dislokuotas Batumyje, vadas. Eidamas šias pareigas, J.Petruitis
dalyvavo 1915-1918 metais rusų-turkų fronte, tris kartus buvo
sužeistas.
1918 metais grįžęs į Lietuvą, J.Petruitis organizuoja Šaulių apsaugos
būrį. Būtent šis apsaugos būrys 1919 metų sausio mėnesį ties Radviliškiu
nuginkluoja du vokiečių spartakininkų traukinius. 1919 metų kovo-liepos
mėnesiais vadovauja kuopai, vėliau batalionui, gauna kapitono
laipsnį.
1924 metų rugpjūtį J.Petruitis sėkmingai baigia aukštuosius karininkų
kursus ir pradeda vadovauti antrajam pėstininkų pulkui. Kaip tik
jo vadovaujamas pulkas 1926 metų gruodžio mėnesį aktyviai dalyvauja
perversme, po kurio Antanas Smetona tampa Lietuvos prezidentu.
Turėdamas jau pulkininko laipsnį, J.Petruitis vadovauja Antrajai
karo apygardai. O 1927 m. gruodžio 7 d. Lietuvos kariuomenės vado
įsakymu J.Petruitis išeina į atsargą.
Tiesa, reikėtų priminti, kad pulkininkas J.Petruitis buvo išleistas
į atsargą ne be pagrindo. J.Petruitis, draugo L.Bistro įkalbėtas,
rengė antrą perversmą jau prieš patį Prezidentą, tuo norėdamas
grąžinti į valdžią krikščionis demokratus. Tačiau sąmokslas buvo
susektas ir jo organizatorius pulkininkas J.Petruitis kuriam laikui
ištremtas gyventi į Alytų.
Kada J.Petruičio batalionas bazavosi Mažeikiuose, jis vedė vietos
statybininko dukrą Justiną Mikuževičiūtę. Po vestuvių jaunieji
Petruičiai gyveno Kaune, kur gimė sūnus Justinas ir dukra Jonė.
O kada pulkininkas buvo ištremtas į Alytų, iš Kauno ten persikėlė
gyventi visa jo šeima. Čia gimė sūnus Mykolas ir duktė Reda. Atsargos
pulkininkas dirbo Autobusų kompanijos įgaliotiniu. Būtent čia,
Alytuje, pulkininko J.Petruičio šeimą pradėjo daužyti audros.
1938 metais nuo plaučių uždegimo miršta žmona Justina. Pirmosios
sovietinės okupacijos metais, 1940-aisiais, J.Petruitis suimamas.
Iš pradžių jis kalinamas Kauno sunkiųjų darbų kalėjime, o 1941
m. birželio 23 d. su grupe bendro likimo draugų išvežamas į Minską.
Vėliau pulkininkas papuola į Červenės žudynes, tačiau išlieka
gyvas ir iš įkalinimo vietos sėkmingai pabėga.
Tų pačių metų rudenį J.Petruitis pradeda gyventi Kaune. Parašo
knygą-liudijimą apie sovietinį nužmogėjimą, apie Červenėje vykdytas
kalinių žudynes. Tačiau metai, praleisti kalėjime, jį labai nualino.
Netikėta karštligė visiškai pakirto jo sveikatą, pulkininką nuolat
kankino kepenų skausmai, plaučių uždegimas. 1943 metais J.Petruitis
mirė. Alytuje liko gyventi jo sūnūs ir dukros. Juos priglaudė
gyventi giminės: iš pradžių dėdė Mikuževičius, o vėliau teta Stenbergienė.
Po J.Petruičio mirties vaikai pasirūpino, kad tėvai būtų palaidoti
kartu Kaune, centrinėse miesto kapinėse Vytauto prospekte. Tačiau,
praėjus kuriam laikui, minėtas kapines buvo nutarta panaikinti.
1958 metais vaikai Justinos ir Jono Petruičių palaikus iškasė
ir perlaidojo į Kauno Eigulių kapines. Tačiau po kelių savaičių
įvyko keistas dalykas. Atėję į kapines vaikai rado lenteles su
užrašais nuo kapo nuimtas, nebuvo ir kryžiaus. Kada jie pradėjo
tvarkyti tėvų kapą, atėjęs kažkoks vyriškis papriekaištavo, kad
jie tvarko svetimą kapą. Taip ir liko neaišku, kurioje vietoje
palaidoti Petruičiai.
Šiandien jau nėra nė vieno gyvo ir Petruičių vaikų. Justas vedė
gruzinę ir ilgą laiką gyveno Gruzijoje. Mirė 1987 metais. 1985
metais paliko gyvenimą ir Jonė. Nėra tarp gyvųjų ir Redos bei
Mykolo.
Alfonsas ZUBRECKAS
© 2003 "XXI amžius"