Keturios dienos - žemaičių
žemėj
Paminėtas poetas Vytautas Mačernis
|
Paskutinioji Vytauto
Mačernio nuotrauka. 1942 metai |
Jis žuvo vos 24-erių tesulaukęs,
1944-aisiais. Į Vakarus traukėsi frontas. Ties Seda vyko įnirtingi
mūšiai, fakelu liepsnojo Vytauto mokykla Sedos progimnazija,
o lemtinga skeveldra Žemaičių Kalvarijoje kliudė jaunąjį poetą
Vytautą Mačernį, skubėjusį trauktis į Vakarus. Žuvo talentingas,
europietiško mąstymo kūrėjas.
Birželio 5-ąją, jo gimtadienį, kasmet mini Žemaitija, vis ieškodama
naujesnių formų. Šiemet, birželio 5-8 dienomis, vyko Muzikos ir
poezijos festivalis, skleisdamas V.Mačernio posmus ir muzikos
garsus per Žemaitiją. Iš Šarnelės į Sedą, Telšius, Plungės Oginskio
rūmus, į Mažeikių rajone esantį Renavo dvarą. Eiles skaitė aktoriai
Virginija Kochanskytė, Rūta Staliliūnaitė, Petras Venslovas, Ramutis
Rimeikis, skambėjo Juditos Leitaitės, Sabinos Martinaitytės, Deivido
Staponkos, Andriaus Rubežiaus atliekamos dainos, žaidė Petro Vyšniausko
saksofonas, Skirmanto Sasnausko dūdmaišis, didingose Renė ir Oginskių
salėse iškiliai skambėjo fortepijono garsai (atlikėjai A.Juozauskaitė,
V.Blažienė, A.Vasiliauskas, A.Eitmanavičiūtė). M.K.Čiurlionio,
J.Gruodžio, K.Kavecko, V.Klovos, V.Kuprevičiaus ir kitų kompozitorių
tauri muzika liejosi su mąstymą žadinančia V.Mačernio lyrika.
Vizijos tai ne tik poezija. Tai gilus filosofinis būties apmąstymas,
kurio kulminacija: vidurvasaris, sekmadienio vidudienis, šventų
Mišių auka. Visi bažnyčioje. Namuose tik senolė ir vaikaitis.
Jie prie balto stalo, ant kurio maldaknygė ir lauko gėlių puokštė.
Iškili darna ir praskriejantis negandos paukščio šešėlis
gėrio
ir blogio sandūra
Įamžintos akmenyje visos septynios vizijos.
Šarnelės mokyklos vieta. Čia pirmosios vizijos akmuo, pasodinti
septyni ąžuolėliai. Atsiveria platus horizontas. Autorės V.Kochanskytės
skaitomos eilės verčia širdimi klausyti ir išgyventi.
II vizijos akmuo Šarnelės piliakalnyje, kur buvo jaunimo pasilinksminimų
vieta, kur buvo keliamos vėliavos, grojo orkestras, vyko palydėtuvės
į kariuomenę. Trečiasis akmuo prie Mileikos ežero, kur giedras
lyg vienakio milžino akis
prie Mačernių sodybos IV vizijos
akmuo Didžiajam kambariui prie stalo
atminti. Aktorės skaitomi
posmai, Mažeikių etnografinio ansamblio Alksna dainuojamos dainos
ir ošiantys medžiai milžinai verčia galvoti apie žmogaus vietą
besikeičiančių kartų grandinėje, apie tas fundamentalias vertybes,
kurias perduoda senolė. Akmenyje skaitai: senelis Kazimieras,
tėvas Vladislovas, motina Elžbieta, septynių vaikų vardai. Tačiau
sodybos kieme vežimėlyje krykščia giminės tąsa mažoji Karolina.
Kokias moralines vertybes ji perims?
Mes vėl keliaujame į aukščiausią kaimo vietą Girios kalną, kur
augo pats aukščiausias kaimo medis, o į jį įlipęs Vytautas stengėsi
aprėpti ne tik savo gimtinę, bet ir gretimų bažnyčių bokštus,
kurie atrodė dieviškai balti, ir slėpingus tolius, kurie traukė
VI, VII vizijos ir jų akmenys suskamba miestų grindiniais, netektimi.
Senolė mirė
Ji nusinešė tikėjimą, darbštumą, sąžiningumą
tą palaimingą dvasios būseną, kurios klykianti civilizacija nepajėgia
užpildyti.
Ir štai, išvaikščioję keleto kilometro apmąstymų kelią, mes
Žvyrinėlio kalnelyje, kur palaidotas V.Mačernis. Aktorė paskaitė
jo eilėraštį Kristui, moksleiviai dėjo gėles, o vizijų akmenų
statytojai, iniciatoriai devyniadešimtmetis Konstantinas Bružas,
Sedos vidurinės mokyklos direktorė Genovaitė Gricienė sakė,
kad Šarnelę reikia klausyti, jausti. Jie prisiminė ir kitus
vizijų įkūnytojus akmenyje kunigą Saulių Katkų, išėjusį Amžinybėn
skulptorių Raštikį ir kitus, kurie be rėmėjų ir dotacijų savom
jėgom tempė akmenis, sodino ąžuolus, tiesė takelius, laiptelius,
tiltelius, kad šiandien jais galėtų vingiuoti ekskursantų vorelės,
organiškai susiliedamos su nuostabiąja Žemaitijos gamta, su V.Mačernio
nemirštančia lyrika.
Leonora ČEPIENĖ
Šarnelė-Seda-
Telšiai-Plungė-Mažeikiai
© 2003 "XXI amžius"