33-iasis „Laisvės kovų archyvo“ numeris

Išėjo naujas istorinio žurnalo „Laisvės kovų archyvas“ numeris (LPKTS, 2003, 2000 egz., 240 p.). Viršelyje - paskutinysis Nemuno srities partizanų vadas pulkininkas, Vyčio kryžiaus kavalierius Sergijus Staniškis-Litas, Viltis (1899-1953).
Negausus, bet labai produktyvus žurnalo redakcijos kolektyvas patyrė skaudžią netektį - Amžinybėn iškeliavo darbštus, preciziškai tikslus ilgametis redakcijos darbuotojas Bonifacas Ulevičius (1928-2003). Atsisveikinimo žodyje bendradarbiai rašo: „(…) Buvo kuklus, taupus žodžių, ypatingos kultūros ir takto žmogus“. Jis buvo laisvės kovų dalyvis, inžinierius mechanikas, Atgimimo metais įstojo į Tremtinio klubo istorijos grupę ir buvo vienas geriausių Tauro apygardos istorijos žinovų. Jo plunksnai priklauso daugybė moksliškai kruopščių publikacijų apie laisvės kovas, jo pastangomis istorijai išsaugota daug užmarščiai pasmerktų laisvės gynėjų ir jų rėmėjų pavardžių.
Dokumentų, faktų ir komentarų skyriuje įdėti keturi straipsniai. Birutės Runaitės-Šidlauskienės straipsnyje „Partizano mintys apie demokratiją“ pateiktos LLA dalyvio, Tauro apygardos Žalgirio rinktinės štabo viršininko, Tauro apygardos adjutanto, partizanų teismo prokuroro Prano Runo-Daugirdo rankraščių kopijos, kur jis samprotauja apie valstybių valdymo sistemas. P.Runas-Daugirdas priėjo išvadą, kad demokratinė sistema suteikia daugiausia galimybių racionaliai valdyti valstybę. Beje, nemažai iškilių partizanų vadų yra palikę dokumentų, kuriuose aptariama būsimos laisvos Lietuvos valstybinė santvarka. Visų jų nuomone, Lietuva bus demokratinė valstybė. Apie būsimą Lietuvą taip galvojo ir P.Runas-Daugirdas.
B.Ulevičius spaudai parengė „Vaidoto grupės nežinomo partizano dienoraštį“. Jį rašė Vaidoto grupės, veikusios Marijampolės aps., Liudvinavo vls., Buktos miško apylinkėse, Launicos kaime, 1945 m. birželio 25 d. žuvęs nežinomas partizanas. Dienoraštis apima laikotarpį nuo 1945 m. balandžio 9 d. iki birželio 7 d. Rašoma apie būrio organizavimą, partizanų veiklą, apsirūpinimą maistu ir ginklais, kautynes su priešais, sąveiką su kitų būrių partizanais, partizanų teismų nuosprendžių vykdymą ir kt. Dienoraštį rašė nežinomas didvyris, kovojęs su okupantais, kad mes laisvi būtume.
B.Ulevičius parengė spaudai ir „Dainavos apygardos Dzūkų rinktinės Vaidoto grupės partizano Broniaus Vasiliausko-Bevardžio dienoraštį“. Jis rašytas nuo 1947 m. vasario 6 d. iki kovo 13 d., yra įdomus tuo, kad pasakota kasdien, fiksuojant visus su partizano gyvenimu ir kovomis susijusius įvykius. Dienoraštyje partizanas prisimena savo gyvenimą nuo 1945 metų gruodžio - tėvų trėmimo į Sibirą dienos, partizanavimo pradžią, pirmas užduotis, susirėmimus su priešais, bendražygių žūtį ir kt. Straipsnio pabaigoje pateikta slapyvardžių ir pavardžių rodyklė, sudaryta kartu su Henriku Rimkumi.
Bronius Vasiliauskas-Bevardis gimė 1928 m. rugsėjo 24 d., išduotas ir suimtas 1947 m. kovo 25 d., nuteistas 25 metams.
Kęstutis Kasparas parengė spaudai nežinomo partizano 1945 m. gruodžio 27-28 d. užrašus apie Antazavės mūšį.

Jums tik šaltas kapas ir palinkę kryžiai
Ir širdy lietuvio vardas karžygių,
Kad už tautos laisvę mirti pasiryžę,
Ėjote kovoti į mirties laukus.

Antazavės mūšis - vienas didžiausių ir dramatiškiausių mūšių Rytų Lietuvoje. Apie jį nemažai rašyta partizaninio karo literatūroje. Šie nežinomo partizano - mūšio dalyvio - užrašai bus naudingi istorikams, tikslinantiems herojiško Antazavės mūšio detales.
Skyriuje „Atsiminimai, liudijimai“ pateikti keturi straipsniai. Jono Žičkaus straipsnyje „Dar kartą apie Petrą Paulaitį“ prisimenama P.Paulaičio veikla iki suėmimo, patikslinamos Kęstučio apygardos štabo bunkerio sunaikinimo aplinkybės ir pateikiamas P.Paulaičio laiško J.Žičkui iš lagerio tekstas.
Petras Girdzijauskas straipsnyje „Dar kartą apie Petrą Paulaitį ir jo laiškus iš Dubrovlagerio“ rašo, kaip P.Paulaičio laiškai buvo išvežami iš lagerio ir išsiunčiami į Lietuvą. Pateikti keturiolikos laiškų Nijolei Sadūnaitei tekstai.
Algirdas Radzevičius-Lapas straipsnyje „Mano jaunystės metai“ pasakoja apie savo tėvo, Lietuvos savanorio ir Klaipėdos vaduotojo, tapsmą partizanu Klevu ir veiklą Šilų bei Leipalingio giriose. Pats Algirdas, sulaukęs penkiolikos metų, buvo priimtas į partizanus, kurie buvo įsikūrę Čepkelių raiste. Autorius pasakoja apie įdomius ir kartu šiurpius partizanavimo Dzūkijos giriose metus. A.Radzevičius partizanavimą baigė Kauno saugumo rūsiuose. Darbavosi Vorkutos šachtoje Rudnike. Išgyventi padėjo mamos siuntiniai. Ypatingo dėmesio verti straipsnio pabaigoje pateikti keli sakiniai: „(…) Žinau, kad visos doros motinos myli savo vaikus, žinau, kad jos gali aukotis dėl savo vaikų. Bet kokios stiprybės pilna buvo motina, kuri po trejų metų viena per visą Sibirą vagonais atidardėjo aplankyti lageryje kalinčio sūnaus. (…) Mane iškvietė prižiūrėtojai į vachtą ir atidavė jos atvežtą siuntinuką. Tik tada supratau, kad čia, kažkur už spygliuotų vielų, stovi verkdama mano motina, kuriai nelemta buvo pamatyti savo vienturčio sūnaus“. Jei yra šventieji, tai kenčianti kiekvieno partizano motina yra šventoji.
Algimantas Morkūnas straipsnyje „Šeimos likimas“ pasakoja apie vienos šeimos (tokių Lietuvoje buvo tūkstančiai) narių raudonojo maro sudarkytus likimus. Straipsnio esmę nusako tokia pastraipa: „(…) 1950 m. kovo 2 d. mūsų namuose žuvo Ąžuoliukas, Šermukšnis, Alijošius, Krienienė, Kraštelis pasidavė gyvas. Vyrai, matyt, buvo išduoti, nes kareiviai žinojo, kiek pas mus buvo partizanų. Sniego buvo daug, todėl ilgai negalėjo uždegti namo. Bet kai užsidegė, viskas sudegė, nedavė net knygų išnešti. (…) Eidamas pamačiau du vežimus, prikrautus žmonių, iš paskos varomus tėtį, seserį ir surištą partizaną. Atėjęs į namus, jų neberadau, baigė degti paskutiniai sienojai, aplink telkšojo klanai kraujo, mėtėsi bintai, gilzės, o tvoros ir medžiai buvo sušaudyti kaip rėtis“. Šitaip rašė moksleiviukas, vienas likęs prie sudegusio namo. „Visur tuščia (…) tik tvarte gyvuliai kažkaip nuliūdę, galvas nulenkę stovėjo. Padaviau gyvuliams šieno ir nežinau, ką daryti, kur eiti - tik kuprinė ant pečių ir daugiau nieko“. Toliau - šeimos kelionė į Sibirą, vergiškas darbas ir tėvynės ilgesys, kuris daugeliui padėjo išlikti ir nepalūžti po nepakeliamų nelaimių našta. Dėmesio vertas paskutinis straipsnio sakinys: „Man būtų labai malonu, kad jaunimas perskaitytų apie mūsų vargus ir gyvenimą svetimame karšte, toli nuo tėvynės, apie Lietuvos vyrus, kurie žuvo nelygioje kovoje su ginkluota rusų kariuomene. Amžina šlovė Lietuvai ir tiems, kurie rėmė jos sūnus, valgydino, guodė ir šildė sušalusius, glausdami su baime savo namuose“.
Straipsnis papildytas išdavikų pranešimais, saugumiečių pažymomis apie Vyčio apygardos partizanus, tardymo protokolais ir kitais dokumentais.
Biografijų skyriuje pateikti trys straipsniai. B.Ulevičiaus parengta išsami paskutinio Pietų Lietuvos partizanų srities (Nemuno srities) vado S.Staniškio-Antanaičio, Lito, Vilties biografija „Viltis žūsta… paskutinis“. Straipsniui parašyti panaudoti 43 šaltiniai.
S.Staniškis gimė 1899 m. rugsėjo 17 d. Geležinių k., Padovinių (vėliau Gudelių) vls., Marijampolės aps., pasiturinčio ūkininko šeimoje. 1923 metais baigė šeštąją karininkų laidą Kaune. Dalyvavo Klaipėdos išvadavime, 1926 m. gruodžio 17 d. perversme. 1931 metais vedė, užaugimo dvi dukras. 1935 metais buvo pakeltas į kapitonus, o 1940 - į majorus, tačiau laipsnio suteikimo dokumentus apiforminti sutrukdė pirmoji bolševikų okupacija. Vokiečių okupacijos metais ūkininkavo savo 38 ha ūkyje Šatijų k., Lapėse, prie Kauno.
1944 metais, artėjant antrajai bolševikų okupacijai, galėjo pasitraukti į Vakarus, tačiau, kario pareigos vedamas, liko Lietuvoje. Partizanauti pradėjo Žaliosios miško ir Žuvinto ežero apylinkėse. 1947 metais - jis jau Dzūkų rinktinės vadas. 1950 m. sausio 25 d. perėmė Pietų Lietuvos partizanų srities vado pareigas. Išduotas saugumo užverbuotų agentų, S.Staniškis nusišovė bunkeryje Prienų šile, šalia Naravų kaimo. Su jo žūtimi baigėsi Pietų Lietuvos partizanų srities egzistavimas.
1998 m. gegužės 19 d. Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu S.Staniškiui suteiktas pulkininko laipsnis, jis apdovanotas Vyčio kryžiaus III laipsnio ordinu.
Kazio Strazdo ir Lino Šmigelskio straipsnyje „Alfonsas Saugūnas-Žaibas“ rašoma apie partizaninio pasipriešinimo pradžią Balninkų apylinkėse (Ukmergės aps.). 1944 metų rudenį tose apylinkėse buvo sudaryta mokytojo J.Šibailos-Dieduko vadovaujama balninkiečių rinktinė. Joje partizanauti pradėjo ir puskarininkis Alfonsas Saugūnas-Žaibas (1915-1945). Netrukus jis pradėjo vadovauti Vėtros būriui. A.Saugūnas žuvo 1945 m. balandžio 22 d. Ulžių miške kovose su okupantais.
Jonas Ančerevičius straipsnyje „Vladas Kuročka-Dūdelė“ rašo apie didį patriotą V.Kuročką, gimusį 1923 metais Kaune. 1941 metais, rusams traukiantis iš Kauno, buvo užminuoti Vilijampolės ir Aleksoto tiltai. V.Kuročka su mokyklos draugu tiltus išminavo. Vokiečių okupacijos metais jis įstojo į Kazio Veverskio įkurtą LLA. Nuo pat pirmųjų antrosios bolševikų okupacijos dienų V.Kuročka partizanavo. 1945 m. rugpjūčio 12 d. jis buvo suimtas. Kėdainiuose jį tardė žiaurumu garsėjęs NKVD majoras D.Todesas. V.Kuročka nepasidavė verbavimui, neišdavė kovos draugų, ryšininkų, bunkerių, ginklų sandėlių. 1945 m. spalio 22 d. Kėdainiuose vyko viešas Karinio tribunolo posėdis - teismas, kuris narsųjį partizaną nuteisė mirties bausme. V.Kuročka-Dūdelė buvo sušaudytas Vilniuje 1946 m. sausio 26 d.
Tremčių lagerių skyriuje pateiktas Balio Gajausko straipsnis „Tolimoji Inta“. Jame pasakojama apie 1954 metais baigtą statyti vandentiekio bokštą, kuriame buvo paslėpti ano meto įvairūs dokumentai. Tarp jų įdomiausi - vandentiekio bokšto statytojų sąrašas ir Intos lagerio kalinių tautinė sudėtis, 1954 m. gruodžio 30 d. duomenimis. Iš viso kalinių buvo 11506, tarp jų ukrainiečių - 3282, rusų - 1432, lietuvių - 1280, estų - 538, baltarusių - 503, latvių - 484 ir t.t. Tie dokumentai buvo atrasti ir dabar saugomi Intos „Memorialo“ muziejuje.
Skyrelyje „Rezistencijos enciklopedijos puslapius verčiant“ pateiktos dvi žinutės. Pirmoji - Anelės Karkauskaitės „Martynas Karkauskas-Dievaitis, Polė Karkauskienė-Dievaitė“. Abu Karkauskai buvo Dainavos apygardos partizanų ryšininkai, palaikė ryšius su D.Jėčiumi-Ąžuoliu, J.Vitkumi-Kazimieraičiu, A. Ramanausku-Vanagu ir kitais partizanų vadais. 1946 metų rudenį abu Karkauskai buvo suimti, namuose liko trys mažamečiai vaikai. Karo tribunolas juos nuteisė septyneriems metams speclagerių ir penkeriems - be teisių. 1969 metais Karkauskai grįžo į tėvynę ir apsigyveno Aukštadvaryje (Trakų r.). 1974 metais M.Karkauskas-Dievaitis mirė, palaidotas Aukštadvario kapinėse.
Bronė Baronienė žinutėje „Pranas Pavilonis“ rašo apie eilinio Lietuvos jaunuolio, nepanorusio tarnauti okupantų armijoje, tragišką lemtį.
Skyrelyje „Atmintis“ partizanų Vaičėnų sesuo Emilija Vaičėnaitė rašo apie 2002 m. spalio 25 d. mirusią partizanę Antaniną Dručkutę (1919-2002). Antanina gimė 1919 metų balandį Vaičėnų k., Obelių vls., Rokiškio aps., neturtingų, bet dorų Konstancijos ir Juozo Dručkų šeimoje.
1944 metų rudenį Vaičėnų kaimo gyventojai suorganizavo partizanų būrį. Dručkų šeima - penki asmenys - pirmoji stojo į pasipriešinimo kovą. Pirmoji kaimo auka buvo Antaninos brolis Balys. Ši netektis paskatino Antaniną bekompromisei kovai. Ji tapo Vytauto apygardos 5-osios Lokio rinktinės Vyties kuopos pagrindine ryšininke. Antanina buvo išduota, suimta su tėvu ir sūneliu, žiauriai kankinta. Sūnus Petriukas po kankinimų liko invalidas. Nė vienas kankinamas nepalūžo, nieko neišdavė.
Stanislovas Kęstutis Žemaitis rašo apie 2002 m. sausio 29 d. mirusį LLKS garbės narį, karį savanorį, knygnešio sūnų, rašytoją, poetą Juozą Grušį-Žilvinį. J.Grušys gimė 1915 m. kovo 20 d. Kretingos aps., Kulių miestelyje, knygnešių šeimoje. 1935 metais baigė Naradavo žemės ūkio mokyklą. 1936-1937 metais tarnavo kariuomenėje. Nuo 1939-ųjų pradžios dirbo Valstybės saugumo departamente sekliu. Dalyvavo 1941 metų birželio sukilime. Vokiečių okupacijos metais dalyvavo LLKS rezistencinėje veikloje. 1944-ųjų rudenį J.Grušys areštuotas ir karinio tribunolo nuteistas 20 metų katorgos su trėmimu ir turto konfiskavimu. Dirbo Vorkutos anglių kasyklose. 1955 metais kaip invalidui buvo leista grįžti Lietuvon - vyresniosios dukros globai. Atgimimo metais J.Grušys įsitraukė į aktyvią visuomeninę veiklą, buvo kelių patriotinių organizacijų narys ir vadovas. Jo plunksnai priklauso šešiolika poezijos, prozos ir istorinių kūrinių. J.Grušys palaidotas Kauno Petrašiūnų kapinėse, šalia 1999 m. vasario 22 d. mirusios Sibiro tremtinės žmonos Magdalenos.
Laiškų, kronikos skyrelyje pateikta 2002 m. birželio 1 d. - 2003 m. vasario 2 d. laikotarpiu įvykusių svarbesnių įvykių kronika, kurią parengė Dalia Maciukevičienė.

Kazys BLAŽEVIČIUS

© 2003 "XXI amžius"