Tu, Lietuva, esi kančioj užgimus
Ir daug matei jau rudenų.
Kas pasakys tautos likimą?
Kas išskaitys kelius žvaigždžių?

Vytautas Mačernis

Naujausiųjų laikų Lietuvos istorijoje išskirtinė vieta tenka lietuvių tautos išgyvenimams sovietinės okupacijos metais. Tarp įvairių represijų trėmimai užėmė svarbiausią vietą. Maskva savo direktyvoje planavo ištremti beveik visus lietuvius.
1988 m. birželio 3 d. įsikūręs Lietuvos Sąjūdis Vilniuje pradėjo organizuoti masinius mitingus. Jau birželio 14-ąją surengtas mitingas buvo skirtas stalinizmo represijų aukoms atminti. O spalio 29 dieną Kauno sporto halėje vykusiame visos Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių suvažiavime buvo iškelta mintis, kad birželio 14-ąją reikia minėti kaip Tremties dieną.
Jau po metų, birželio 14 dieną, Kauno respublikinis klubas „Tremtinys“ suorganizavo pirmą iškilmingai pažymėtą Gedulo ir vilties dieną. Šiam paminėjimui pritarė visos Lietuvos bažnyčių varpai.
Sunku ir graudu šiandien prisiminti, kokia skaudi yra ta mūsų tautos netolima praeitis, kai ilgi gyvulinių vagonų ešalonai vežė lietuvius į tolimiausius tremties kraštus. Gedulas ir viltis - labai individualūs dalykai. Todėl šią atmintiną dieną kiekvienas įprasmina savaip. Deja, birželio 14-oji ne visiems Lietuvoje reiškia gedulą. Aišku, tai kiekvieno sąžinės reikalas.
Tremtinys poetas Antanas Miškinis prašo:

Surink mus, Dieve, iš visų pasviečių,
Gyvuosius likusius namo parvesk…

Poetai savaip išgyveno tautos tragediją - fizinį ir dvasinį genocidą. O mes? Su kokiomis nuojautomis ir viltimi pasitinkame savo ateitį?
Tremtis. Sibiras. Lageriai. Vis iš naujo šie žodžiai primena mums lietuvių kančias. Kančia ir netektis mus žadina, drąsina, taurina.
Didysis mūsų tautos dainius Maironis rašo:

Sunku mums būtų be vilties!
Be jos skausme kas suramintų!
Kas duotų širdžiai tiek ugnies?
Kas ištvermę varge gamintų?

Ko iš liūdnų tautai sukakčių pasimokysime mes, dabar laisvėje gyvenantys, bet dar vargą vargstantys? Per 50 sovietinės okupacijos metų vietiniai kolaborantai lietuvių tautą nupilietino labiau negu caro valdininkai rusai per 120 metų. Todėl ir šiandien Lietuvą valdo socializmo statybos patirtį turintys valdininkai. Partiečiai keičia savo spalvas lyg chameleonai, pagal įvairius dirgiklius keičiantys savo kūno spalvą. Jiems neprabunda sąžinė, nes jos jie jau seniai nebeturi. Kyšiai jau nebeegzistuoja, nes egzistuoja korupcija.
Matydami, kaip į aukščiausių pareigūnų postus veržiasi seni partiniai bičiuliai, supraskime, kad greito pagerėjimo nesulauksime. Esame labai susvetimėję, praradę patriotizmą, plinta narkomanija, prekyba žmonėmis, klesti chuliganizmas, plėšimai, nemažėja savižudžių. Gyventi darosi nesaugu. Lietuvoje ėmė viešpatauti naujieji lietuviai. Nesupainiokime jų su jaunalietuviais, kurie klestėjo prieškario Lietuvoje. Jų šūkis buvo Pro patria! (Už tėvynę!). Jie ugdė patriotinius jausmus. O tarp naujalietuvių nėra asmenybių.
Tai kokia mūsų ateitis? Turėkime viltį, kad visos centro ir dešiniosios politinės jėgos susivienys. Turi įvykti moralinis atgimimas. Reikia pagaliau pradėti gyventi blaiviu protu. Kai atsiras daugiau drąsių, protingų asmenybių, nebijančių prisiimti atsakomybės už save, savo šeimą ir valstybę, išsipildys ir mūsų šviesesnio gyvenimo viltys bei tikėjimas, kad panašaus genocido lietuvių tauta daugiau niekada nebepatirs.

Povilas MEŠKAUSKAS

© 2003 "XXI amžius"