XXI amžius

Bažnyčia primena taikos įtvirtinimo
Artimuosiuose Rytuose sąlygas

Jaunos žydaitės nelegalioje konteinerių gyvenvietėje garsiai skaito ryto maldą

Palestiniečiai neša per Izraelio sraigtasparnių reidą nukautą vyrą

Irako šiitai tebeieško tarp tūkstančių Sadamo Huseino režimo metais nužudytų lavonų savo artimųjų, aptiktų kapavietėje prie El Chatonijos kaimo, 80 km į pietus nuo Bagdado. Sukilusius 1991 metų vasarį ir kovą šiitus žudė diktatoriaus parankiniai; lavonai buvo aptikti tik šį pavasarį

Žydų kolonistai šoka tarp savo kilnojamų namelių, kuriuos neteisėtai pasistatė okupuotoje palestiniečių žemėje

EPA-ELTA nuotraukos

Teigiamai vertinamos „Taikos kelio gairių“ iniciatyvos

Pastaruoju metu, Artimųjų Rytų regione susidarius gana prieštaringai padėčiai, - viena vertus, sustiprėjus viltims dėl „Taikos kelio gairių“ programos, kurią nustatė vadinamasis kvartetas (JAV, Europos Sąjunga, Jungtinės Tautos ir Rusija), įgyvendinimo, ypač po Akabos viršūnių susitikimo, o, kita vertus, pasireiškus naujam palestiniečių radikalių islamistinių grupių terorizmo proveržiui ir Izraelio karinių pajėgų atsakomiesiems veiksmams, - Katalikų Bažnyčia išsako savąsias nuostatas dėl taikos Šventojoje Žemėje atkūrimo.
Vertindami birželio 4 dieną Jordanijos mieste Akaboje vykusį Jungtinių Valstijų prezidento Džordžo Bušo, Izraelio premjero Arielio Šarono ir Palestiniečių savivaldos premjero Mahmudo Abaso (jis žinomas ir kaip Abu Mazenas) susitikimą, Šventosios Žemės katalikų vyskupai nurodė, kad Akaboje paskelbtus įsipareigojimus turi lydėti konkretūs praktiniai žingsniai, kurie „įgalintų visiems regiono gyventojams sukurti pasitikėjimo ir tolerancijos klimatą, būtiną taikai pasiekti“. Jeruzalėje posėdžiavusi lotynų patriarcho Mišelio Sabacho vadovaujama Arabų regiono katalikų vyskupų konferencija išreiškė „atsargų optimizmą“ dėl Akabos susitikimo rezultatų ir ypač dėl aktyvesnio JAV dalyvavimo sprendžiant „Taikos kelio gairių“ programos klausimus.
„Tačiau taika kuriama ne tik pasirašant sutartis, bet taip pat ir tautų artumu, - sakė interviu Vatikano radijui ganytojų pasitarime dalyvavęs Arabų regiono vyskupų konferencijos generalinis sekretorius kunigas Pjeras Grečas. - Akaboje prisiimti politinių lyderių įsipareigojimai gali būti tik pradžia“. Žmonėms reikia leisti sugrįžti į darbą, į mokyklas ir taikiai gyventi. Kunigo P.Grečo nuomone, geru ženklu taptų laipsniškas Izraelio sienų palestiniečiams atvėrimas, nes beveik 200 tūkst. Vakarinio Jordano kranto gyventojų dirba Izraelyje, tačiau, prieš trejus metus prasidėjus naujajai Intifadai, sienos buvo uždarytos, tad gyventojų ekonominė būklė dėl to yra labai sunki. Taigi viltis buvo atgaivinta „Arielio Šarono ir Abu Mazeno rankų paspaudimu, bet dabar turi būti daromi išmintingi ir kantrūs praktiniai žingsniai“.
Prieš Dž.Bušui vykstant į Artimuosius Rytus jam pasiųstame laiške JAV vyskupai pasveikino prezidentą dėl apsisprendimo „asmeniškai įsitraukti į šį svarbų taikos procesą“, kuris turi būti jo užsienio politikos „aukščiausiu prioritetu“. Iš tikrųjų, be aktyvaus Jungtinių Valstijų įsikišimo, kurios turi neprilygstamą politinį, ekonominį ir karinį pranašumą pasaulyje, bet kokios iniciatyvos smurtui Šventojoje Žemėje užbaigti yra nesėkmingos.
Amerikiečių vyskupai laiške prezidentui dar kartą akcentuoja „stiprią paramą Izraelio egzistencijai ir saugumui“. Jie taip pat reiškia pritarimą palestiniečių teisėtiems siekiams turėti savo nepriklausomą valstybę, kurioje „jie galėtų oriai ir saugiai gyventi“. Kaip tik tokios Palestinos valstybės įkūrimą iki 2006 metų numato minėto kvarteto „Taikos kelio gairių“ programa. Norint ją įgyvendinti, Jungtinės Valstijos turi ne tik aktyviai bendradarbiauti su kitais kvarteto nariais, bet taip pat „turėti ypatingą vadovavimo atsakomybę“, pažymi ganytojai, nurodydami JAV, kaip pasaulio lyderio, padėtį. Šios pastangos neabejotinai pasitarnautų ne tik Artimųjų Rytų regiono, Jungtinių Valstijų, bet ir „visos tarptautinės bendruomenės interesams“.
JAV katalikų dvasiniai vadovai taip pat pabrėžtinai nurodo dabar Šventojoje Žemėje vyraujančio smurto ir represijų, savižudžių teroristinių aktų ir agresyvaus atsako nepriimtinumą. „Palestiniečių išpuoliai prieš nekaltus civilius negali būti toleruojami tiek dėl to, kad jie yra moraliai nepakenčiami, tiek ir dėl to, kad sutrypia teisėtus Palestinos žmonių reikalavimus“, – rašoma vyskupų laiške prezidentui Dž.Bušui. Todėl palestiniečių politiniai lyderiai turi ne tik nedviprasmiškai pasmerkti teroristinę prievartą, bet taip pat imtis efektyvių veiksmų, kurie patvirtintų jų norą „gyventi taikiai su Izraeliu“.
Akivaizdu, kad Abu Mazeno skelbiamų „geranoriškų derybų“ su galingąja „Hamas“ radikalų grupuote bei kitais teroristiniais judėjimais dėl jų smurto nutraukimo nebepakanka. Čia reikalingi ryžtingesni veiksmai, pavyzdžiui, tokie, kokių 1996 metais buvo ėmęsis Palestiniečių savivaldos prezidentas Jasiras Arafatas. Tuomet, bandant įgyvendinti Oslo taikos susitarimus, J.Arafato nurodymu buvo areštuota ir įkalinta dauguma „Hamas“ lyderių, kurie neigia Izraelio valstybės egzistavimą ir ragina žydus „grįžti ten, iš kur atėjo – į Rusiją ir Lenkiją“. 2000 metų rudenį, prasidėjus antrajai Intifadai, suimtieji „Hamas“ vadovai J.Arafato nurodymu vėl buvo išleisti į laisvę ir dabar sukūrė stiprias struktūras, kurios daugeliui palestiniečių tapo rimta alternatyva neryžtingai ir korumpuotai autonominės savivaldos vyriausybei.
Palestiniečiai teisėtai laukia jų gyvenamų teritorijų (Vakarinio Jordano kranto ir Gazos) okupacijos užbaigimo bei nelegalių žydų gyvenviečių Palestinoje statybos nutraukimo. „Šią jėga palaikomą okupaciją, taip pat paženklintą izoliavimu ir kitais piktnaudžiavimo bei prievartos veiksmais, jie laiko pagrindine dabartinės krizės priežastimi“, – konstatuoja JAV vyskupai. Jie reiškia ypatingą susirūpinimą dėl to, kad abiejų pusių ekstremistai naudoja religiją tiek smurtui ir terorizmui pateisinti, tiek bandymuose užblokuoti derybas ir galimus kompromisus teritorijų klausimais. „Šventoji Žemė, šventa judėjams, krikščionims ir musulmonams, yra skirta dalytis dviem tautoms ir trims tikyboms“, be bandymų kuriai iš jų dominuoti kitos atžvilgiu.

Popiežius nurodo dviejų valstybių Šventojoje Žemėje būtinumą

Birželio pradžioje Vatikane vykusiuose susitikimuose popiežius Jonas Paulius II turėjo progą dar kartą išdėstyti savąją viziją dėl Artimųjų Rytų taikos problemų sprendimo. Birželio 2-ąją jis priėmė naujojo Izraelio ambasadoriaus prie Šventojo Sosto Odedo Ben Huro skiriamuosius raštus, o vėliau tą pačią dieną susitiko su Vatikane apsilankiusiu JAV valstybės sekretoriumi Kolinu Pauelu. Abiejuose šiuose susitikimuose, žinoma, dėmesys buvo sutelktas į padėtį Šventojoje Žemėje, o pokalbyje su K.Pauelu buvo aptarti ir Irako pokarinio atstatymo klausimai.
Konfliktas tarp izraeliečių ir palestiniečių gali būti galutinai išspręstas tik regione esant dviem nepriklausomoms ir saugioms valstybėms – tokia yra pagrindinė Popiežiaus kalbos ambasadoriui O.Ben Hurui (beje, jis tarp 1996 ir 1999 metų buvo Izraelio pasiuntinys Baltijos valstybėms) mintis. „Negali būti jokių abejonių, kad visi žmonės ir tautos turi teisę gyventi saugiai, – tvirtai pažymėjo Jonas Paulius II. – Tačiau ši teisė kartu paveldi ir atitinkamą pareigą gerbti kitų teises“. Dėl to politinės nuostatos niekuomet negali būti reiškiamos prievartos ir teroro priemonėmis. Taip pat ir atsakas smurtu negali vesti į taiką.
„Teroristiniai aktai visada turi būti pasmerkiami kaip tikri nusikaltimai prieš žmoniją, – aiškino Popiežius. – Kiekviena valstybė taip pat turi tvirtą teisę gintis nuo terorizmo“. Kartu jis pastebėjo, kad ši teisė turi būti vykdoma prisilaikant aiškių moralinių bei teisinių nuostatų tiek galutinio tikslo, tiek naudojamų priemonių atžvilgiu. Izraeliui ne kartą buvo priekaištauta, kad karinis atsakas į palestiniečių teroristinius išpuolius (kurių jokiu būdu negalima pateisinti) dažnai būna perdėtai griežtas, kartais sugriaunant ištisus civilių gyventojų kaimus ir okupuotų miestų kvartalus.
Prisiminęs metų pradžioje Vatikane akredituotam diplomatiniam korpusui savo tarptautinėje apžvalgoje sakytus žodžius, kad „dvi tautos – palestiniečiai ir izraeliečiai – yra pašauktos gyventi viena šalia kitos, vienodai laisvos, suverenios ir gerbiant viena kitą“, Šventasis Tėvas paragino abi puses konkrečiais ženklais parodyti ryžtingą apsisprendimą dėl taikos sambūvio. Šiuo požiūriu jis „viltingu ir padrąsinančiu ženklu“ pavadino Izraelio vyriausybės balsavimu patvirtintą sprendimą priimti kvarteto siūlomą „Taikos kelio gairių“ programą. (Izraelio vyriausybė „gaires“ priėmė su daugeliu išlygų, į kurias JAV administracija pažadėjo atsižvelgti. Viena pagrindinių išlygų yra atsisakymas priimti palestiniečius pabėgėlius, nes tai sukeltų pavojų žydų valstybės egzistencijai. Dabar per dvi tris kartas yra priskaičiuojama apie keturi milijonai palestiniečių pabėgėlių, išsisklaidžiusių po kaimynines Artimųjų Rytų šalis. Izraelyje, kurio plotas lygus maždaug trečdaliui Lietuvos ploto, gyvena apie šeši milijonai žmonių – penki milijonai žydų ir vienas milijonas arabų. Jeigu visi keturi milijonai palestiniečių pabėgėlių nuspręstų sugrįžti į Izraelį, tai dramatiškai pakeistų šalies etninę ir demografinę padėtį.)
Popiežius pripažino, kad palestiniečių pabėgėlių klausimas, kaip ir žydų kolonistų gyvenviečių, o taip pat Jeruzalės statuso klausimai yra nelengvai sprendžiami. Ypač jeigu palestiniečiai toliau tvirtai laikysis nuostatos, kad arabų gyvenama Rytų Jeruzalė turi tapti jų naujosios valstybės sostine. Katalikų Bažnyčia nori, kad jei ir ne visa Jeruzalė, tai bent šventosios jos vietos turėtų specialų statusą su tarptautinėmis garantijomis, suteikiant galimybę tikintiesiems jas laisvai lankyti. „Šios, kaip ir kitos problemos, turi būti atviro dialogo ir nuoširdžių derybų objektas“, – sakė Jonas Paulius II, pažymėjęs, kad „nė vienas sprendimas neturi būti daromas vienašališkai“. Bažnyčiai taip pat rūpi Šventosios Žemės krikščionių mažumos padėtis, kuri dėl izoliacijos bei socialinių sunkumų yra veikiama emigracijos ir toliau nyksta.
Kitame Jono Pauliaus II susitikime su JAV valstybės sekretoriumi K.Pauelu taip pat didelis dėmesys buvo skirtas Šventajai Žemei, pažymint, kad „Taikos kelio gairių“ programa suteikia puikias perspektyvas ateičiai. Vatikano atstovai nuolat ragina Jungtines Valstijas nedvejojant vaidinti kuo svarbesnį vaidmenį sprendžiant konfliktą. Kaip vėliau žiniasklaidai paaiškino pokalbyje dalyvavęs JAV ambasadorius Vatikane Džimas Nikolsonas, K.Pauelas padėkojo Šventajam Tėvui už paramą Artimųjų Rytų taikos procesui „visais įmanomais būdais“.
Jis taip pat pažymėjo, kad JAV dideles viltis sieja su naująja Palestiniečių savivaldos vyriausybe, įskaitant nuosaikųjį premjerą Abu Mazeną, kuris gali būti priimtinas taikos derybų partneris. Tačiau dar neaišku, kiek naujoji vyriausybė dės pastangų teroristinėms grupuotėms suvaržyti ir kiek jos bus sėkmingos. K.Pauelas irgi pabrėžė, kad yra svarbu sustabdyti palestiniečių teroristinius išpuolius, kad taikos proceso pažanga „turėtų didesnę prasmę ir teisėtumą“. Tačiau, kaip parodė birželio 10-12 dienomis vykę nauji teroristiniai aktai ir Izraelio kariniai veiksmai, naujų taikos iniciatyvų laukia nelengvi išbandymai.

Susirūpinimas dėl padėties pokariniame Irake

Dž.Nikolsonas sakė, kad Popiežiaus ir K.Pauelo pokalbyje nebuvo paliesti gerai žinomi Vatikano ir Jungtinių Valstijų nuomonių skirtumai dėl karo Irake, tačiau kai kurias pamokas verta prisiminti. Ypač kad dėl dabar esančio faktiško politinio, socialinio ir ekonominio chaoso (nesugebama netgi visiškai atnaujinti Irako naftos gavybos, kuo ypač turėtų būti suinteresuoti amerikiečiai) dar prieš karą perspėjo Katalikų Bažnyčios hierarchai, nurodydami į arabų visuomenės specifinį kompleksiškumą.
O dėl K.Pauelo, tai dabar tarptautinėje žiniasklaidoje dažnai prisimenama jo vasario 5 dienos kalba Jungtinių Tautų Saugumo Taryboje, kur jis, demonstruodamas buteliukus ir skaidres, aiškino apie Irako turimą didžiulį masinio naikinimo ginklo (ypač biologinio ir cheminio) arsenalą. Popiežiškosios teisingumo ir taikos tarybos pirmininkas arkivyskupas Renatas Martinas tuomet ją pavadino „miglota ir neįtikinama“. Kaip žinoma, masinio naikinimo ginklo, nepaisant visų pastangų, iki šiol taip ir nesurasta, o vyriausybių politiniai oponentai tiek Vašingtone, tiek Londone kelia kaltinimus dėl neva sąmoningo slaptųjų žinybų duomenų falsifikavimo. Bandoma sudaryti netgi parlamentines komisijas šiam klausimui ištirti ir, artėjant rinkimams, tokių kaltinimų iš opozicijos gali dar padaugėti. (Beje, amerikiečių garbei galima pasakyti, kad jie bent yra teisingi: jeigu masinio ginklo nerado, vadinasi, nerado. O, pavyzdžiui, sovietai, jei būtų reikėję surasti, būtų ir „suradę“. Cheminio ginklo arsenalu būtų paskelbtas surastas pesticidų sandėlis arba prieš tai iš kokio Čeliabinsko slapta atgabenti ir netikėtai „užtikti“ branduoliniai užtaisai.)
O K.Pauelo garbei galima priminti, kad kovo 19 dieną, likus vos kelioms valandoms iki pirmojo smūgio Bagdadui, jis paskambino Vatikano užsienio reikalų ministrui arkivyskupui Žanui Luji Toranui ir pasakė, kad JAV administracija „supranta Šventojo Tėvo susirūpinimą. Tačiau kartais prieš mus iškyla tokios problemos, kurių išvengti nebeįmanoma…“ K.Pauelas taip pat paaiškino, kad diktatorius Sadamas Huseinas „atsakingas už pasauliui primestą padėtį, o ne Jungtinės Valstijos“. Vatikanas teigiamai įvertino šį JAV diplomatijos vadovo telefoninį kontaktą, tuo labiau kad jis užtikrino, jog „bus dedamos visos pastangos civilių aukoms išvengti“.
Karinė operacija prieš S.Huseino režimą atlikta gana efektyviai (JAV karinių pajėgų pranašumas neabejotinas) ir aukų buvo palyginti nedaug, tačiau pokario Irako atstatymas vyksta sunkiai. Kaip Belgijos katalikų informacijos biuletenyje „Cathobel“ rašo viena Irake gyvenanti vienuolė, tenykštę padėtį galima apibūdinti kaip „nulinę“: nėra vyriausybės, nėra darbo, nėra pinigų, nėra elektros, vandens, maisto ir medikamentų. Nafta turtingame Irake nėra netgi benzino ir dujų. Vietos gyventojus vis labiau apima pokomunistinei visuomenei gerai žinomas abejonių, beviltiškumo ir nostalgijos praeičiai („prie Sadamo buvo geriau“) jausmas. Miestų gatvėse (Irakas labai urbanizuota šalis, miestuose gyvena apie du trečdaliai šalies gyventojų) karaliauja dar buvusio režimo iš kalėjimų išleisti ginkluoti nusikaltėliai, kurie veikia išvien su buvusios valdančiosios „Baas“ partinės nomenklatūros mafijinėmis struktūromis, platinančiomis gandus apie „okupantų“ vykdomą irakiečių tautos „genocidą“.
Ambasadorius Dž.Nikolsonas sakė, kad K.Pauelo pokalbyje su Popiežiumi ir kitais Vatikano atsakingais pareigūnais buvo aptartas Jungtinių Valstijų ir Katalikų Bažnyčios bendradarbiavimas teikiant humanitarinę paramą Irako gyventojams. Kaip tik Šventojo Tėvo pasiųstas nuo gegužės 28 iki birželio 2 dienos Irake lankėsi Popiežiškosios Cor Unum tarybos, koordinuojančios Bažnyčios karitatyvinių organizacijų veiklą, pirmininkas arkivyskupas Paulius Kordesas. Jis perdavė irakiečiams nemažą Popiežiaus piniginę auką, taikos palinkėjimus, taip pat domėjosi Irako „Caritas“ ir kitų krikščionių paramos organizacijų (ypač didvyriškai karą pakėlusių Motinos Teresės seserų) veikla ir humanitarinių darbų koordinavimu su atitinkamomis Jungtinių Tautų struktūromis.
Vatikane apsilankiusiam JAV valstybės sekretoriui K.Pauelui taip pat buvo pareikštas susirūpinimas dėl Irako krikščionių, sudarančių tik penkis procentus šalies gyventojų, religinių teisių. Pastaruoju metu ypač tarp Irako gyventojų daugumą sudarančių musulmonų šiitų religinių lyderių stiprėja reikalavimas kaimyninio Irano pavyzdžiu įvesti teokratinę santvarką su atitinkama šariato teisėtvarka. Krikščionims ypač aktualus šiitų dvasininkų reikalavimas uždrausti prekybą alkoholiu, nes tuo daugiausia užsiima krikščionys. (S.Huseino režimas tik krikščionims buvo leidęs pardavinėti alkoholinius gėrimus, nes musulmonams jį vartoti draudžia religija.) Vien tik Basros mieste šiitų radikalai užpuolė ir sudegino daugiau kaip šimtą parduotuvių, kuriose buvo pardavinėjami alkoholiniai gėrimai arba vakarietiško stiliaus žurnalai su pusnuogių moterų nuotraukomis.
Žinoma, musulmonų, kurie sudaro daugumą tikinčiųjų, religines tradicijas reikia gerbti ir galima apsieiti be alkoholio prekybos ir tuo labiau be erotinių leidinių, kurie ir krikščionių moralei yra abejotini, tačiau baiminamasi, jog toks „buitinis“ liberalesnių krikščionių diskriminavimas yra tik pradžia ir gali būti prieita iki esminių jų religinių laisvių paneigimo. Gegužės 29 dieną paskelbtame visų Irako krikščionių konfesijų dvasinių vadovų kreipimesi raginama naujojoje Irako konstitucijoje pripažinti visiems Irako piliečiams, taip pat ir vietos krikščionims, visas religines, kultūrines, socialines ir politines teises. „Turi būti garantuota teisė išpažinti mūsų tikėjimą pagal mūsų senąsias tradicijas ir kanoninius įstatymus, teisė auklėti mūsų vaikus pagal krikščioniškus principus“, – pabrėžia Irako krikščionių ganytojai.
Senosios Irako krikščionių bendruomenės - chaldėjai, asiriečiai, sirai, armėnai, graikai ir lotynai – turi teisę gyventi taikoje, laisvėje, teisingume ir lygybėje su visais tikinčiaisiais, aktyviai prisidėdami prie savo tėvynės gerovės kūrimo.

Mindaugas BUIKA