Buvimo akimirkos su Donaldu Kajoku

Kūrybos vakaro akimirka. Sėdi (iš kairės): poetas ir eseistas Donaldas Kajokas, dr.Regimantas Tamošaitis ir Rima Tamoliūnienė Ričardo ŠAKNIO nuotrauka

Birželio 5 dieną Kauno apskrities viešoji biblioteka Kauno visuomenę pakvietė į Nacionalinės premijos laureato Donaldo Kajoko kūrybos vakarą, skirtą poeto, eseisto 50 metų jubiliejui ir pavadintą „Buvimo akimirkos“. Kaip sakė vakaro vedėja Rima Tamoliūnienė, mes nuolat gyvename tarp to, kas buvo, ir to, kas dar bus, tuo tarpu tikrosios buvimo akimirkos, teikiančios džiaugsmą čia ir dabar, lieka nepastebėtos. Tad susirinkusieji buvo kviečiami tiesiog pabūti kartu, pasinaudoti proga ir dalyvauti atvirame pokalbyje su jų pamėgtu rašytoju, nes visų mūsų ateities atkarpa nepastebimai senka ir to, kas dar bus, vis mažėja. Kad pokalbis būtų turiningesnis, renginio organizatoriai pasikvietė svečią - Vilniaus universiteto docentą dr. Regimantą Tamošaitį, kuris ne tik kalbino vakaro kaltininką, bet ir dalijosi pastebėjimais, D.Kajoko kūrybos refleksijomis.
Tiems, kas domisi poezija, literatūra, D.Kajoko pristatinėti nereikia, nes jie žino rašytojo kūrybos vertę, kurią liudija literatams reikšmingiausi apdovanojimai: 1995 metais D.Kajokas tapo „Poezijos pavasario“ laureatu, 1997-aisiais – Rašytojų sąjungos literatūrinės premijos laureatu, o 1999 metais jam buvo suteiktas Nacionalinės premijos laureato vardas. Išleidęs nemažai poezijos rinkinių: „Drabužiais baltais“, „Žuvusi avis“, „Mirti reikia rudenį“, „Meditacijos“ ir kitus, pastaraisiais metais poetas susidomėjo eseistika. Jo prozos ir esė rinktinė „Lietaus migla Lu kalne“ susilaukė didelio visuomenės rezonanso.
Kaip sakė pats D.Kajokas, jau apie 1985–1986 metus jam iškilo būtinybė išsiaiškinti sau tam tikrus gyvenimo, būties prasmės dalykus. Gilinantis į filosofinius bei tikėjimo klausimus vienas po kito gimė prozos, esė tekstai, kurie vėliau buvo sudėti į esė rinkinį, sudarytą iš atskirų trijų knygų. Autoriaus teigimu, į pirmąją knygą jis sudėjo savo ieškojimus, esminių būties klausimų kėlimo vingius, o antrojoje jau atsispindi noras pasidalyti atradimų džiaugsmais. Po to sekė trečioji knyga, kurioje rašytojas siekė suabejoti atrastais dalykais, tam tikrais minties sprendimais. Bet, kaip sakė pats autorius, minties sprendimai nepasidavė abejonėms, todėl beliko tik dar kartą perklausti ir įtvirtinti jau atrastus dalykus.
Dr. R.Tamošaičio teigimu, paskutinioji D.Kajoko prozos knyga yra iš tų, prie kurių vis norisi sugrįžti, kurios skaitymas tęsiasi visą gyvenimą, duoda peno mąstymui ir įvairioms interpretacijoms. Jo kūryba, anot R.Tamošaičio, – tai estetinis santykis su būtimi, virstantis universalaus matmens paieška ir išsiskleidžiantis begalybės aistra. Dėl tokio kūrybos pobūdžio rašytojas dažnai yra vadinamas „rytietiškuoju“ Kajoku. Tačiau, kaip sakė pats jubiliatas, Rytai jam padėjo tik susiorientuoti savyje ir sugrįžti prie amžinų krikščionybės tiesų, kurios iki tol jam buvo uždaros, o dabar atsivėrė visu savo turtingumu. Religijos, anot D.Kajoko, nesipyksta ir pačia savo gelme išreiškia vieną, nekintamą universalios paslapties pradą. Tikroji kūryba ir yra tokio prado paieškos, ji, kaip sakė dr. R.Tamošaitis, kyla iš meilės, nes tikroji meno prigimtis iš esmės yra humanistinė. Tokia yra D.Kajoko kūryba, jo paties žodžiais tariant, gimstanti iš nuostabos, egzistencinės aistros, iš noro suvokti universumo paslaptį, noro pasidalyti savo ieškojimais. „Kai tie dalykai tavin susminga, neturi teisės pats vienas jų turėt“, – sakė rašytojas.
Gražaus jubiliejaus proga, prisidedant prie gausių valdžios atstovų bei kolegų sveikinimų, nuskambėjusių minėtame vakare, belieka palinkėti, kad tokių kūrybinių akimirkų, kuriomis norėtųsi pasidalyti su kitais, menininko gyvenime būtų kuo daugiau, kad jo kūriniai ir toliau keltų aukštyn nuo kasdienybės pavargusias mūsų sielas.

Lina KLUSAITĖ
Kaunas

© 2003 "XXI amžius"