XXI amžius

Gedulo ir vilties dieną - teisingesnio gyvenimo siekis

Į Lukiškių aikštę atėjo žmonės, patyrę Sibiro siaubą

Gedulo ir vilties dienos minėjime kalba
Lietuvos Respublikos prezidentas Rolandas Paksas

Dedamos gėlės prie paminklo
politiniams kaliniams ir tremtiniams

Algirdo Sabaliausko (ELTA) nuotraukos

Kaip ir kasmet, atgavus nepriklausomybę, birželio 14 dieną Lietuva iškėlė vėliavas su juodu kaspinu. 1941 metais tą dieną prasidėjo masiniai trėmimai. Ir dabar kasmet birželio 14-ąją mes minime Gedulo ir vilties, okupacijos ir genocido dieną, pagerbiame tragiškas netektis ir pasipriešinimą.
Gedulo ir vilties dienos iškilmės prasidėjo sostinės Nepriklausomybės aikštėje - čia buvo iškeltos valstybės vėliavos su gedulo juostomis. Po to minėjimas tęsėsi šalia Lukiškių aikštės, prie kuklaus paminklo politiniams kaliniams ir tremtiniams.
Susirinko žmonės, patys patyrę Sibiro siaubą, jų vaikai ir vaikaičiai, atėjo tie, kurių širdys atviros kitų žmonių kančiai, kuriems šventa yra kovotojų už Lietuvos laisvę auka.
Į minėjimą atvyko Lietuvos Respublikos prezidentas Rolandas Paksas, Seimo pirmininkas Artūras Paulauskas, ministras pirmininkas Algirdas Brazauskas, Seimo nariai.
Į garbės sargybą stojo kariai. Visi sugiedojo Lietuvos himną.
"Esame skaudžią mūsų Tėvynės istoriją menančioje vietoje, - sakė prezidentas R.Paksas. - Priešais mus - Lukiškių aikštė, tautos atmintyje įsirėžusi kaip Laisvės slopinimo simbolis. Šioje aikštėje buvo pakarti 1863 metų sukilimo vadai, įvykdytos egzekucijos kitiems kovotojams už laisvę.
Čia pat - Lukiškių kalėjimas, kuriame visų okupacijų laikais būdavo kalinami ir režimui nepaklusę, laisvę mylėję žmonės. Visai šalia stūkso rūmai, kurių požemiuose nuo pat sovietų okupacijos pradžios buvo kankinami ir žudomi geriausieji lietuvių tautos sūnūs ir dukterys".
Esame čia ypač skausmingą Lietuvos istorijos dieną, pabrėžė R. Paksas. Prieš 62-ejus metus, 1941-ųjų birželio 14-ąją, okupantai ir jų tarnai Lietuvoje atidarė baisiąją masinių trėmimų sąskaitą. Žinome, kad šviesiausieji žmonės buvo suiminėjami ir tremiami nuo pat pirmųjų okupacijos dienų, tačiau nuo 1941-ųjų pavasario sovietų režimas rengė dar neregėto tuo metu masto genocido operaciją.
Žmonės nežinojo, kad jų laukia beveik pusantro tūkstančio vagonų, jog suformuotos "trejukės", vadinamieji operatyviniai trejetai, kitaip sakant, parinkti tie, kurie vieną naktį staiga ims belstis į duris.
Išvakarėse, birželio 13-ąją, enkavėdistai galutinai sudėliojo kraupiosios aritmetikos skaičius: iš Lietuvos turėjo būti išvežta 21214 žmonių.
Vien už tai, kad gyveno dorai, mylėjo darbą ir augino vaikus, žmonės buvo naktį išvilkti iš namų, sugrūsti į gyvulinius vagonus. Jie patyrė visus šėtoniško režimo baisumus - patyčias ir pažeminimus, smurtą ir kankinimus, badą ir ligas. Daugeliui tai buvo kelionė į mirtį - vagonuose, lagerių barakuose, kasyklose.
Kodėl tiems žmonėms buvo skirta tokia negailestinga lemtis? Daugybė "kodėl" liks be atsako. Aišku tik tai, kad, prasidėjęs 1940-aisiais, okupantų režimas juodu šešėliu kliudė kiekvieną šeimą, vienaip ar kitaip griovė visų žmonių gyvenimus. Vienų palaikai liko amžinojo įšalo gniaužtuose, kiti, pokaryje kovoję su ginklu rankose, krito nuo kulkų, tretiems teko emigrantų lemtis. Ketvirti rinkosi patogų gyvenimą okupanto prieglobstyje. Tai - irgi praradimai. Tauta patyrė ir didžiulių dvasinių nuostolių - okupacija išmokė išdavysčių, palaužė dorovę, iškreipė vertybes.
„Brangieji žmonės, – kalbėjo Prezidentas, – žinau, kad visiems jums, čionai susirinkusiems, birželio 14-oji yra ir bus negyjanti, visada kraujuojanti žaizda. Žemai lenkiuosi prieš jus, iškentėjusius tremtį ir lagerius.
Jau surašėme į knygas, sugrąžinome į atmintį tų žmonių vardus, tačiau to neužtenka. Turime sugrąžinti į gyvenimą jų, net ir Sibire ištikimai stovėjusių Tėvynės sargyboje, idealus.
Greit būsime visateisiai Europos Sąjungos ir NATO nariai. Ši narystė užtikrins saugumą. Žinau, kad šiandien dar daugelis iš jūsų gyvenate nelengvai, bet taip pat suvokiu, kad materialioji gerovė kils daug sparčiau, negu į mūsų gyvenimą sugrįš okupacijų pamintos dvasinės vertybės.
Pats negailėsiu pastangų ir kviečiu visus geros valios žmones pilietiškai įsitraukti į bendrą darbą, kad pamažu savo prasmę ir vertę atgautų tokios sąvokos kaip dora, gėris, orumas, Tėvynės meilė. Tik taip atliksime savo pareigą su Tėvynės vardu lūpose svetimuose toliuose užgesusiems Lietuvos žmonės, kurių atminimui šiandien lenkiamės“,– sakė R. Paksas ir pakvietė tylos minute pagerbti žuvusiuosius.
Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos pirmininkas, Seimo narys Povilas Jakučionis minėjime apgailestavo, kad Lukiškių aikštėje vis nepastatomas seniai sumanytas didelis paminklas kovojusiems dėl Lietuvos laisvės, tremtiniams, politiniams kaliniams, sakė, kad ir šiandien dar šalyje esama jos laisvei priešingų jėgų, ragino nepasiduoti joms. Jis taip pat pranešė, jog čia pat, Genocido aukų muziejuje, atnaujinta kopytėlė ir kvietė minėjimo dalyvius joje pasimelsti.
Prie kuklaus lauko akmenų paminklėlio skambėjo tremtinių dainos ir giesmės, malda už nesugrįžusiuosius. Paminklą papuošė gėlės. Nuvežta gėlių ir į Tuskulėnų parką, kur buvo užkastos kagėbistų aukos.
Gedulo ir vilties dienos minėjimas, žuvusiųjų pasipriešinimo dalyvių atminimo pagerbimo iškilmės šeštadienį taip pat buvo surengtos prie memorialo Naujosios Vilnios geležinkelio stotyje. Tai paskutinė vieta, kur su tėvyne Lietuva atsisveikindavo į šaltus Sibiro tolius gyvuliniais vagonai vežami tremtiniai.
Vilniaus Šv. Kazimiero bažnyčioje buvo aukojamos šv. Mišios už Sibiro kankinius, po jų vyko Gedulo ir vilties dienai skirtas koncertas.

Pagal Eltą