Žinių visuomenės diskusijos internete

Gerai žinome, kad diskusija yra viešas kokio nors dalyko svarstymas, aptarimas (2000 metais išleisto Dabartinės lietuvių kalbos žodyno formuluotė). Pasidomėjau, kokio lygio tos mūsų žinių visuomenės diskusijos internete? Labai nustebau, kad toks žemas kai kurių diskutuojančių, arba savo nuomonę reiškiančių, lygis. Manau, kad prie kompiuterio gali prisėsti ir internetu naudotis ne koks prasigėręs dėdulė iš kaimo ar miesto benamis. Daugelis, pasislėpę po susigalvotu slapyvardžiu, dergia ir keikia politikus, redaktorius svaidosi šlykščiausiais keiksmažodžiais, menkina ir keiksnoja diskusijoje dalyvaujantį ar netgi nedalyvaujantį priešininką, stengiasi už jį į ateitį prognozuoti, nepatinkantį visaip išdergia, išvadina „durniumi“, atsilikėliu, prikaišioja į savo „pamąstymus“ anglicizmų ir kt. Nieko keista, kad esame tokio žemo bendro kultūros lygio – tokį antspaudą uždėjo okupacija iš Rytų ir niekaip jo negalime nusikrapštyti.
Nemanau, kad ir paprastas doras žmogus gali tuo internetu naudotis. Dažniausiai toks savam ar kavinių internetui neturi pinigų. Vargu ar tokios diskusijos dalyvis, pasivadinęs tikruoju vardu, išdrįstų taip bjauriai keiktis, užsipulti kitą ir net nustatyti jo „ligos“ diagnozę. Staiga pasirodo, kiek mes turime „genialių“ gydytojų ir prognozuotojų! Ir tokie „gydytojai“ bei „prognozuotojai“ nė neraudonuodami pradeda aiškinti, kokią „reikšmę“ laisvei turi anonimiškumas, t.y. kaip gerai kitą kolioti, kai tavo vardo niekas nežino. Gaila, kad jie, ko gero, yra tie nelaimingieji, kurie labiausiai viskam nepakantūs: kito nuomonei, lietuviškumui, oponento žinioms arba bendrai aukštesnei kultūrai. Iš kur toks baisus egoizmas ir neapykanta artimui? Imu atsitokėti, kad, ko gero, kompleksuotoje ir nestabilioje šeimoje tokie žmogėnai turėtų būti užaugę. Tik nelabai suprantu, ko tokie žmonės, jeigu jie dar jauni, gali pasiekti taip patys grubumu ir netolerancija užteršę savo sąmonę, prikaišioję į ją baisiausių nešvankybių – ne tik keiksmažodžių, bet ir visokio kitokio kalbėjimo jovalo. Iš kur visa tai jie yra gavę: iš mokyklos, gatvės, tėvų? Kur mes einame? Į kokią Europą skubame, jeigu tiek nepakantumo vieni kitiems? Kas ten mus supras? Tiesiog į tokius numos ranka, praeis ir paliks su savo kompleksais ir varganomis, neišsprendžiamomis problemos, besikapstančius po pinigų neturėjimą, besiknaisiojančius po aukščiau bambos nesiekiančią gyvenimo filosofiją, persisunkusius atgrasaus pykčio ant savo artimo ir pasaulio.
Kur žmogus turi išmokti pakantumo, tolerancijos, bendrosios bendravimo kultūros? Dar ir dabar jauni žmonės arba net moksleiviai, gatvėje bjauriai keiksnojantys, nėra sugėdinami, nuvainikuojami – pasilieka kaip ir momento padėties „didvyriais“. O jeigu ir sugėdinsi, nustemba, ką blogo jie daro? Tik toks jaunimo elgesys yra sovietinė atgyvena. Kodėl jinai dar gaji mokykloje ir visuomenėje? Argi taip niekas po nepriklausomybės atgavimo mūsų visuomenėje nepasikeitė? Argi nė kiek netobulėjame ir netampame europiečiais? Kodėl su tokiais taikstomasi interneto svetainėse? Gal reikėtų pasielgti taip – nemoki kalbėti gražiai, tavo nuomonės nereikia visai. Galima pacituoti keletą neapykantos ir vulgarumo suėsto intelekto „perliukų“, nors ir labai nemalonu tai daryti, bet esame suaugę žmonės, ir kaip kitaip tokį žemą lygį parodyti. Reikia, kad tauta žinotų, kokių „didvyrių“, o iš tikrųjų menkaraščių prasčiokų turime: 
Pirmasis: „P.y.z.d.y.k.i.t lauk is Lietuvos lenkiuksciai... JUS visada ir VISUR isdurines nelamingi Judai...“ Antrasis: „Dabartės esti: „Mersų šešišimtinių su visais navarotais ir pribumbasais bei krūtų riabiatų su fainulkom čiuvichom visakavoltnose tusovkėse era“. Trečiasis: „Butu protingu politiku papistume keleta metu ir iseitume“ (čia apie ES). Ketvirtasis: „…kas juokingiausia pagavus tokius erelius gaidintojus, apsimyža tik pamatę beisbolkę prieš savo šliužišką snukį…“ Citata iš spaudos: „Antradienį Vilniaus senamiestyje vyriškis necenzūriniais žodžiais pasitiko į euroentuziastų šventę atėjusį Vokietijos užsienio reikalų ministrą Jošką Fišerį…“ Viename žiniatinklyje, kažkam papriekaištavus dėl  nekultūringos kalbos, atsirado toks didybės kupinas atsakymas: „XXx: kaip noriu taip ir kalbu nieks man nepaaiskins“.
Yra ir šiek tiek „inteligentiškesnių“, bet su nemenkais kompleksais tautiečių, kurie nepatinkančius diskusijos priešininkus ima menkinti, nustatinėdami jiems diagnozes arba lytinius poreikius: Pirmasis: „Jūs panele (ponia) paprasčiausia nesate seksualiai patenkinta. Vietoj to, kad tryškusi neapykanta, kaip pedagoginė votis čia diskusijų svetainėje, eikite į gatvę, visgi, pavasaris ir susiraskite kokį…“ Antroji: „…dar viena paranoikė, bet kokią konstruktyvią kritiką priimanti kaip asmeninį įžeidimą…“
Ir po daugelio politikų ir ne politikų straipsniais, įvairiose interneto svetainėse komentarai ir atsiliepimai labai panašūs. Keletą kartų pamėginau normalia kalba, be keiksmažodžių, parašyti atsiliepimą ir aš. Pasitikrinusi, ar įsirašė, radau. Kai atsiverčiau tinklalapį po kelių valandų, mano minčių nebebuvo. Vadinasi, toks tų tinklalapių redaktorių lygis – padorių diskusijų nereikia. Kvailėkime, vulgarėkime, prastėkime! Ir visa tai vadinama „diskusija“? Nenoriu per daug išsiplėsti cituodama tokių „kultūringų“ žmonių mintis. Ar tik tokia ta mūsų žinių visuomenė katalikiškoje, „gerai išauklėtoje“ ir „kultūringoje“, į Europos Sąjungą einančioje Lietuvoje? Ką tokie „išminčiai“, kažkada baigę mokyklas, neva mokantys rašyti kažkokiu šlykščiu žargonu, ten veiks?!
Su tokiu menku lygiu niekur nenueisime, o ir nuėję būsime neteisingai suprasti arba tiesiog priblokšime kultūringą senąją Europą savo bukumu ir primityvumu. Manau, apie jokią kultūrą net prasižioti neverta. Pabaigoje atsiprašau dėl taip tiesmukai visų pacituotų, kaip pasakytų liaudis, nepraustaburnių.

Pranciška Regina LIUBERTAITĖ
Vilnius

© 2003 "XXI amžius"