Pirmasis puslapis
Istorijos vingiai
Krikščionybė ir pasaulis
Lietuva
Atmintis
Susitikimai
Kultūra
Gimtas kraštas
Darbai
Mums rašo

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Prie versmės, kur – pradžių pradžia

Šakių „Žiburio“ gimnazijai – 85–eri

Šakių „Žiburio“ gimnazija įkurta 1918 metų gegužės mėnesį. Įkūrėjas ir pirmasis direktorius – Vincentas Vizgirda.
Gimnazija buvo klasikinio tipo. Joje buvo dėstoma tikyba, lotynų, lietuvių, vokiečių, prancūzų, graikų (iki 1927 m.) kalbos, filosofija, matematika ir kiti dalykai. Veikė ateitininkų, skautų organizacijos, esperantininkų, gamtininkų, sodininkų–bitininkų, literatų, sporto ir eucharistininkų būreliai, taip pat choras, dūdų bei styginio orkestrai.
1940 metais „Žiburio“ gimnazija suvalstybinta, bet jos tradicijos išliko. Per Antrąjį pasaulinį karą gimnazija sudegė: iš pradžių ji perkelta į Barzdus, vėliau – į Lukšius, o 1948-aisiais grąžinta į Šakius. Nuo 1950 metų pavadinta Šakių vidurine mokykla, o 1958–aisiais – Z.Angariečio vardu. Mokykloje kuriamos naujos tradicijos, rengiamos tautų draugystės šventės. Mokytojų ir mokinių jėgomis pastatyta dirbtuvės, šiltnamis. 1972 metais atidaryta naujoji Šakių vidurinė mokykla. Joje įsikuria penktos - vienuoliktos klasės, o pradinės klasės lieka dirbti senajame pastate. Pradedama dirbti kabinetine sistema.
Moksleiviai dalyvauja visose respublikinėse dainų šventėse, tampa respublikinio vaikų žaidimo „Drąsūs, stiprūs, vikrūs“ čempionais, dirba darbo ir poilsio stovyklose. Po nepriklausomybės atkūrimo keičiasi mokyklos ugdymo turinys, įvedamas tikybos ir etikos dėstymas.
1990–aisiais mokykla pavadinama 1-ąja vidurine, 1993–iaisiais – „Žiburio“ vidurine mokykla, o nuo 1998 metų atkuriama Šakių „Žiburio“ gimnazija ir perkeliama į senąsias patalpas. Gimnazijos direktorė - Jūrė Mozūraitienė.
Šiandieninė gimnazija - asocijuota UNESCO mokykla, turinti puikiai įrengtus kabinetus, kompiuterizuota, vykdanti profilinio mokymo programą. Šiais metais 79–oji absolventų laida paliko gimnaziją. Kiek daug pačių šviesiausių jaunystės prisiminimų susieta su ja. „Štai ir dabar mes pasilenkiame prie tos neišsenkančios versmės, kurioje švyti gyvybės vanduo, duodąs galią viskam, kas gera ir gražu. Ir tada visi staiga pasijuntame lygūs bei savi, vienodai reikalingi šiandienai ir rytdienai, kad nutiestume tiltą, vedantį ateitin, kuri neturi pabaigos“, – sako poetas, Nepriklausomybės atkūrimo Akto signataras, 25-osios laidos absolventas Gintautas Iešmantas.
Šviesus, garbingas ir sudėtingas „Žiburio“ gimnazijos nueitas kelias.

Iškilmės

Gegužės 24 dieną vyko Šakių „Žiburio“ gimnazijos 85-ųjų metinių paminėjimas. Šakių Šv. Jono bažnyčioje buvo aukojamos šv. Mišios už gyvus ir Amžinybėn išėjusius mokytojus ir mokinius. Vyko konferencija „Šakių „Žiburio“ gimnazija 1918–2003 metais“, koncertas, vakaronė. Laikas neišsaugo žmonių, neįveikia jų lemties, tik sąžiningai sergsti jų atminimą, lyg amžina juosta susieja mus su buvusiųjų žodžiais ir darbais. Praskleidę laiko uždangą įsitikinsime, jog gimnazijos praeitis ir išgyvenimai negali būti pamiršti, o tai, kas kuriama, liks gyva.
Pirmosios abiturientų laidos džiaugsmai ir rūpesčiai
Sunki buvo gimnazijos kūrimosi pradžia. Ji įsikūrė notaro Štrimaičio namuose, Striūpuose. „Klasių kambariai buvo maži, priebutis mažiukas, o jame – visų drabužiai. Būdavo krūvos ant grindų. Jokios salės, jokių kabinetų, jokių mokslo priemonių. Kai pritrūkdavo sąsiuvinių, tai rinkdavom įvairius rašyti tinkamus popiergalius. Pasirodžiusius lietuviškus vadovėlius ryte rijom. Visas kliūtis nugalėdavo mūsų didžiulis noras mokytis“, – prisimena pirmosios abiturientų laidos auklėtinis Jonas Greičius.
Gimnazijos įkūrėjas ir pirmasis direktorius kunigas V.Vizgirda 1918 metų vasarą pradėjo dirbti Seinų seminarijos rektoriumi. Direktoriumi buvo paskirtas kunigas Ignas Starkus, kurio 115-ąjį gimtadienį paminėsime liepą. Jis dirbo ištisą dešimtmetį, buvo griežtas, rūpestingas. Kai gimnazijos namas sudegė, kun. I.Starkus pradėjo rūpintis gimnazijos rūmų statyba, į kuriuos sudėjo ne tik daug sveikatos, bet ir savo asmeninių lėšų. „O kiek prasitrankydavo po aplinkines parapijas atlaiduose su loterijomis. Fantus surinkdavo iš mokinių tėvų, kai ką nupirkdavo. Ir slenka vežimai su mokiniais, pagalbininkais, dulkėtais keliais pinigų žvejoti“, – prisimena anuos laikus J.Greičius. Direktoriaus I.Starkaus iniciatyva gimnazijoje buvo įkurtas Zanavykų muziejus. Surinkta nemaža eksponatų: darbo įrankių, drabužių, senovinių pinigų, archeologinių iškasenų iš įvairių dokumentų. Per gaisrą visi eksponatai sudegė. 1919 metais susikūrė ateitininkų kuopa, kurią globojo pats direktorius I.Starkus. Kuopa leido laikraštį „Židinys“. Buvo renkama tautosaka.
1925 metais gimnaziją baigė pirmoji abiturientų laida: 22 mokiniai - penkios merginos ir septyniolika vaikinų. Iš šios laidos abiturientų iškilo daug įžymių žmonių, kaip antai: kalbininkas profesorius Jonas Dumčius, kalbininkas Kajetonas Žievys, istorikas Valentinas Dėdinas, ilgametis gimnazijos mokytojas Juozas Kazlauskas, buvęs gimnazijos direktorius Pranas Keblinskas, mokytoja Kunigunda Užupytė–Keblinskienė ir kt.
1934 metais įrengtos visos gimnazijos patalpos. Laiko pateiktomis sąlygomis jau kita karta mąstė, ieškojo, dirbo ir daug padarė.

Okupacijų pervartose

1940 metų vasarą aptemdė sovietiniai tankai, visu sunkumu prislėgę lietuvio dvasią. „Liūdnas tais metais buvo rugsėjis, nes, susirinkę į gimnaziją, neradome savo mylimiausių mokytojų. Ypač gailėjomės direktoriaus Kazimiero Šapalo, kuris mums švietė savo taurumu. Naujasis direktorius Domas Pinigis mums dėstė istoriją. Jau nuo pirmų pamokų pradėjo mums piršti svetimą ideologiją, kuriai mes priešinomės“, – prisimena mokytoja Irena Augustaitienė. Gimnazistų pasipriešinimas ypač buvo aktyvus prieš šv. Velykas, kada visi mokyklos mokiniai vieningai nusprendė Didįjį ketvirtadienį, penktadienį ir šeštadienį eiti ne į pamokas, o į bažnyčią. Šis streikas baigėsi tuo, kad keletą aktyvesnių aukštesniųjų klasių mokinių pašalino iš gimnazijos, o jaunesniesiems elgesio pažymį sumažino iki trijų. Darbas gimnazijoje, kuri nuo tų mokslo metų pradžios jau nebevadinama „Žiburio“, pasunkėjo. Bet ši gimnazija, o vėliau vidurinė mokykla lieka „Žiburio“ gimnazijos veiklos tęsėja.
Pirmaisiais okupacijos metais joje įsivyravo baimė, įtarumas. Mokytojams buvo prikaišiojama, kad lanko bažnyčioje pamaldas. Įvestas rusų kalbos mokymas, jau nedėstoma tikyba. 1941 metų birželį prasidėjo žmonių trėmimai. Pasak I.Augustaitienės, „galvoje netilpo mintis: kaip gali nekaltą žmogų suimti ir išvežti nežinia kur? Todėl hitlerinę armiją sutikome su džiaugsmu“.
Kaune vykęs Lietuvos išsivadavimo sukilimas turėjo atgarsių ir Šakiuose. Džiaugsmas ėmė vėsti. Moksleiviai suprato, kad vienus okupantus pakeitė kiti. 1944 m. vasario 16 d. generolas P.Plechavičius kreipėsi į Lietuvos jaunimą, ragindamas stoti į organizuojamą Lietuvos vietinę rinktinę. Tą kvietimą išgirdo ir Šakių gimnazijos mokiniai. Iš kiekvienos aukštesnės klasės susirinko nemažas būrelis jaunuolių, kuriuos kovo 24 dieną Šakių miesto aikštėje išlydėjo šakiečiai į Lietuvos vietinę rinktinę.
Vokiečių okupacijos metai gimnazijai buvo sunkūs. Dažnai užgesdavo elektra, trūkdavo žibalo, ne visada mokiniai paruošdavo pamokas. Pamokoms ruošti buvo skirta klasė, vadinama „Židinys“, kur budėdavo mokytojas. 1943 metais buvo paskelbtas vyrų ėmimas į vermachtą, todėl jaunesni mokytojai ir vyresnių klasių mokiniai apie porą mėnesių nesirodė mokykloje, slapstėsi.
1944 metų vasarą karo frontas daugiau kaip du mėnesius sustojo prie Šakių. Sudegė gimnazijos rūmai: turtinga biblioteka, fizikos kabinetas, visos mokymo priemonės. Sudegė ir gimnazijai palikta profesoriaus J.Ereto biblioteka. Artėjant frontui, dalis gimnazijos mokytojų pasitraukė į Vakarus: K. ir P.Keblinskai, M. ir V.Liulevičiai, I.Tauteras, J.Jasiūnas, J.Rudvalis, V.Vakauzas, O.Eretienė.
Nuslinkus frontui, pradėta rūpintis gimnazijos atidarymu. 1944 metų rudenį ji buvo įkurta Barzduose, nes karas Šakius beveik sunaikino. Direktoriumi buvo paskirtas Vincas Laurynaitis. Mokėsi apie 200 mokinių, atvykusių iš įvairių apskrities vietų. Pirmąjį mokslo metų pusmetį netoliese dar griaudė patrankos. Aštuntosios (baigiamosios) klasės mokiniai 1945 m. vasario 16 d. pamokos metu atsistojo ir užgiedojo Lietuvos himną „Lietuva, tėvyne mūsų“. Išgirdę himno garsus, atsistojo ir greta esančios klasės mokiniai per mokytojo J.Pavalkiaus pamoką. Po dienos prasidėjo tardymas: „Kas suagitavo giedoti himną?“, „Kurie pirmieji pradėjo giedoti?“. Suimamas ir Barzduose tardomas, o vėliau nuvežtas į Griškabūdžio kalėjimą abiturientas Juozas Žemaitis, dabartinis Vilkaviškio vyskupas emeritas.
1945 metų rudenį Šakių gimnazija persikraustė į Lukšius. Kiekvienais metais sovietinė valdžia vis giliau leido savo šaknis – žmonių trėmimai, prievartinė kolektyvizacija. Stiprėjo ir partizaninis judėjimas, kova dėl laisvės. Neliko nuošalyje ir gimnazijos mokiniai. Pionierių, ypač komjaunuolių būreliai dar maži. Dalis gimnazijos mokinių dalyvavo partizanų daliniuose, kiti palaikė su partizanais ryšius.
Sovietinis saugumas ne tik iš namų, bet ir pamokų mokinius išsivesdavo, žiauriai juos tardė, trėmė į Sibirą arba į sovietinius kalėjimus. Ypač nukentėjo mokiniai, kurie 1947 metais dalyvavo pogrindžio organizacijoje „Laisvės sakalai“ ir kurie 1952 m. vasario 16 d. virš Šakių miesto vandentiekio bokšto iškėlė tautinę Lietuvos vėliavą. „Lyg į stebuklą šakiečiai žiūrėjo į plevėsuojančią aukščiau visų vergijos bokštų Lietuvos trispalvę, aplaistytą tremtinių ašaromis ir krauju, nuspalvintą iškankintų miško brolių mirties ir pasityčiojimo spalvomis.
Žmonės sunkiai slėpė savo džiaugsmo ašaras ir kalbėjo nedaug, kad neišgirstų tie, kuriems nereikėjo išgirsti“, – teigia Nijolė Masteikaitė, 33–iosios laidos abiturientė. Tą rytą vienuoliktos klasės mokiniai virš vandentiekio bokšto iškėlė lietuvišką vėliavą ir mieste išplatino atsišaukimų. Tos klasės septyni vaikinai ir keturios merginos buvo suimti ir nuteisti 25 metus kalėti. Tai – Danutė Baukytė, Onutė Vinterytė, Elena Baltrušaitytė, Elė Grybinaitė, Vytautas Tirlikas, Bronius Paščiūnas, Pranas Būčys, Antanas Karalius, Augustinas Staniulis, Kazimieras Valaitis, Pranas Valaitis. „Gailiuosi tik vieno, kad per mažai nuveikiau Tėvynės labui“, – tai V.Tirliko žodžiai, nuskambėję teismo posėdyje 1952 m. gegužės 22 d. Kauno KGB rūmų salėje. 1974-aisiais V.Tirlikas išėjo Amžinybėn. Bendradarbiai smėlio kalnelyje iškasė jam amžinojo poilsio vietą, o paskutinėn kelionėn palydėti susirinko ne tik klasės, bet ir mokyklos draugai, buvę Norilsko lagerio kaliniai. Viskas vyko paslapčia, be demonstracijų, kalbų.

„Kiekvienai neteisybei išmuša dvylikta valanda“

Šiuos žodžius ir šviesų mokytojo Balio Laukaičio paveikslą išsaugojo atmintyje ne vienas moksleivis. Kiti buvę mokiniai mena šio mokytojo dalyko išmanymą, estetiką ir etiką, pagarbą žmogui, kai kiekvieną akimirką jis švietė savo išmintimi, augino širdyse didelį ir gražų ateities pasaulį. Mokytojas B.Laukaitis daug režisavo. Pastatė K.Binkio „Atžalyną“ ir kitus spektaklius bei vaidinimus. Tai buvo jo aistra. 1967–1968 metais dramos būrelis, vadovaujamas B.Laukaičio, pastatė buvusio mokyklos auklėtinio Vytauto Rimkevičiaus pjesę „Vandens lelija“. Pasak Edmo Malskio, 43-iosios laidos abituriento, „ano šimtmečio aštuoniasdešimtaisiais - devyniasdešimtaisiais metais Šakių mokytojai jautė būtinybę kuo daugiau pamatyti pasaulio, jautė dvasinio ugdymosi būtinybę“. Daug buvo įvairių permainų, reformų, mokinių vis daugėjo. Septintajame ir aštuntajame dešimtmečiais vidurinėje mokykloje mokėsi apie 1000, devintajame dešimtmetyje – net 1500–1700 mokinių. Pastačius naujus 1072 vietų rūmus, 1972 metų pabaigoje vidurinė mokykla įsikūrė juose. Tai buvo didelė šventė visiems, nes beveik 30 metų mokykla neturėjo tinkamų patalpų. Tais metais atiduotas eksploatacijai ir 120 vietų mokinių bendrabutis. 1990 metais, Šakiuose pastačius 2-ąją vidurinę mokyklą, senoji mokykla pavadinama 1-ąja vidurine mokykla, o 1993-iaisiais – Šakių „Žiburio“ vidurine mokykla. Nuo 1995 m. rugsėjo 1-osios mokykloje leidžiama atidaryti humanitarinę ir realinę gimnazijos klases.

Atkurtai gimnazijai – penkeri

Šakių „Žiburio“ vidurinė mokykla pradėjo galvoti apie gimnazijos statuso susigrąžinimą dar 1993 metais. Mokytojai kūrė ugdymo planus, programas, rengė reikiamus dokumentus ir tikėjosi, kad nuo 1998 metų rugsėjo Šakiuose bus atkurta gimnazija. Tad 1998-1999 mokslo metai buvo pirmieji, kai Šakių „Žiburio“ gimnazija pradėjo dirbti kaip atskira išgryninta dviejų profilių – realinio ir humanitarinio – mokykla.
Nuo 1999–2000 mokslo metų gimnazijoje pradėtas profiliuoto mokymo eksperimentas, siekiant mažinti mokinių pamokų krūvį, skatinant kryptingesnį ugdymą, kuris didintų mokymosi motyvaciją. Todėl ugdymo turinys trečiose gimnazijos klasėse dabar atitinka asmeninius moksleivio poreikius ir polinkius. Jis renkasi apie 50 proc. ugdymo turinio: 10–15 proc. – visiškai laisvai pagal mokyklos pasiūlą, beveik 35–40 proc. –iš tam tikrų valstybės sumodeliuotų komplektų. Kaip sakė „XXI amžiui“ penkerius metus vadovaujanti atkurtai gimnazijai direktorė J.Mozūraitienė, „kaita, kuri vyksta apie mus, kelia naujus reikalavimus ir mokyklai, ir mokiniui, ir mokytojui. Dirbdami su vyresniųjų klasių mokiniais, jie įsigilina į šiandienos reikalavimus, kartu su gimnazistais mokosi ir taiko naujas technologijas savo darbe, nuolat kelia kvalifikaciją, įgyja antrą specialybę“. Dabar gimnazijoje 50 proc. mokytojų yra metodininkai, 40 proc. – vyresnieji mokytojai ir 10 proc. – mokytojai.
Aukšta mokytojų kvalifikacija, atsakingas moksleivių požiūris į mokymąsi duoda gerus rezultatus – 75 proc. abiturientų kasmet įstoja į aukštąsias mokyklas ir daugelis jų sėkmingai studijuoja.
Gimnaziją renkasi moksleiviai iš daugelio rajono mokyklų. Per penkerius gyvavimo metus gimnazistų skaičius išaugo beveik dvigubai. Jaunus žmones traukia gimnazijos akademiškumas, mokymosi prestižas. Čia susiburia darni gimnazistų bendruomenė, kurios narius vienija tikslai, pomėgiai, jaunatviškos problemos. Taip atsirado tradicinės šiuolaikinio meno dienos, „Plyta“, mokinių laikraštis, klubas „Žibintas“, įvairūs projektai. Mokinių savivalda ryškesnė popamokinėje veikloje, tačiau dalyvauja formuojant ugdymo turinį. Dabar gimnazijos prezidentė yra 3 c klasės mokinė Živilė Unguvaitytė. „Tapti gimnazistu buvo tarsi eksperimentas – pirmas svarbus savarankiškas mano pasirinkimas. Lankyti gimnaziją – tai iki šiol mano labiausiai vykęs sprendimas“, – teigia Valdas Lopeta, atkurtos gimnazijos antrosios laidos abiturientas, 1998 metų respublikinio meninio skaitymo konkurso, skirto V.Kudirkos 140–osioms gimimo metinėms, dalyvis.

Tesklinda „Žiburio“ gimnazijos garbė

Pagarbos ir padėkos verti šios gimnazijos, vidurinės mokyklos mokytojai, atidavę ir atiduodantys savo širdį vaikams, išmokę ir dovanoję Lietuvai daug taurių ir dvasingų žmonių. Jų nesuskaičiuosi trumpame straipsnyje. „Argi suminėsi visus, kurie kaip testamentą perduoda gražiausius lietuviškus žodžius, brangią motinų kalbą... Argi išvardysi visus, kas padeda pažinti žmogaus kančios gelmę, nuopolio gėlą, prisikėlimo saldybę ir pergalės džiugesį?“, – teigia Ona Jasinskienė, poetė, Šakių „Žiburio“ gimnazijos mokytoja. Ir kaip nepaminėti garsių mūsų krašto žiburiečių: vyskupų emeritų Juozo Žemaičio ir Juozo Preikšo, kalbininko Juozo Pikčilingio, rašytojo Vytauto Rimkevičiaus, poeto Gintauto Iešmanto, choreografo Juozo Lingio, gydytojo Prano Šnipo, grafikės Birutės Matijošaitytės, aktorės Irenos Kriauzaitės ir kt. Dr. Arvydas Vidžiūnas, Seimo narys, 56–-osios laidos abiturientas, teigia: „...mano ir mano klasės draugų brandos atestate „Žiburio“ ir „gimnazijos“ nerasi nė su žiburiu, tik „šlovingą“ Z.Angariečio vardą. Žinoma, iš istorijos ir iš dokumento to neišbrauksi, todėl šiandien geriau pasidžiaugti, kad Šakių gimnazija, kartu su Lietuvos valstybe pakilusi lyg feniksas iš pelenų, kokybiškai, vertybiškai ir žmogiškai daug aukštesniu lygiu tęsia švietimo ir lavinimo darbus. Ir pasakyti ačiū dabartinei bendruomenei, kad prisimena anksčiau gal net tuose pačiuose suoluose sėdėjusius, kad yra tikri savo kolektyvo ir Šakių piliečiai, kad yra pirmuosiuose tobulėjančios Lietuvos darbų ir mokslų baruose. Tesklinda po Šakius, po Lietuvą ir po visą rytojaus Europą „Žiburio“ gimnazijos garbė, jos mokytojų intelektas, auklėtinių išmanymas ir žmogiškumas“.

Angelė BUŠKEVIČIENĖ

© 2003 "XXI amžius"