| Bažnyčia
iškelia globalizacijos reguliavimo koncepciją
 |
 |
Skurstantiems Afrikos gyventojams tarptautinė
bendruomenė turi rodyti ypatingą solidarumą
Nuotraukos iš žurnalų Mariannhill
ir Popoli
|
Europos ir Afrikos vyskupai
kviečia į naują tarptautinę partnerystę
Bažnyčia yra įsitikinusi, kad dėl
kai kurių negatyvių pasaulinių socialinių tendencijų, tokių kaip
išsiplėtusi nelygybė, skurdas, badas ar gamtinių resursų išsekimas,
yra atsakinga ne vykstanti globalizacija, bet stygius atitinkamų
valdymo mechanizmų, kurie spontaniškus pasaulinius procesus įstatytų
į reikiamas vėžes, kad būtų įgyvendinti teisingumo ir solidarumo
principai. Globalinio valdymo koncepciją 2001 metais iškėlė Europos
Sąjungos vyskupų konferencijų komisija (COMECE), pasiūliusi sukurti
nedidelę valstybių ir vyriausybių vadovų grupę, kuri turėtų pakankamas
juridines galimybes koordinuoti ekonomines, socialines bei aplinkosaugines
problemas tarptautiniame lygmenyje.
Iš tikrųjų šiuo metu yra pakankamai daug pasaulinių organizacijų,
tokių kaip Pasaulinė prekybos organizacija, Pasaulinė maisto organizacija,
Pasaulinė darbo organizacija, Pasaulinė sveikatos apsaugos organizacija
ir t.t. (reikėtų dar sukurti pasaulinę aplinkosaugos organizaciją),
tačiau trūksta nedidelės, bet efektyvios struktūros, kuri galėtų
vykdyti koordinavimą ir dialogą tarp minėtų organizacijų ir šalių
bei regionų (Europos, Amerikos, Afrikos), sprendžiant esminius globalinius
klausimus. Šį koordinacinį vaidmenį galėtų vykdyti Jungtinių Tautų
Organizacija, kurią reikėtų gerokai reformuoti, arba papildyta didžiųjų
pasaulio valstybių grupė, kuri dabar žinoma G-8 pavadinimu.
Todėl Bažnyčioje buvo palankiai sutikta Prancūzijos prezidento Žako
Širako iniciatyva į birželio mėnesį Eviane vykusį G-8 viršūnių susitikimą
pakviesti ir kelių besivystančių pasaulio šalių vadovus, su kuriais
buvo aptarti tarptautinių skolų, socialinės nelygybės, pilietinių
konfliktų, ypač Afrikoje, reikalai.
Šiuo atžvilgiu Eviano viršūnių susitikimas galėtų būti signalas
pradėti naujos partnerystės mobilizaciją, kuri nebūtų apribota vien
tik materialine plotme, tačiau bandytų sutelkti dėmesį į žmogiškųjų
ir transcendentinių vertybių įprasminimą, rašė savo bendrame
laiške Eviano susitikimo dalyviams Europos Sąjungos ir Afrikos vyskupai.
Laiške, kurį pasirašė COMECE pirmininkas Hildesheimo (Vokietija)
vyskupas Jozefas Homejeris ir Afrikos vyskupų konferencijų forumo
(SECAM) pirmininkas Kisanganio (Kongas) arkivyskupas Loranas Monsengvas
Pasinja, nurodoma, kad konkrečiu naujosios partnerystės pavyzdžiu
galėtų būti parama Afrikos ir kitų Trečiojo pasaulio regionų agrariniam
sektoriui, kuriame dirba didelė dalis šių šalių gyventojų, bei aprūpinimas
mažesnėmis kainomis, medikamentais, kurie dažnai per brangūs skurstantiems
žmonėms.
Dabar, kai vis labiau globalizuotame pasaulyje dažnai žmogus yra
laikomas tik objektu ir jaučiasi esantis negailestingos rinkos
įrankiu arba priemone, yra svarbu realiais faktais parodyti, kad
artimo meilė ir teisingumas nėra tuščia utopija. Todėl COMECE ir
SECAM vadovai pritaria pastangoms padaryti, kad G-8 praktinė veikla
remtųsi pažangos ir solidarumo, atsakomybės ir demokratijos principais,
kas reikštų žmogiškojo orumo pripažinimą visiems. Globalinė koordinacija
taip pat reikštų vieningą politinį spaudimą neretai korumpuotoms
ir nedemokratinėms Afrikos ir kitų besivystančių šalių vyriausybėms,
kad jos vykdytų įsipareigojimus savo žmonėms ir tinkamai panaudotų
gaunamą tarptautinę paramą.
Bažnyčios ypatingas susirūpinimas padėtimi Afrikoje yra visiškai
suprantamas: šis kontinentas, kurio tikinčiųjų ir dvasinių pašaukimų
skaičius sparčiai daugėja, ir toliau ekonominiu atžvilgiu lieka
labiausiai atsilikusia pasaulio dalimi. Liepos pradžioje Tarptautinio
valiutos fondo paskelbtoje metinėje ataskaitoje apie socialinę padėtį
globaliniu mastu Human Development 2003 nurodoma, kad iš 30 skurdžiausių
šalių grupės 25 priklauso Afrikos žemynui. Žinomo Indijos ekonomisto
Surdžito Bhalos pateiktoje analizėje apie globalizacijos įtaką kiekvieno
žemyno vystymuisi teigiama, kad Afrika yra vienintelis žemynas,
kuriam šis procesas ekonomiškai nedavė naudos. 1980-2000 metų laikotarpiu
vidutinės vieno afrikiečio kasmetinės pajamos sumažėjo 12 proc.,
kai tuo tarpu industrinių valstybių augimas sudarė 2,3 proc. vidutiniškai
per metus, Azijoje 3,7 proc., o Lotynų Amerikoje beveik nepasikeitė.
Popiežius pabrėžia solidarumo
globalizavimo svarbą
Popiežius Jonas Paulius II pastaraisiais
mėnesiai ne kartą yra pasisakęs dėl to, jog objektyvų globalizacijos
procesą reikėtų taip reguliuoti, kad jis tarnautų visos žmonijos,
o ne tik atskirų grupių naudai. Dar savo kreipimesi Pasaulinei taikos
dienai (kuri Bažnyčioje kasmet minima sausio 1-ąją) Šventasis Tėvas
pasiūlė tarptautinei bendruomenei kartu darbuotis dėl žmonių šeimos
naujos konstitucinės organizacijos sukūrimo, kuri atitiktų globalizuoto
pasaulio naujus poreikius. Tai, žinoma, nereikštų kūrimą kokios
nors globalinės supervalstybės, bet pratęsimą jau dabar vykstančio
proceso, kuris stiprina visų tautų demokratinį dalyvavimą, skatina
politinį skaidrumą ir atsiskaitomybę.
Bažnyčia gerai supranta naujų mechanizmų, kurie gebėtų tinkamai
reguliuoti globalizaciją, kūrimo sunkumus, tuo labiau kad neišvengiamai
atsirastų ir joms pasipriešinimas. Vis dėlto yra svarbu, kad šia
kryptimi būtų daroma esminė ir nuolatinė pažanga ir kad kiekviena
pastanga būtų grindžiama tokiomis socialinėmis vertybėmis, kaip
tiesa, laisvė, solidarumas, subsidiarumas ir ypač meilė, kuri yra
visų krikščioniškų vertybių motina ir tobulumu.
Šventasis Tėvas pratęsė pokalbį apie globalizacijos reguliavimą,
gegužės pradžioje audiencijoje priėmęs Popiežiškosios socialinių
mokslų akademijos narius. Savo šiemetėje Romoje vykusioje plenarinėje
sesijoje akademijai priklausantys ekonomistai, sociologai, teisininkai,
filosofai, Bažnyčios hierarchai ir politikai kaip tik aptarė temą
Globalizacijos valdymas. Popiežius pripažino, kad dabartinė kapitalo,
gėrybių, informacijos, technologijos ir pažinimo cirkuliacija pasaulyje
vyksta dažnai apeinant tradicinius reguliavimo mechanizmus, kuriuos
bando nustatyti nacionalinės vyriausybės ir tarptautinės organizacijos.
Specialūs rinkos interesai ir poreikiai dažnai dominuoja bendrojo
gėrio pastangų atžvilgiu.
Ši tendencija palieka silpnuosius visuomenės narius be adekvačios
apsaugos, ir ištisos tautos bei kultūros turi sunkiai kovoti dėl
savo išlikimo, - sakė Jonas Paulius II. Šie negatyvūs globalizacijos
aspektai neretai sąlygoja ekstremalias neviltyje atsidūrusių žmonių
reakcijas, kas veda prie galimo radikalaus nacionalizmo, religinio
fanatizmo ir netgi terorizmo apraiškų. Visa tai yra priešinga pageidaujamai
etiškai atsakingai globalizacijai, kuri tautas ir žmones laikytų
lygiaverčiais partneriais, o ne pasyviais įrankiais.
Štai kodėl, Popiežiaus nuomone, yra reikalingas sąmoningas reguliavimas,
kuris įgalintų globalizaciją tarnauti autentiškai žmogaus pažangai.
Reikalinga, kad globalizacija būtų įterpta į platesnės politinės
ir ekonominės programos kontekstą, kuria būtų siekiama autentiškos
pažangos visai žmonijai, - sakė Jonas Paulius II. Tokiu būdu tikrąją
globalizacijos sėkmę bus galima įvertinti pagal tai, kaip kiekvienas
asmuo bus aprūpintas pagrindinėmis gėrybėmis maistu ir būstu,
galės įgyti išsilavinimą ir darbo vietą, džiaugsis pastovia taika,
ekonomine ir socialine pažanga bei teisingumu. Bet šis tikslas
negalės būti pasiektas be reikalingo tarptautinės bendruomenės ir
jai atstovaujančių pasaulinių politinių struktūrų valdymo bei reguliavimo.
Šventojo Tėvo manymu, krikščionys, kaip atsaką į prieštaringą ekonomikos
ir politikos globalizavimą, turi siūlyti radikaliai išplėtotą solidarumo
koncepciją, perkeldami ją į globalinį lygmenį. Apie tai Popiežius
rašė savo kreipimesi į Caritas Internationalis vadovus, liepos
7-12 dienomis dalyvavusius savo septynioliktoje metinėje asamblėjoje,
kurioje kaip tik buvo nagrinėta Solidarumo globalizavimo tema.
Jonas Paulius II pažymėjo, jog tam, kad solidarumas taptų tikrai
globalinis, jis turi priimti domėn visų tautų visuose pasaulio regionuose
padėtį.
Katalikiškos ir kitos humanitarinės organizacijos daro viską, ką
gali, kad realizuotų solidarumą stokojantiems žmonėms. Tačiau jos
vienos, nesant tarptautinių garantijų, ypač prievartinio konflikto
atveju, negali užtikrinti paramos nukentėjusiems gyventojams, nes
dažnai atsiduria vienoje kovojančiųjų pusių. Štai kodėl siekiant
solidarumo globalizavimo reikia kuo tampresnio ryšio tarp humanitarinių
organizacijų ir kitų tarptautinių struktūrų, kurios garantuoja teisėtumą
ir saugumą. Paramos teikime taip pat turi būti reikiamas donorų
ir gavėjų bendradarbiavimas, kad išvengtų vienpusiškumo, kas tik
dar labiau padidina nelygybę ir įsiskolinimą.
Popiežius nurodė, kad solidarumo globalizavimas yra pirmiausia
atsakas į pabrėžtinus (primygtinius) Kristaus evangelijos raginimus.
Jis priminė Jėzaus palyginimą apie gailestingąjį samarietį, suteikusį
neatlyginamą paramą nukentėjusiam žmogui (plg. Lk 10, 30-36), taip
pat būtinumą suprasti, kaip apaštalas Petras suvokė, kad Dievas
nėra žmonėms šališkas. Jam brangus bet kurios tautos žmogus
(Apd
10, 34-35). Parama negali būti suprasta tik kaip išmaldos davimas
vargšui, kada davėjas jaučia pasididžiavimą, o gavėjas pažeminimą,
- pabrėžė Jonas Paulius II. Parama turi būti broliškas pasidalijimas.
Toks globalinis solidarumas tampa dvasingumo keliu, vedančiu į atsivertimą
ir pripažinimą visiems būti savo ateities šeimininkais.
Dėmesys žemės ūkio regionų
vystymui
Kaip minėta, Šventasis Tėvas susitikime
su Popiežiškosios socialinių mokslų akademijos nariais rekomendavo
stengtis įvairiomis tarptautinėmis priemonėmis reguliuoti globalizacijos
eigą, tarp jų ir finansinių operacijų vis didesnį globališkumą,
- vadovaujantis tam tikrais etiniais principais. Platų tarptautinį
dėmesį buvo įgavusi popiežiaus Jono Pauliaus II ir kitų Bažnyčios
bei katalikiškų organizacijų veikėjų kampanija 2000-ųjų jubiliejinių
metų proga sumažinti vargingų pasaulio šalių įsiskolinimo naštą.
Atsižvelgdamas į tai, Pasaulio bankas ir Tarptautinės valiutos fondas
yra sudarę programą per ateinančius kelerius metus beveik 40-iai
neturtingiausių šalių sumažinti tarptautines skolas beveik 55 milijardais
dolerių, kad jos galėtų daugiau biudžetinių lėšų skirti socialinėms
programoms, švietimui ir sveikatos apsaugai.
Dabar tarptautiniai ekspertai ginčijasi, kiek ši paramos labai įsiskolinusioms
neturtingoms šalims programa, žinoma HIPC (angl. Debt Initiative
for Heavily Indebted Poor Countries) pavadinimu, buvo efektyvi.
Daugelis šių įsiskolinusių šalių yra labai priklausomos nuo žemės
ūkio produkcijos eksporto, o, kaip žinoma, didelės subsidijos žemės
ūkiui Europos Sąjungoje ir Jungtinėse Valstijose kliudo besivystančių
šalių fermeriams plėsti savo eksportą ir taip pagerinti vidaus ekonominę
padėtį.
Kaip rodo minėta Tarptautinio valiutos fondo pateikta metinė ataskaita
Human Development Report 2003, pasaulio 24-ios pramoninės šalys
savojo žemės ūkio subsidijoms 2001 metais skyrė net 311 milijardų
dolerių, tuo tarpu paramai vargingoms Trečiojo pasaulio šalims tik
52 milijardus dolerių. Dėl to pastaruoju metu kartu su tarptautinio
įsiskolinimo naštos sumažinimu neturtingoms valstybėms taip pat
stiprėja iniciatyvos, kad turtingosios šalys apribotų subsidijas
savo žemės ūkiui, tuo būdu įgalinant teisingesnes tarptautinės prekybos
sąlygas ir importo iš besivystančių pasaulio regionų plėtrą.
Tačiau čia vėl reikalingas globališkesnis priėjimas, etiniais
principais paremtas savotiškas turtingų ir neturtingų pasaulio šalių
aljansas, kad jis sąlygotų integralią pažangą stipriai nuo žemės
ūkio produkcijos priklausančių neturtingų valstybių, kurios, kaip
minėta, yra daug įsiskolinusios. Kalbėdamas liepos pradžioje vykusiame
Jungtinių Tautų Ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto posėdyje,
svarsčiusiame žemės ūkio regionų integralios pažangos klausimus,
Šventojo Sosto pasiuntinys arkivyskupas Čelestinas Miljorė pabrėžė,
kad čia reikalingas vieningas priėjimas, įtraukiant tarptautines
organizacijas, vyriausybes, žemės ūkio pramonės ir pačių ūkininkų
atstovus bei visą pilietinę visuomenę.
Ši partnerystė turi pripažinti, kad tie, kurie turi ekonominius
resursus ir galią, yra pašaukti tai naudoti besivadovaujant solidarumu,
kad būtų kreipiamas dėmesys į silpniausiųjų sluoksnių padėtį, -
sakė arkivyskupas Č.Miljorė. Iškyla pavojus pačiam žmonijos vieningumui,
kada tarptautinis ir nacionalinis ekonomikos neteisingumas padalija
žmonių giminės narius į nelygiavertes ekonomines kastas. Ir atvirkščiai,
jeigu minėtas aljansas sugebės stiprinti solidarumo bei tarpusavio
priklausomybės ryšius tarp tautų ir žmonių, tai skatins ne tik bendrąją
visų gerovę, bet ir tarptautinę taiką bei saugumą pasaulyje.
Bažnyčios mokymas tvirtai pabrėžia, kad ekonomikos pasaulyje pagrindiniu
klausimu turi būti teisingumas ir kad tikriausia teisingumo išraiška
yra tarpusavio broliški santykiai. Bet kaip gali egzistuoti teisingumas,
jeigu skurstantis kaimynas tautietis ar kitos tolimos šalies vargšas
ūkininkas nelaikomas ne tik draugu, bet netgi žmogumi. Todėl
tik visų žmonių ir visų šalių socialinių, ekonominių ir politinių
interesų tarpusavio priklausomybės ir bendrumo pripažinimas gali
sugrąžinti tautų bendruomenę į tikro teisingumo vėžes, aiškino
arkivyskupas Č.Miljorė. Jis pabrėžė, kad globalinė gerovė ir pažanga,
taip pat ir industrinėse šalyse, kur irgi pakanka skurdo, priklauso
nuo visų žmonių interesų suartinimo.
Šventojo Sosto atstovas sakė, jog Katalikų Bažnyčios socialinio
mokymo siūlomos integralios strategijos pasaulio ekonomikos ir
prekybos subalansavimui centre yra kolektyvinės atsakomybės principas,
kurio pagrindu turtingosios šalys turi padėti spręsti Trečiojo pasaulio
problemas taip, lyg tai būtų jų vidaus problemos. Be to, žinant,
kad daugybė pasaulio žmonių dabar gyvena neturėdami jokios vilties
dėl perspektyvų ateičiai, yra praradę pasitikėjimą dėl įvairiuose
viršūnių susitikimuose duotų, bet neišpildytų pažadų, tarptautinė
bendruomenė turi veikti be atidėliojimo esamai padėčiai ištaisyti,
kad būtų pasiekta svari pažanga kovoje su skurdu.
Tarp Vatikano siūlomų globalinės strategijos priemonių pasaulio
atsilikusiems žemdirbystės regionams vystyti arkivyskupas Č.Miljorė
išdėsto tokius punktus:
- Nauja praktika, kurios tikslu būtų šeimos ūkių produktyvumo didinimas,
jų nuolatinė pažanga, tuo pačiu sprendžiant kaimo vietovių aktualias
užimtumo problemas.
- Sudarymas ir stiprinimas tarptautinės prekybos reguliavimo mechanizmų,
kurie įgalintų ir kaimiškosios ekonomikos aktyvų dalyvavimą, o ne
vien tik atstovautų išvystytos pramonės interesams, kaip buvo iki
šiol.
- Tolesnė parama siekiant sumažinti neturtingų šalių tarptautinės
skolos naštą, trukdančią ekonominiam augimui, ir ieškoti naujų finansinių
resursų žemės ūkiui vystyti.
- Skatinti privačias ir vyriausybines investicijas švietimo ir sveikatos
apsaugos sistemoms kaimiškosiose vietovėse kurti ir stiprinti, ypač
žinant varginguose regionuose nuolat gresiančius užkrečiamų ligų
epidemijų pavojus.
- Į ekonominę paramą, nukreiptą sveikatos apsaugos programoms vykdyti,
turi būti žiūrima ne kaip į paprastą humanitarinę pagalbą, bet kaip
į ekonominę bei socialinę strategiją, skirtą darbo jėgai stiprinti
ir efektyvinti kaimo vietovėse.
- Skatinti technologijos pasidalijimą tarp industrinių ir besivystančių
šalių, ypač tokių technologijų, kaip žemdirbystė, maisto produktų
gamyba ir saugojimas, žemės ūkio produkcijos kokybės gerinimas,
kad ji patenkintų eksporto reikalavimus, taip pat gamtinės aplinkos
apsaugą.
Šie veikimo principai turi padėti tam, ką popiežius Jonas Paulius
II vadina solidarumo globalizavimu ir paties globalizacijos proceso
valdymu vardan autentiškos visos žmonių bendruomenės pažangos.
Mindaugas BUIKA
© 2003 "XXI amžius"
|