Atnaujintas 2003 m. liepos 16 d.
Nr.55
(1159)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Istorijos vingiai
Krikščionybė ir pasaulis
Lietuva
Atmintis
Susitikimai
Kultūra
Gimtas kraštas
Darbai

Mums rašo


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Pasaulio lietuvių dainų šventės atgarsiai

S.Daukanto aikštėje iškilmingai paskelbta trečiosios Pasaulio lietuvių dainų šventės “Mes 2003” pradžia
Prezidentas Rolandas Paksas sveikina Dainų šventės kūrybinės grupės narius ir visų meninių programų vadovus. Dešinėje -
dirigentas iš JAV Darius Polikaitis
Vilniaus universiteto Petro Skargos kieme vyko kanklių ansamblių popietė “Skambėkite, kanklės”
Žalgirio stadione vyko didžiausia šalies tautinių šokių šventė “Gyvybės žalias medis”
Sereikiškių parke ir Gedimino kalno papėdėje skambėjo liaudies dainos, sukosi šokėjų poros ir rateliai
Jaunieji Pasaulio lietuvių dainų šventės dalyviai
Pasaulio lietuvių dainų šventės “Mes 2003” dalyviai
Vingio parko estradoje dainavo pusė tūkstančio chorų, dirigavo garsiausi Lietuvos ir išeivijos chorvedžiai, grojo per 70 pučiamųjų instrumentų orkestrų
Žalgirio stadione vyko tautinių šokių šventė “Gyvybės žalias medis”

Pirmąją liepos savaitę Vilniuje šurmuliavo Pasaulio lietuvių dainų šventės dalyviai. Į ją susirinko apie 37 tūkstančius dainininkų, šokėjų, muzikantų iš Lietuvos, Latvijos, Lenkijos, Ukrainos, Rusijos, Vokietijos, Didžiosios Britanijos, Jungtinių Amerikos Valstijų, Australijos, Argentinos, Brazilijos, Kanados. Pirmosiomis savaitės dienomis įvairiose sostinės vietose vyko repeticijos, pasirengimas pagrindiniams koncertams. Šventės dalyviai miegojo mokyklose ant savo atsivežtų čiužinių, svečiai iš užsienio buvo apgyvendinti bendrabučiuose. Iš įvairių Lietuvos vietų atvykusieji sostinės svečiai į repeticijas buvo vežiojami savivaldybių skirtu transportu, o maitinami irgi už jų skirtas lėšas. Buvo ir tokių, kuriems savivaldybė neskyrė nei transporto, nei maitinimo.
Lietuvos valstybės - karaliaus Mindaugo karūnavimo 750 metų jubiliejui skirta trečioji Pasaulio lietuvių dainų šventė “Mes” tautos dvasia suvienijo lietuvius, kurių gimtoji kalba ne vien lietuvių. Šventėje galėjai girdėti lietuvius, kalbančius angliškai, portugališkai, rusiškai...
Be tradicinių Folkloro, Ansamblių, Šokių ir Dainų dienų, šių metų šventę papuošė originalus tautinio kostiumo kolekcijos vakaras, atgimęs legendinis miuziklas “Velnio nuotaka” ir Vidmanto Bartulio kūrinio oratorijos “Mūsų Lietuva” premjera, pirmą kartą Vilniaus Katedros aikštėje skambėjusi liepos 2-osios vėlų vakarą.
Kita, ketvirtoji Pasaulio lietuvių dainų šventė numatoma po ketverių metų, 2007-ųjų vasarą. O šįkart prisiminkime pagrindinius trečiosios Pasaulio lietuvių dainų šventės renginius.

Per amžius išsaugota tautos vienybės dvasia viešpatavo sostinės Simono Daukanto aikštėje. Liepos 3 dieną čia iškilmingai paskelbta trečiosios Pasaulio lietuvių dainų šventės „Mes 2003“ pradžia.
Ketvirtadienį Prezidentūros Baltojoje salėje sveikinęs Dainų šventės kūrybinės grupės narius ir visų meninių programų vadovus, prezidentas Rolandas Paksas pabrėžė, kad Pasaulio lietuvių dainų šventė yra pats skambiausias valstybės jubiliejaus akordas ir gražiausias perlas istorinėje tautos karūnoje.
Visų Lietuvos regionų tautiniais kostiumais pasipuošusių šventės dalyvių ir svečių iš plataus pasaulio sausakimšoje S. Daukanto aikštėje buvo iškelta Dainų šventės vėliava, nuskambėjo Dainų šventės himnas.
Šventės pradžios iškilmėms pasibaigus, spalvinga eisena dainuodama ir grodama patraukė Sereikiškių parko ir Gedimino kalno link. Čia iki vėlyvo vakaro vyko Folkloro dienos „Slauna mūsų giminėlė“ renginiai ir tautodailės dirbinių mugė. Per 200 folkloro ansamblių iš visos Lietuvos ir įvairių pasaulio šalių dainavo, šoko, grojo, pasakojo, priminė senolių papročius ir amatus. Ant Gedimino kalno skambėjo karo, istorinės dainos, sutartinės, senųjų instrumentų muzika, o šventę vainikavo smagios pabaigtuvės „Ant karaliaus dvaro“ Katedros aikštėje. Visos Lietuvos ir pasaulio lietuvių atstovai susirinko parodyti, ką sugeba ir moka. Savo krašto tradicijas pristatė skardžiabalsiai dzūkai ir aukštaičiai, languotomis skaromis pasipuošusios žemaitės, muzikalūs suvalkiečiai ir Klaipėdos krašto atstovai. Parko pievelėse buvo einami rateliai, žaidžiami liaudies žaidimai, kuriuose noriai dalyvavo ir miestelėnai bei tolimų kraštų turistai.
Šalia muzikos atlikėjų virė amatininkų gyvenimas: plaktukais kaukšėjo raumeningi kalviai, savo gaminius siūlė puodžiai, medžio drožėjai, pynėjai iš šiaudų ir linų, ant Gedimino kalno tvoros savo kūrinius buvo susikabinusios mezgėjos, audėjos, siuvinėtojos ir tautinių kostiumų siuvėjos. Čia pat buvo galima paragauti ir tradicinių valgių, alaus, giros ir midaus.
Įspūdinga liaudies meno dirbinių paroda atidaryta ir Lietuvos dailininkų sąjungos galerijoje „Arka“. Daugiau kaip pusė tūkstančio šalies tautodailininkų sukurtų eksponatų – tapybos drobių, grafikos lakštų, skulptūros ir kryždirbystės pavyzdžių – užėmė visas galerijos sales. Pirmą kartą galerijoje eksponuojama apie šimtą geriausių šių laikų liaudies meistrų sukurtų medinių paminklų.

* * *

Penktadienį šventės programoje daugiausia skambėjo instrumentinė liaudies muzika. Vilniaus universiteto Petro Skargos kieme vyko kanklių ansamblių popietė „Skambėkite, kanklės“. Tai buvo antrasis Dainų šventės istorijoje kanklių koncertas. Jame dalyvavo visų Lietuvos regionų – 70 muzikos mokyklų, penkių konservatorijų ir dviejų aukštųjų mokyklų pedagogai, studentai, moksleiviai.
Vakare Kalnų parke vyko tradicinis Ansamblių vakaras „Virsmo spalvos“. Jame pasirodė dainų ir šokių ansambliai, liaudies instrumentų orkestrai, kaimiškos muzikos kapelos, kanklių, birbynių ir skudučių ansambliai – iš viso apie 250 meno kolektyvų ir beveik 4,5 tūkst. dalyvių. Skambėjo muzika, buvo šokamos lietuvių darbų ir švenčių tradicijas atspindinčios choreografinės kompozicijos.
Didinga Mindaugo karūnavimo scena – Vytauto Buterlevičiaus aikštės kompozicija „Oi ant kalno karūnėlė“ pagal Algirdo Martinaičio muziką prasidėjęs vakaras vedė žiūrovą per keturis metų laikus ir jiems būdingus senuosius lietuvių papročius. Daugiau kaip dvi dešimtys kompozicijų apsuko darbų ir švenčių ratą. Vakaro pabaigoje naktinį dangų nušvietė saliutų ugnys, ansamblių dalyviai ir žiūrovai pagerbė įsimintinos programos kūrėjus.

* * *

Šeštadienį Šokių dienos programa prasidėjo pučiamųjų orkestrų žygiuote „Vario audra“ pagrindinėse sostinės aikštėse. Katedros aikštėje šalies kariniai ir profesionalūs pučiamųjų orkestrai kartu su šokėjomis demonstravo savo sugebėjimus groti marširuojant. Vėliau Rotušės aikštėje grojo visų Lietuvos regionų geriausi mėgėjų pučiamųjų orkestrai, tarp jų – 76 trombonų orkestras ir saksofonų orkestras bei didžiausias jungtinis 200 muzikantų ir 30 šokėjų orkestras.
Vakare Žalgirio stadione žiūrovų laukė didžiausia šalies tautinių šokių šventė „Gyvybės žalias medis“. Čia pasirodė beveik aštuoni tūkstančiai tautiniais kostiumais pasipuošusių Šokių dienos dalyvių iš Lietuvos, Lenkijos, JAV, Kanados, Vokietijos ir Brazilijos lietuvių šokių ansamblių bei grupių.

* * *

O liepos 7-ąją, sekmadienio vakarą, sostinėje nuaidėjo baigiamasis Pasaulio lietuvių dainų šventės “Mes” akordas - gausiausias dalyvių skaičiumi koncertas “Karūna Tėvynei”. Daugiau kaip 20 tūkstančių šventės dalyvių iš visos Lietuvos ir užsienio šalių lietuvių - chorai, pučiamųjų instrumentų orkestrai, šokėjai su savo kolektyvų dirigentais, miestų ir rajonų vadovais dalyvavo didžiosiose eitynėse nuo Katedros aikštės į Vingio parką. Ilgus kilometrus nusitęsusioje spalvingoje kolonoje netrūko išradingumo ir geros nuotaikos - narių gausa išsiskyrė didžiųjų miestų delegacijos, joms nenusileido Telšiai, motociklo priekaboje vežęsi Žemaitijos simbolį - gyvą mešką.
Nepabūgę lietaus Vingio parko estradoje uždainavo apie pusė tūkstančio chorų - jaunių ir berniukų, vyrų, mišrių, merginų, moterų, jaunimo ir studentų, tremtinių. Prie dirigento pulto keitėsi žinomiausi Lietuvos ir išeivijos chorvedžiai, dirigavę harmonizuotas lietuvių liaudies dainas, autorinius kompozitorių kūrinius chorams, klasika tapusias estrados dainas, kurias kartu traukė šventės dalyviai ir žiūrovai. Dainų diena tradiciškai baigėsi giesme “Lietuva brangi”, kurią giedojo ir koncerto klausęsi Lietuvos vadovai. Koncerto klausėsi taip pat Lenkijos ir Estijos prezidentai, Švedijos karalius su karaliene, Liuksemburgo didysis hercogas su žmona, kitų šalių svečiai.

XXI, ELTA
Tomo Bauro (ELTA) ir
Algirdo Sabaliausko (ELTA) nuotraukos

„XXI amžius“ kalbino du Tautinių šokių dienoje „Gyvybės žalias medis“ dalyvavūsių vaikų kolektyvų vadovus. Paprašėme papasakoti, kaip sekasi dirbti su jaunais žmonėmis, kaip jie vertina šią ir kokią mato kitų dainų švenčių ateitį?

Virginija Skiparienė, Kauno vaikų tautinių šokių ansamblio „Šėltinis“ vadovė, Kauno rajono Neveronių vidurinės mokyklos mokytoja:
Šioje Pasaulio lietuvių dainų šventėje dalyvavo du mano vadovaujami kolektyvai – „Šėltinis“ (jaunučių ir jaunuolių grupės) bei Neveronių vidurinės mokyklos (jaunučiai).
„Šėltiniui“ vadovauju nuo 1985 metų, o Neveronių mokyklos kolektyvui – dar tik kelerius metus. „Šėltinyje“ yra trys grupės – nuo mažiausių vaikų – jaunučių iki vyriausių – jaunuolių. Neveronių mokyklos šokėjų esama mažiau. Šokėjų „Šėltiniui“ surandame paskelbę skelbimus arba kai tėveliai, kažkada šokę tautinius šokius, atveda savo vaikus į kolektyvą. Na, o mokykloje būna šiek tiek paprasčiau – šokti yra tarsi popamokinė veikla ir papildomas ugdymas, kurių mokiniai nevengia. Pastebėjau, kad dažniausiai šokėjų tėveliai turi aukštąjį išsilavinimą ir mažesnes pajamas. Turtingiems verslininkams labiau įdomūs pramoginiai šokiai, kur reikia labai daug pinigų ir būna didžiulė konkurencija. Norėdami pasiekti aukštesnių rezultatų, ten šokėjai tampa vienas kitam vos ne priešai. Tautiniuose šokiuose visi lygūs. Kadangi „Šėltinis“ yra save išlaikantis kolektyvas, tėveliams už vaikų repeticijas reikia mokėti. Nuomojame patalpas iš Kultūros centro, čia dažniausiai ir koncertuojame. Per metus su vaikais turime apie 15 koncertų. Tokiam mėgėjiškam kolektyvui, manau, to turėtų pakakti. Tuo labiau kad ir mes turime vasaros atostogas. Esame šokę ne tik Kaune, bet ir kituose Lietuvos vietose, o neseniai grįžome iš tarptautinio festivalio Čekijoje, tuo pačiu aplankėme Vieną, Prahą.
Jeigu kalbėtume apie paramą, kurią gavome dalyvaudami Pasaulio lietuvių dainų šventėje, norėčiau ypač išskirti Kauno rajono kultūros vadovų rūpestį ne tik Neveronių mokyklos, bet ir kitų kolektyvų dalyviais. Kauno mieste yra labai daug kolektyvų, kurie norėtų gauti ir yra verti paramos, todėl „Šėltinį“ paremia pagal galimybes. O šiaip visa mūsų veikla vyksta daugiausia už šokėjų tėvų pinigus. Nors vaikų šokiai daugiau skirti scenai, nėra tikrasis folkloras, tačiau džiugu, kad ir tokiu būdu jauniems žmonėms galima skiepyti meilę tautiniam šokiui. Ir viso to darbo įvertinimas yra galimybė dalyvauti Pasaulio lietuvių dainų šventėje, išėjimas į stadiono aikštę, pabuvimas ir gyvenimas kartu su visais kolektyvo vaikais, miegojimas ant čiužinių. Įspūdis lieka visam gyvenimui. Be to, pastebėjau, kad ypač mažesniems vaikams propaguodami tautinį meną suteikėme galimybę pamatyti žymias sostinės vietas. Per ilgesnes pertraukas tarp repeticijų vaikams parodėme Arkikatedrą, Gedimino pilį, pavedžiojome kitais svarbiais Senamiesčio kampeliais. Juk daugelis jų, nors ir su savo mokytojomis yra lankęsi Vilniuje, bet didžiausi jų pamatyti „architektūros“ paminklai buvę „Akropolis“ arba „Makdonaldas“… Vos ištempėme jaunučius į Senamiestį, nes jie sakė jau buvę, bet iš tiesų ir nebuvę, ir Vilniuje nieko žymaus nematę. Taigi ir ši galimybė pamatyti sostinę jiems turėtų ilgam įsiminti, o grįžę į namus tikrai turės ką draugams papasakoti. Tuo labiau kad galvos dar pilnos įspūdžių, patirtų Prahoje ir Vienoje.
Abejoju, kad dainų šventės išnyks. Juk dabar, siekdami į ją patekti, turėjome įveikti didžiulę konkurenciją. Kai kurie vaikų kolektyvai pateko tik vienas iš penkių. Taigi kiek jų dar nepateko. Be abejo, viskas priklauso nuo mokyklų vadovybės ir nuo jų požiūrio į papildomą ugdymą. Jeigu vadovai manytų, kad jų mokyklai nereikia tautinių šokių, dainų ar folkloro kolektyvų, tai gal išnykimas ir grėstų. Bet tokį papildomą ugdymą skatina Švietimo ir mokslo ministerija, todėl grėsmės, kad dainų šventėse neliks vaikų, nematau. Na, galbūt ateityje šventėse bus mažiau vaikų, o ir jos pačios taps šiek tiek mažesnės. Juk vis tiek, kad ir kur mes benuvažiuotume ir kokios dainos beklausytume, lietuviška muzika mums bus gražiausia, kaip ir kitai tautai – jos muzika.

Kazimieras Kondratavičius, Kauno choreografų tarybos pirmininkas, KMU „Ave vita“ jaunimo ir vidutinio amžiaus šokėjų, „Santaros“ gimnazijos ir „Kalvelio“ jaunučių šokių grupės vadovas:
Vadovauju iš viso aštuonioms šokėjų grupėms. Daugelis jų nuolat dalyvauja Pasaulio lietuvių dainų šventėse. Šokėjus ugdau nuo pat mažens. Pradeda šokti dar būdami vaikai, paskui – studentai. Vienuose kolektyvuose šoka tik gimnazijos mokiniai ar universiteto studentai, o „Kalvelyje“ – vaikai iš viso miesto. Turime galimybę naudotis minėtų mokyklų salėmis, o „Kalvelis“ ją nuomoja iš „Statybos tresto“. Turime ir koncertų. Ypač daug koncertuoja studentai. Jie dalyvauja įvairiuose festivaliuose, netrukus keliausime į Portugaliją, Ispaniją, Italiją, su „Kalveliu“ neseniai grįžome iš Lenkijos. Medicinos universitetas labai remia saviveiklą: pasiuva rūbus, skiria lėšų kelionėms. Čia nesidrovi šokti ir docentai. „Kalvelis“ gyvuoja beveik vien iš tėvų paramos, o tėvai patys dažnai yra anksčiau šokę, neturi daug pinigų, bet yra dvasingi žmonės.
Kadangi esu profesionalus baletmeisteris, baigiau aukštuosius choreografijos mokslus, tai savo darbą pavadinčiau ne tik entuziazmu ar pomėgiu, bet ir liga ar gyvenimo būdu. Aš negaliu be mažų ir didelių šokėjų, jie mano draugai. Tokių draugų turiu apie keturis šimtus.
Manau, kad kol gyva lietuvių tauta, turinti savo kalbą ir papročius, ji šoks ir dainuos. Tai nepriklauso nuo to, geriau ar blogiau gyvename. Galbūt ateityje dainų šventėje bus mažiau dalyvių. O ši šventė išsiskyrė gražiu baletmeisterių darbu, įvairiais renginiais. Tik galbūt XXI amžiuje gyventi mokykloje, kur nėra dušų, kai vaikai visą savaitę negalėjo nusimaudyti, nors kasdien repetavo ir suprakaitavo, ne visai suprantama. Gal per daug vaikų prisikviesta, o gal mokyklų nakvynei reikėjo geriau paieškoti? Be to, dabartiniams vaikams reikėtų įvairesnio maisto. Tačiau tai pasimirš – liks tik geriausi įspūdžiai iš šventės.

Kalbėjosi Romas BACEVIČIUS
Autoriaus nuotraukos

© 2003 "XXI amžius"

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija