| Kūryba
kyla iš sielos gelmės
 |
Dailininkė Aspazija Surgailienė
su vyru Leopoldu ir sūnumi Andriumi
Audronės DRISKIUVIENĖS nuotrauka |
Utenos kraštotyros muziejuje
veikia jubiliejinė šalyje ir užsienyje gerai žinomos dailininkės,
daugelio knygų iliustratorės, grafikės Aspazijos Surgailienės kūrybos
paroda. Šios menininkės knygų iliustracijų ar estampų niekada nesupainiosi
su kitų dailininkų darbais. A.Surgailienės kūryba pasižymi tik jai
vienai būdinga ir savitai interpretuojama lietuvių liaudies meno
tradicija, dekoratyvumu, lakoniškumu ir ryškiomis spalvomis. Piešinyje
ar lino raižinyje prasminga net menkiausia detalė, net balta, jokia
spalva, jokia linija neužpildyta erdvė.
Apie gyvenimą, paskirtą kūrybai, uteniškė žurnalistė Rūta Jonuškienė
kalbėjosi su dailininke Aspazija Surgailiene, daug laiko praleidžiančia
savo vyro tapytojo Leopoldo Surgailio gimtuosiuose namuose Utenoje,
Užpalių gatvėje.
Geriausias mokytojas - vyras
Žiūrėdamas įsavo gyvenimą,
žmogus visada prisimena tuos, kurie padėjo jam apsispręsti ar net
nulėmė vienokį ar kitokį pasirinkimą. Ar buvo tokių lemtingų žmonių
jūsų gyvenime?
Visas mano gyvenimas buvo ir yra paskirtas kūrybai. Iš mažens neabejojau,
kad būsiu dailininkė. Augau tarnautojų šeimoje, pinigų popieriui
ir dažams nestigo. Mama nuolat skatino mane paišyti ir vis sakydavo,
kad būsiu menininkė. Aš tuo irgi tikėjau. Joniškio gimnazijoje buvau
pirma klasės dailininkė. Atsimenu, buvo toks mokytojas Vainauskas.Tikrina
jis namų užduotis, o mokiniai vis neša ir neša jam mano pieštus
piešinius. Nunešiau ir aš. Mokytojas pažiūrėjo ir sako: O tau koks
berniukas taip nupaišė? Aš taip giliai į širdį paėmiau jo žodžius,
kad ruošdama tėveliui pietus net pirštą persipjoviau...
Vėliau mokytojas, žinoma, mane pastebėjo, ir aš tapau jo padėjėja
- piešiau inscenizacijas, kūriau kostiumus vaidinimams.
Baigusi gimnaziją, įstojau į Vilniaus dailės institutą. Norėjau
būti tapytoja portretistė, bet mano dėdė, tėvelio brolis Petras
Vaivada, kuris buvo žymus skulptorius, dėl silpnos mano sveikatos
patarė rinktis grafiką... Buvo pats stalinmečio bjaurumas. Bet mane
mokė puikūs profesoriai Jonas Kuzmickis, Antanas Kučas ir kiti.
Jau pirmajame kurse susipažinau su Leopoldu Surgailiu. Abu vis kalbėdavom
apie meną, perversdavom krūvas knygų ir albumų. Teisybę pasakius,
jis buvo pagrindinis mano mokytojas.
Norėjo tęsti liaudies tradicijas
Vaikystėje ne vienas mažas
žmogiukas yra iki visiško suskaitymo sklaidė jūsų iliustruotas dailias
ir spalvingas mažutes lietuvių liaudies pasakų knygeles. Kaip į
jūsų gyvenimą atėjo pasaka?
Užėjus liaudies meno naikinimo vajui, daugelis menininkų norėjo
daug ką išsaugoti. Tai ir buvo mano kelio pradžia. Norėjau kurti
ne akademiškai, o tęsti liaudies tradiciją.
Mano pasaulėjauta ir pasaulėžiūra buvo ir liko liaudiška. Didelės
reikšmės turėjo vasaros atostogos, kurias praleisdavau pas senelę
vienkiemyje Joniškio rajone, prie pat Latvijos sienos. Sodas, gyvuliai,
padargai, keista kaimo dvasia, vėliau radusi atgarsį mano sieloje...
Mėgau pasakas. Maža jas skaičiau kaip pasakas, suaugusi - kaip rimtus
dalykus... Domėjausi tautosaka - dainomis, legendomis, padavimais.
Raižymo technika man buvo priimtina, artima liaudies menui...Taip
ir ėjau tolyn.
Dėl ligos teko nutraukti mokslus, kai buvau jau ketvirtajame kurse.
Gimus sūnui Andriui, vėl stojau mokytis, bet mokslų nebaigiau. Nieko
dėl to nepraradau. Mano vyras sako, kad ilgai mokytis meno negalima,
nes kūrėjas tarsi praranda pats save, atsiranda štampų, iš kurių
nebeįmanoma išsivaduoti...
Bet dėl diplomo buvo skaudu - lyg ir niekas esi be jo. Gerai, kad
atsirado gerų žmonių. Priėmė mane į Vagos leidyklą - tuomet ten
dirbo Jurgis Tornau ir Aldona Liobytė. Jie davė sukurti viršelį
vaikiškai knygai. Padariau gal šimtą įvairiausių eskizų, o į leidyklą
nunešiau apie keturiasdešimt. Kaip nudžiugau, kai redaktorius iš
jų atrinko tą, kuris ir man atrodė geriausias... Taip apie 1960
metus išėjo Pasakų skrynelės serijos knygos. Jos iškart sulaukė
pasisekimo ir įvertinimo įvairiose parodose. Maskvoje vykusioje
liaudies ūkio pasiekimų parodoje už jas net gavau diplomą ir tranzistorių.
Prisitaikyti nereikėjo
Kur glūdėjo jūsų kūrybos
sėkmės priežastis? Jūs kūrėte ir iki šiol kuriate, remdamasi liaudies
tradicija. Net tais sunkiais kūrėjams sovietiniais laikais jums
neteko ir gal net nereikėjo piešti visokių sovietinės santvarkos
atributų...
Maskvai buvo paranku rodyti liaudies tautų meną - socialistinį
turiniu ir nacionalinį forma. Mano kuriamas menas buvo spalvingas,
neagresyvus. Man niekada nereikėjo prie nieko taikytis - toji kūryba
glūdėjo pačioje manyje, mano gyvenime ir jutimuose.
Berlyne vykusiose SSRS kultūros dienose buvo Lietuvos savaitės renginiai,
į kuriuos kvietė mano plakatas - žydinčiame fone stilizuota lietuvaitė
su grėbliu rankose.
1967 metais Monrealio pasaulinėje parodoje tarp SSRS meno buvo visų
trijų mūsų - mano, Leopoldo ir sūnaus Andriaus, tada dar vaiko,
darbai. Tai iki šiol vienintelė paroda, kurioj dalyvavome visi.
Gyvenau vien iš dailininkės darbo. Esu iliustravusi apie 60 knygų,
sukūrusi estampų ciklus lietuvių liaudies dainų temomis, pasakų
motyvais. Buvau gerai susipažinusi su lietuvių ir kitų pasaulio
tautų liaudies menu.
Kūrėjui būtinas tikėjimas
Kas jums svarbiausia kūryboje?
Kaip kūrybinė mintis tampa realybe - vienu ypu ar per ilgą laiką?
Abu su vyru esame romantinio ankstyvųjų viduramžių meno entuziastai.Tuomet
kūrėjai tikėjo tuo, ką daro.Tada ir meno kūrinys turi keistus slaptus
burtus, kurie traukia ir pakeri. Prisimenu jausmą Metropoliteno
muziejuje, kai žiūri į madonas su kūdikėliais ir tarsi panyri į
dangaus ir Dievo buvimą.
Man atrodo, kad tikėjimas kūrėjui yra būtinas. Be jo menas yra paviršutiniškas.
Piešinyje man ypač svarbu žmogaus veidas - akys, lūpos, nuotaika.
Man kalba net niekuo neužpildyta balta erdvė. Gero raižinio per
dieną nepadarysi. Raižinys reikalauja ypatingos išraiškos, o jo
piešinys - ir įtampos, ir jėgų. Kartais aplinkiniams atrodo, kad
tu nieko ir nedarai. Tik vaikštai, ir tiek. Bet dirba galva...Visada
turiu pasidėjusi popieriaus krūvelę. Ateina mintis - piešiu vieną,
kitą, trečią piešinį. Vis ne tas ir ne tas...Galų gale toji plona
linija tampa tuo, ko tu nori. Ir tada jau įsipaišo, sutelpa viskas,
ko norėjai ir kas gyvena tavy... Piešinys prakalba, nes jį ilgai
nešiojaisi ir jautei...
Domitės skiautinių menu. Anksčiau dažnoje kaimo sodyboje
galėdavai rasti iš įvairiaspalvių skepetėlių pasiūtų užtiesalų,
pagalvėlių užvalkalų. Dabar tai tarsi sugrįžta į mūsų buitį...
Skiautiniai dabar ypač populiarūs Jungtinėse Amerikos Valstijose.
Jie ten išplito per emigrantų - vokiečių, šveicarų ir kitų tautų
meną. Ši meno rūšis, kadaise išėjusi iš Europos, dabar vėl į ją
grįžta. Juk ir į Lietuvą sugrįžta daug dalykų, kurie čia buvo, bet,
laikui bėgant, lyg išsitrynė ir pasimiršo...Aš siuvu klasikinius
skiautinius - sugalvoju, darau projektą, paskui ieškau medžiagų,
susikarpau jas ir siuvu...
Kad ir ką darytum, visa turi eiti iš pačios tavo gelmės. Tik tada
net mažas augalėlis stiepiasi į dangų ir pražysta. Taip ir su kūrėju.
Gali tikėtis būti įvertintas, jei esi pats savimi, nes tuomet esi
vienas, vienintelis ir nepakartojamas. Juk kiekvienas grojam melodiją,
kurią mums davė Dievas.
Dėkoju už pokalbį. Linkiu jums sveikatos ir amžino kūrybinio
nerimo.
© 2003 "XXI amžius"
|