Atnaujintas 2003 m. liepos 16 d.
Nr.55
(1159)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Istorijos vingiai
Krikščionybė ir pasaulis
Lietuva
Atmintis
Susitikimai
Kultūra
Gimtas kraštas
Darbai

Mums rašo


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Menas turi būti dvasine atgaiva

Dailės galerijos „Mažoji galerija“ savininkė Volanda Raupelytė

Autoriaus nuotrauka

Menininkams, ypač moterims, sudėtinga ryžtis imtis kurti savo verslą. Profesionali dailininkė Volanda Raupelytė įveikė ją apnikusias abejones. Kaip tai menininkei pavyko, su Vilniaus dailės galerijos “Mažoji galerija“ savininke kalbasi žurnalistas Bronius VERTELKA.

Kaip jums šovė į galvą mintis turėti savo meno galeriją?
Spontaniškai. Tuo metu atsirado laisvos patalpėlės prie Neries upės. Pusbrolis man pasiūlė jose įkurti meno galeriją. Jis turėjo savo kontorėlę ir dar vieną nenaudojamą kambariuką. Viskas buvo daroma be jokio plano ar noro užsidirbti pinigų. Tai buvo tarsi žaidimas. Iš jo išsirutuliojo galerija. Beveik penkerius metus ten dirbau. Didelių darbų Vytauto gatvėje negalėjau parodyti. Bet svarbiausia ne patalpa ar vieta, svarbu, kaip dirbi. Į finansinius dalykus mažiausiai kreipiau dėmesio. Čia negalima užsidirbti pinigų, nors daug kas to niekas nesupranta. Kitam atrodo: jeigu atidarei galeriją, vadinasi, vos ne rieškučiomis samstysi litus. Iš tikrųjų to nėra.
Čia, Žvėryne, Latvių gatvėje, esate jau pusantrų metų. Kodėl čia kūrėtės?
Šito namo statybai iš banko teko imti paskolą. Vyras, pagal specialybę architektas, mane rėmė. Ir statėme dėl galerijos. Turėjome galvoje ne pinigus, bet meną. Jį reikia rodyti. Juk menas kuriamas žmogui. Kai ateina klientas ir sako, jog nieko nesupranta, jis jaučiasi kaltas, kad nieko nenumano. Tada aš jam sakau: jūs viską jaučiate ir suprantate. Argi meną reikia aiškinti? Jį turi jausti, patinka jis ar ne. Atvažiuoja mano tėvukas iš Ignalinos. Rodai jam abstrakcijas, šito jis nesupranta. Parodyk tėvui berželį, jis tai suvoks. Ir jis savotiškai teisus. Bet tas berželis turi būti gero lygio, o ne kažkoks kičas. Pastatyk gerą V. Karatajaus darbą ( jis irgi piešia berželius), tačiau žmogus čia pajus skirtumą. Aš irgi iš pradžių norėjau parodyti tą skirtumą: geras tai darbas ar kičinis.
Mano, kaip galerijos savininkės, tikslas – auklėti žmogų, parodyti jam blogą ir gerą darbą. Jis turi pajausti, kas vaizduojama. Nereikia ieškoti kažkokių koncepcijų. Turėdamas menininko kūrinį namuose, su juo turi gerai jaustis. Jis turi būti kaip dvasinė atgaiva. Kas dabar darosi: gavęs paveikslą dovanų, žmogus nežino, kur jį padėti.
Žvėryne – vienintelė jūsiškė privati dailės galerija. Turite pakankamai erdvės veiklai…
Visus metus čia ramiai dirbau. Tačiau po Naujųjų metų ėmė dėtis keisti dalykai. Pradėjau gauti šlykščius anoniminius laiškus. Pasipylė tikrintojai. Buvo labai skaudu. Nesuvokiau, kam šito prireikė. Daugelis menininkų iš mano galerijos užsidirba. Kartais atiduodi paveikslą už tą kainą, kokią dailininkas norėtų gauti.
Aš nebijau kontrolierių, tačiau tarp meno galerijų negali būti konkurencijos. Pagaliau kiekvienas dailininkas dirba savaip. Be to, nereikalaudama jokio užstato, leidžiu pirkėjui parsinešti darbą į namus. Pasitikiu visiškai nepažįstamu žmogumi. Bet kas į galeriją neina. Vogto paveikslo nerealizuos.
O valstybei nuo gautų pajamų turiu mokėti 43 proc. Tai yra dideli pinigai. Esu tokiame pat lygmenyje, kaip ir degtinės ar maisto produktų parduotuvės, nors meno galerijos statusas – kultūra.
Pas jus savo darbus eksponuoja gana daug menininkų. Šiuo metu galerijoje yra išstatyta apie 400 autorių darbų. Kaip visų nesupainiojate?
Menininkų darbus dažniausiai priiminėju pati. Turiu ir padėjėją, kuri Kaune yra baigusi aukštesniąją meno mokyklą. Galerijoje dirba vien su menu susiję žmonės. Ne menininkui nėra čia kas veikti. Kiekvienas daiktas turi turėti savo paskirtį, kaip ir darbas – jį privalo atlikti kokybiškai. Žmogus dažnai kankinasi, nerasdamas sau vietos. Kai ją randa, manau, tai ir yra didelė laimė.
Ar jūsų nestebina tai, kad galerijas ima steigti su menu nesusiję žmonės? Ar tai nesumenkina jų paskirties?
Tačiau toks veiksmas kažkuo tam žmogui yra artimas. Visais laikais buvo mecenatų, kurie palaikė menininkus. Dailininkai su savo finansinėmis galimybėmis mažai ką galėtų pasiekti.
Galerija jums, kaip menininkei, atima pakankamai daug laiko. Ar nesijaučiate nuskriausta kūrybiškai?
Nugriebusi laisvesnę valandėlę, imuosi knygų iliustravimo. Bet dirbdama galerijoje pirkėjui galiu pasiūlyti nepaprastai gerų dalykų. Galiu nieko iš jo neuždirbti, bet išeidamas jis liks patenkintas. Tai man yra didžiausia reklama.
Atrodo, pardavei galeriją, uždarei ją, ir kaip dūmas išnyks vargai. Bet aš noriu turėti galeriją. Ji iš tikrųjų yra vargas, bet jis man mielas. Aš nuo mažens nepratusi nieko nedaryti. Mano tėvas buvo agronomas. Tai žmogus, kuris nemokėjo vienoje vietoje sėdėti. Man nėra laisvų nei sekmadienių, nei švenčių, nei atostogų, nes visą laiką turiu būti kuo nors užsiėmusi. Nesugebu tinginiauti.
Menininkas, kaip paskutinis skurdžius, stumdosi darbo biržoje. Valstybė jam nesuteikia garantijų, kad jis galėtų normaliai kurti.
Matau didelę meno potenciją. Užsienyje viskas pamažu nyksta. Iš įvairių šalių man vežė katalogus. Iš jų darbų į savo galeriją nepriimčiau. Turėti tokius man būtų gėda.
Gaila žiūrėti, kai turtuoliai apsikrauna beverčiais paveikslais. Argi tai kūryba, kai kompiuteryje gauni vaizdą? Miela matyti tapytą gyvą paveikslą.
Turėjau nepaprastai gražų natiurmortą. Nupirko jį inteligentiškos išvaizdos vyras. Jis tuos pinigus taupė akiniams. Vadinasi, jam svarbiau menas nei akiniai. O atvykėlis su „džipu” derasi dėl penkių litų.
Aš gal viena iš daugelio, kuri nieko neprašo. Tai daryti yra morališkai sunku. Savo grafikos darbus nešdavau į galerijas. Eidavau kaip prašyti išmaldos. Užtat aš dabar kitiems sakau: nesijauskite nusižeminę, jūs ateinate kaip lygūs, jūsų nebus ir manęs nebus. Juk jūsų darbai visą galeriją sudaro.
Kaip galerijos savininkė, ką norėtumėte palinkėti menininkams?
Nuoširdaus darbo. Dirbti taip, kaip leidžia jėgos ir fantazija. Fantastiškai dirba Šarūnas Sauka. Bet jo darbų mūsų galerijoje nepakabinsi. Jie yra parodiniai, skirti didelėms erdvėms. Dar Dailės institute jis piešė iš nuotraukos mergaitę. Pamačiusi darbą, įsigeidžiau jį turėti. Paskui Šarūną sekiojau visą mėnesį. Pagaliau išmeldžiau iš menininko paveikslą. Dabar jis stovi mano dirbtuvėje. Kad ir kur jį pastatysi, mergaitė tave stebi.

Vilnius

© 2003 "XXI amžius"

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija