| Aukos
žmogus
 |
Kun. Pranas Račiūnas
Bernardo ALEKNAVIČIAUS nuotrauka |
Panevėžio pakraštyje yra graži Gucevičių
sodyba. Profesorius etnografas Norbertas Vėlius, kuris dažnai lankėsi
šiuose namuose, teigė, kad čia gyveno garsaus architekto L.Stuokos-Gucevičiaus
palikuonys. Šią sodybą yra aplankę daug garsių žmonių: kardinolas
V.Sladkevičius, kun. J.Zdebskis, ne vienas Kauno medicinos mokslų
profesorius. Čia, ant Nevėžio kranto, mėgsta parymoti aktorė Rūta
Staliliūnaitė. Čia ateidavo aktoriai J.Miltinis ir V.Blėdis. Čia
dažnai lankydavosi vienuolis marijonas tėvas Pranciškus Račiūnas,
grįžęs po septyniolikos metų katorgos, jis čia ilsėjosi kelias savaites.
Šiame laikraščio numeryje skelbiamus jo prisiminimus Paluobiuose
apie 1985 metus užrašė šios sodybos geroji siela daktarė Regina
Gucevičiūtė.
Tėvas P.Račiūnas savo prisiminimuose kai ką nutyli. Galėjo panašiu
būdu išsigelbėti pats, bet gelbėjo kardinolą J.Slypij, pats pasilikęs
dar katorgoje. Kun. P.Račiūnas apie 1945 metus yra kunigavęs Panevėžyje,
čia turėjo daug bičiulių. Yra žinoma, kad kunigaudamas Gerdašiuose,
Dzūkijos užkampyje, susikvietęs Suvalkijos ir Dzūkijos kunigus bendraminčius,
nutarė leisti Lietuvos Katalikų Bažnyčios kroniką. Tai jis parašė
įvadą pirmajam Aušros numeriui, kurį redagavo kun. Lionginas Kunevičius.
Tai jis įkūrė ir buvo rektoriumi pogrindinės kunigų seminarijos,
kuri rengė kunigus ne tik Lietuvai, bet ir Ukrainai, Rusijai, Baltarusijai.
Jo mokiniai tapo net vyskupais. Skaitydami Aldonos Kezytės, ACJ,
knygą Esame nenaudingi tarnai, už kurią ji gavo popiežiaus Jono
Pauliaus II palaiminimą, randame, kad kun. P. Račiūnas organizavo
misijų darbą visoje Sovietų Sąjungoje, ypač Užkaukazėje. Jo dėka
ir Panevėžys gaudavo LKB kroniką.
Tėvui Pranciškui įvairias pinkles rezgė KGB. Jį išleido į JAV ir
Vakarų Europą, tikėdamiesi nušauti du zuikius: pirma gal pasiliks
Vakaruose, antra draugai ir bendražygiai galvos, kad parsidavė.
Antras variantas jam buvo skaudesnis už viso gyvenimo vargus, kai
dalis draugų užkibo ant KGB kabliuko. Tai sukėlė jam sielvartą daugeliui
metų, provokavo ligas. O juo juk tikėjo pats Popiežius, ne kartą
suteikęs jam audienciją. Praktiškai tėvas Pranciškus buvo Vatikano
nuncijus Lietuvoje. 1993 metais kun. P.Račiūnas išleido knygą Mūsų
švyturiai. Kelias savaites prieš mirtį, jau sunkiai sirgdamas,
šių eilučių autoriui jis davė paskaityti rimtą darbą XX amžiaus
Lietuvos vyskupai.
Pernai Lietuva ir Ukraina minėjo kardinolo J.Slypij jubiliejų, ta
proga vyko mokslinės konferencijos. O tėvo P.Račiūno jau nėra tarp
mūsų beveik šešeri metai. Prie jo kapo žodį tarė prof. V.Landsbergis,
juk tėvas Pranciškus buvo Sąjūdžio Seimo narys. Manau, kad jo nuopelnai
Dievui ir tėvynei bus įvertinti, o šiandien peršasi liūdna išvada:
ordinų mažiau negu krūtinių. Daugeliui taip norisi blizgučių, net
ir kitų sąskaita.
Rymantas GRĖBLIŪNAS
Panevėžys
Kaip kardinolas ištrūko iš
lagerio
Kardinolas (J.Slypij red.), bijodamas,
kad jo neatskirtų nuo kunigų išvežę į kitą lagerį, vengdavo dalyvauti
kunigų susitikimuose, platesniuose pokalbiuose. Tačiau buvo ir išimčių.
Kardinolas ypač pabrėždavo savo rytietiškumą. Kan. Rauda juokais
buvo pasakęs, kad kardinolas labiau rytietis negu katalikas. Dėl
šios priežasties kard. J.Slypij jautėsi užgautas ir per savo istorinę
paskaitą išdėstė konkrečiau, kiek vakariečiai, ypač lenkai, yra
skriaudų padarę Rytų apeigų katalikams.
Saviesiems jis buvo gana griežtas
Nežinau, kodėl jis mane pasirinko savo nuodėmklausiu, gal todėl,
kad buvau vienuolis ir lietuvis. Išpažintį atlikdavo kurioje nors
nuošalioje vietoje. Plačiau su juo išsikalbėti netekdavo, nes gyvenau
kitame barake. Pasidalydavome gautais siuntiniuose produktais. Kardinolas
ypač mėgo kavą. Lagerio vadovybės jis buvo nemėgstamas dėl savo
tiesaus, kieto būdo. Gal buvo norima, kad jis greičiau tomis sąlygomis
numirtų.
Vieną kartą jis sunkiai susirgo plaučių uždegimu. Nors buvo aukšta
temperatūra, nebuvo paguldytas stovyklos ligoninėje. Peršasi mintis,
jog buvo tikimasi, kad jis negydomas mirs. Man motina buvo atsiuntusi
iš JAV gero penicilino. Jį padovanojau kardinolui. Injekcijas atliko
kun. Alfonsas Svarinskas, lageryje išmokęs eiti felčerio pareigas.
Kardinolas pagijo ir buvo įsitikinęs, kad mes bendromis pastangomis
jam išgelbėjome gyvybę. Už tai ir man buvo nuoširdžiai dėkingas,
kad jo naudai atsisakiau reikalingų vaistų.
Kardinolas J.Slypij žinojo, kad mano motina Elžbieta Račiūnienė
gyvena JAV. Su ja nuolat palaikiau ryšį laiškais ir dažnai gaudavau
maisto bei drabužių siuntinių, net ir knygų banderolių. Per ją netiesioginį
ryšį palaikiau su Romoje gyvenančiais savo draugais.
Jis, kardinolas, manęs prašo, kad kokiu nors būdu susisiekčiau su
popiežiumi Jonu XXIII ir paprašyčiau jo pagalbos jam ir ukrainiečių
tautai. Lagerio sąlygomis tai buvo sunku pasiekti. Bandžiau tai
padaryti per mus aplankiusius iš Lietuvos atvykusius asmenis. Nieko
iš to neišėjo. Geresnė priemonė buvo laiškas. Per vienas Kalėdas
gavome iš popiežiaus Jono XXIII palaimintą kalėdaitį. Kilo mintis
šį uždavinį atlikti užmaskuotu laišku. Taip ir padariau. Savo motinai
parašiau maždaug tokio turinio žodžius: Mano kanonų profesoriaus
Šefo Juozo draugas taip pat Juozapas prašo, kad mūsų gerbiamas Senelis
Jonas nepamirštų Jo ir Jo šeimos. Mama, gavusi tokį laišką, nesugebėjo
suprasti, kas tuo norima pasakyti. Su tuo laišku ji nuėjo pas savo
gerą bičiulį prel. Mykolą Krupavičių. Jis padėjo tą laišką iššifruoti.
Mano kanonų profesorius buvo vyskupas Vincentas Brizgys, Jo Šefas
arkivyskupas Juozapas Skvireckas, Jo kolega turėjo būti ukrainiečių
arkivyskupas Juozapas Slypij.
Taip laišką iššifravus buvo kreiptasi į popiežių Joną XXIII, iškeliant
Vatikanui kard. J.Slypij prašymą.
Popiežius Jonas XXIII buvo gerbiamas Italijos ir net SSRS komunistų.
Tuo metu jį lankė Nikitos Chruščiovo, SSRS KP generalinio sekretoriaus,
žentas Adžubėjus. Jis paklausė Šventojo Tėvo, kokį galima būtų jam
padaryti malonumą. Jis atsakęs, kad būtų jam labai malonu, kad iš
kalėjimo paleistų jo asmeninį pažįstamą kardinolą J.Slypij, kuris
jau buvo iškalėjęs apie 18 metų.
Ir štai staigmena. Į lagerį netikėtai iš Maskvos atvyko pulkininkas.
Liepė kardinolui greit susirengti ir išsivežė į Maskvą. Ten jam
pranešė, kad iš kalėjimo paleidžiamas ir gali išvykti į Romą. Kardinolas
nenorėjo būti bėglys. Jis pareiškė, kad sutiksiąs vykti į Romą,
jei sužinos, kad toks Šventojo Tėvo įsakymas, ir kad iš Ukrainos
būtų iškviestas kunigas, kuris būtų liudytojas, jog kardinolas išvyksta
į Romą Šventojo Tėvo įsakytas. Jo norai buvo patenkinti: buvo gauta
žinia, kad Šventasis Tėvas jam įsakė išvykti į Romą, ir buvo iškviestas
buvęs kalinys kunigas vienuolis redemptoristas Veličkovskis, kurį,
kaip pasakojama, vonioje be liturginių knygų konsekravo vyskupu
ir paliko savo įgaliotiniu su arkivyskupo titulu. Vėliau ir arkivyskupas
Veličkovskis išvyko į Jugoslaviją ir Romą bei ten mirė.
Romoje kardinolą J.Slypij priėmė Šventasis Tėvas. Netrukus oficialiai
paskelbė, kad jis yra kardinolas (iki tol buvo in pectore). Už mano
pagalbą kardinolas parodė nepaprastą dėkingumą. Netrukus jis aplankė
marijonų vyriausiąjį vadovą tėvą Škutaną, kur jam padėkojo už mano
padarytą paslaugą. Jis savo padėką išreiškė mano motinai laiškais
ir, lankydamasis JAV, su ja susitiko bei asmeniškai padėkojo, pavadindamas
ją savo išgelbėtoja (moja spasitelnica). Mama su kardinolu toliau
palaikė ryšį laiškais.
Kai 1979 metų rudenį nuvykau į Romą, susitikau su kardinolu J.Slypij
Atrodė labai nusenęs, suvargęs, gal net sklerozės gerokai paliestas.
Pasikalbėjome, papasakojau apie mūsų kunigus draugus, su kuriais
buvo stovykloje. Kardinolas, kada gyvenome Mordovijos lageriuose,
buvo mums žadėjęs, jei kada gyvenime susitiksime, jam priminti,
kad jis man yra įsipareigojęs padovanoti Marijos paveikslą. Jam
šį pažadą priminiau. Tokį paveikslą gavau ir, be to, porą nemažo
formato jo portretų. Vieną iš jų pasilikau sau, kitą grįžęs perdaviau
kun. A.Svarinskui.
Iš kun. Prano RAČIŪNO
atsiminimų
© 2003 "XXI amžius"
|