| Į
Degučius sugrįžo tiesa
 |
Atgimusi ir tikintiesiems
sugrąžinta Degučių Šv. Antano bažnyčia |
 |
Po išniekinimo atkurtas
Lietuvos laisvei skirtas paminklas Degučiuose |
 |
Šalia bažnyčios stūkso istorijos paminklas
- XIX a. pradžioje buvusi arklių keitimo stotis
Autoriaus nuotraukos
|
Degučiai - vietovė Zarasų krašte.
Ji žinoma dar iš carinės Rusijos laikų, kai čia buvo pastatyti diližanų
stoties rūmai ir specialios arklidės arkliams keisti. Mat keliu
Peterburgas - Varšuva važinėjo pašto karietos ir reikėjo arkliams
pailsėti. Degučius mini ir anykštėnas poetas vyskupas Antanas Baranauskas
savo poezijoje:
... Ten trisdešimtį lūkėjom
minučių.
Ir nutarškėjom į paštą
Degučių.
Čia prietemėlėj greitai
arklius gavom
Ir lig dešimtai Zarasuos
važiavom.
Važiuodamas studijuoti į Peterburgo
dvasinę akademiją ir grįždamas pailsėti į namus, A.Baranauskas vis
pravažiuodavo pro Degučius... Prie Samanio ežero įsikūrusios vietovės
gyventojai kėlė klausimą dėl bažnyčios, nes artimiausios bažnyčios
nuo Degučių buvo tolokai - už dešimties kilometrų.
1906 metais parapijos susirinkimas nusprendė statyti Degučiuose
katalikų bažnyčią ir sudarė komitetą iš vietinių gyventojų. Šiam
sumanymui pritarė ir Zarasų dekanas kun. Juozapas Žilinskas bei
Salako klebonas kun. Antanas Kryžanauskas. Rusų valdžia leidimą
tam davė, o Žemaičių vyskupijos kurija 1906-aisiais pavedė sudaryti
komisiją, kuri ištirtų padėtį vietoje. Tai komisijai priklausė ir
kunigai Juozapas Žilinskas bei Antanas Kryžanauskas, taigi reikalai
dėl bažnyčios statybos judėjo greitai.
Tuomet buvo parinkta vieta ir priimtos sąlygos bažnytėlei statyti.
Degučių kaimas iš bendro lauko ploto paaukojo 17 dešimtinių žemės
kunigui išlaikyti ir bažnytėlės trobesiams statyti. Betgi atsirado
rimta priežastis, kuri sutrukdė degutiškiams įgyvendinti planus.
Tuo metu sudegė medinė Salako bažnyčia. Kadangi Degučiai priklausė
Salako parapijai, šios vietovės gyventojai turėjo prisidėti prie
naujos - akmeninės Salako bažnyčios statybos. Be galo ilgai užsitęsusi
statyba išvargino žmones, tad Degučių gyventojai jau buvo nusiteikę
atsisakyti savo planų ir nebesitikėjo pasistatyti bažnyčią. Prasidėjo
Pirmasis pasaulinis karas, kuris, savaime aišku, keletui metų vėl
užtęsė bažnyčios Degučiuose statybą. Karui pasibaigus, buvo statoma
Balbieriškių bažnyčia, prie kurios degutiškiai taip pat turėjo prisidėti.
Ir tiktai 1924-aisiais, kai baigėsi visi vargai ir rūpesčiai su
kitų bažnyčių statyba, Degučių gyventojai susirūpino savo maldos
namais. Vėl buvo sudaryta komisija, vėl gautas vyskupijos leidimas.
1925 metų birželį Igno ir Jono Šeduikių namuose Salako parapijos
kunigas Jurgis Martinaitis pašventino laikiną koplytėlę, pavadintą
šv. Antano vardu. Kartą per mėnesį iš Salako atvažiuodavo kunigas
aukoti šv. Mišių, tačiau tokia padėtis netenkino vietinių žmonių,
ir jie pradėjo rūpintis gauti bažnyčiai nebenaudojamus pašto namus.
Degutiškiai prisiminė, kad Steigiamojo Seimo nariu yra išrinktas
kunigas Jonas Steponavičius, gimęs 1880 metais Degučių apylinkėse,
Zokorių kaime. Todėl buvo kreiptasi į jį. Pastarasis tarpininkavo,
kad Susisiekimo ministerija jai priklausantį ir nebenaudojamą pašto
pastatą perduotų Degučių bendruomenei. Leidimas buvo gautas, ir
namas be jokio atlyginimo su dviem hektarais žemės buvo perleistas.
Tikintieji tuomet labai entuziastingai ėmėsi remonto darbų, nes
pastatas buvo labai apleistas. Namas buvo naujai apdengtas, įdėtos
durys, virš stogo pertvarkytas nedidelis bokštelis su kryžiumi.
Taigi apleistas, aplūžęs pastatas virto gražia bažnytėle.
Viduje buvo įrengti trys altoriai, padaryti iš medžio, ir savo ornamentika
savotiškai įdomūs bei originalūs. Didysis altorius skirtas šv. Antanui,
šoniniai - Švč. Mergelės Marijos ir Švč. Jėzaus Širdžiai. 1925 m.
gruodžio 27 d. Zarasų dekanato dekanas Dusetų parapijos klebonas
Petras Strelčiūnas pašventino Degučių bažnyčią Šv.Antano vardu.
Iš pradžių Degučių bažnytėlė nuolatinio kunigo neturėjo, ją aptarnavo
dvasininkai iš Baltriškių, o kartais šv. Mišias aukodavo ir Antalieptės
kunigas Stasys Stakelė. Jis 1926 metais buvo paskirtas Degučių bažnyčios
administratoriumi ir čionai apsigyveno. Deja, kunigas sunkiai susirgo
ir buvo pusiau paralyžiuotas. 1927-ųjų rugpjūtį Degučiuose lankėsi
prezidentas Antanas Smetona. Kunigas paprašė, kad jį nuvežtų prie
Garbės vartų, įrengtų Prezidentui sutikti. Šalies vadovas kunigą
pažino ir pabučiavo, padėkojo jam už pasiaukojamą tautinę veiklą.
Kun. S.Stakelė savo išvaizda, gyvenimo būdu priminė liaudies dainių
Antaną Strazdelį. Žmonės jį mylėjo, gerbė, nes tai buvo tikras "biedniokų
kunigas". Šiam išsikėlus į Rozalimą, Degučių bažnytėlė vėl
liko be dvasininkų. Vėliau parapiją aptarnaudavo kiti kunigai iš
Baltriškų parapijos.
1939 metais Degučių bažnytėlės rektoriumi buvo paskirtas kunigas
Petras Rauduvė, kuris ne tiktai kėlė parapijiečių dvasią, nešė Dievo
žodį, bet ir turėjo rūpintis karo metų padariniais. 1941-aisiais
kariaujant buvo sunaikinta bažnyčios tvora, o 1946 metų vasaros
audra su perkūnija sulaužė bažnytėlės bokštą. Žaibas padegė stogą.
Sulėkę žmonės gaisrą užgesino, o kun. P.Rauduvei teko naujai atlikti
maldos namų remontą. Sovietmečiu bažnyčia Degučiuose buvo uždaryta,
jai priklausę pastatai atimti. Klebonijoje įsikūrė paštas, o bažnyčioje
- Ždanovo kolūkio kultūros namai. Čia veikė ir biblioteka, vyko
koncertai, buvo rodomi kino filmai. Ilgai laukė degutiškiai tos
dienos, kad vėl galėtų savo bažnytėlėje melstis. Teko laukti kelis
dešimtmečius. Daug žmonių tos dienos nesulaukė, iškeliavo Amžinybėn.
"Dabar mes vėl turime savo bažnyčią, vėl galime tuo didžiuotis",
- sakė "XXI amžiaus" korespondentui kieme sutikta Elena
Ragėnienė. Ji - buvusi ilgametė pašto darbuotoja, nuo 1967-ųjų ir
gyvenanti buvusiame pašte - architektūros paminkle, ant kurio sienos
pritvirtintas užrašas byloja, jog XIX a. pradžioje čia buvo pašto
arklių keitimo stotis.
Pašnekovė pasakojo, kad tiktai 1989-aisiais, atkūrus Lietuvos nepriklausomybę,
kunigo Algirdo Dauknio iniciatyva, dar negrąžintose patalpose buvo
pradėtos aukoti šv. Mišios. O 1992 metais pastatas oficialiai grąžintas
Degučių katalikų parapijai. Padedant Zarasų dekanatui, Degučių seniūnijai,
tikintiesiems, buvusi bažnyčia suremontuota, sutvarkyta, gauta bažnytinių
rūbų, liturginių indų. 1995-aisiais jos administratoriumi paskirtas
kunigas Remigijus Kavaliauskas. Nuo to laiko apeigos atliekamos
reguliariai, kartą per mėnesį.
Nuo tų metų Degučių bažnyčia toliau tvarkoma. Vidinės sienos iškaltos
lentelėmis, pakeistos grindys, sutvarkyta elektros instaliacija,
pakeisti langai, durys. Bažnyčioje padarytas naujas altorius, sakykla,
įsigytas tabernakulis, sutvarkyta presbiterija. Pastato išorės sienos
taip pat apkaltos lentelėmis, nudažytos. Bažnyčios vidus papuoštas
dailininko, Degučių mokyklos pedagogo Alfonso Šeduikio darbais (jis
- ir bažnyčios zakristijonas). Pasak degutiškės E.Ragėnienės, daug
nusipelnęs parapijai, puikiai sutvarkęs bažnyčią kun. R.Kavaliauskas
turėdavęs daugybę rūpesčių, nes aptarnaudavęs ir kitas parapijas.
Tik pusė didžiulio pastato užima bažnyčia. Kitoje pusėje įrengtos
Paveikslų galerija, šarvojimo salė.
Taigi Degučiuose bažnyčia atgimė, tačiau, pasivaikščiojus po miestelį,
kyla daug liūdnų minčių. Buvę kultūros namai ir administracinis
pastatas - puikus rūmas baigia virsti griuvėsiais. Liūdnai atrodo
ir niekam nebereikalingas tuščias valgyklos pastatas, dar vienas
kitas iš kolūkio laikų likęs namas.
Paplentėje ant aukštos kalvos iš tolo švyti baltumu įdomios konstrukcijos
paminklas. Užrašas skelbia: "Per aukas ir vienybę laisvę atgavus
tegyvuoja amžiais Lietuva! Degučiai, 1930-1990". Vietiniai
žmonės šių eilučių autoriui pasakojo, kad paminklas degutiškių aukomis
ir jėgomis statytas prieškario Lietuvoje, sovietmečiu buvo nugriautas,
išniekintas ir užkastas. Mat "trukdė" Ždanovo kolūkio
valdžiai, apylinkės ir rajono partiečiams.
1990-aisiais degutiškiai tą paminklą atstatė pagal išlikusias senas
nuotraukas, tiktai kitoje vietoje.
Akivaizdu, kad ir čia grįžo į gyvenimą tiesa. Žydinčios gėlės prie
paminklo, gražiai sutvarkyta aplinka byloja, kad paminklo niekas
nebeišdrįs išniekinti.
Zokorių vienkiemyje, kur gimė kunigas, filosofijos daktaras ir daug
prisidėjęs prie bažnyčios įkūrimo Degučiuose Jonas Steponavičius,
1996 metais buvo atidengtas stogastulpis, sukurtas iš Zarasų krašto
kilusio, o dabar Anykščiuose gyvenančio tautodailininko Jono Tvardausko.
Ir čia sugrįžo tiesa. Sovietmečiu kun. J.Steponavičiaus asmenybė
buvo tyčia užmiršta, apie jį buvo nutylima. Tiktai Lietuvai atkūrus
nepriklausomybę, atvirai prabilta apie šį žmogų.
Baigęs kunigų seminariją 1902-aisiais, J.Steponavičius buvo įšventintas
kunigu. Siekdamas geriau pažinti žnogaus dvasią, trokšdamas dar
labiau tobulėti, 1910-1912 metais Miunchene ir Leipcige studijavo
pedagogiką ir psichologiją, apgynė filosofijos mokslų daktaro disertaciją.
Kunigaudamas Vilniuje, Šv. Jonų bažnyčioje, kun. J.Steponavičius
garsėjo kaip puikus pamokslininkas, kėlė parapijiečiams lietuvybės,
doros, moralės, gerų darbų, patriotiškumo vertę.
Tiesioginė kun.J.Steponavičiaus kova už Lietuvą prasidėjo Pirmojo
pasaulinio karo metais pasitraukus į Rusiją, kur buvo paskirtas
Kaukazo armijos kapelionu. Tbilisyje jis vienijo lietuvius, rūpinosi
jų reikalais, skatino ir organizavo jų grįžimą į Lietuvą. Pats kunigas,
grįžęs į gimtąjį kraštą, Kaišiadoryse organizavo savivaldybę, bet
lenkų buvo suimtas ir įkalintas Gardine. Pabėgęs į laisvę, subūrė
partizanų ir šaulių būrį, dalyvavo mūšiuose su lenkų kariuomene.
Kun. J.Steponavičius buvo visų trijų demokratinių Lietuvos Seimų
narys. Po 1926-ųjų perversmo iš politinio gyvenimo pasitraukė ir
visas jėgas atidavė Zarasų gimnazijai kurti ir puoselėti, buvo jos
direktoriumi, rūpinosi naujų gimnazijos rūmų statyba.
1933 metais persikėlė mokytojauti į Utenos gimnaziją, kur tęsė ir
psichologijos studijas, parašė ir išleido knygas "Organinė
psichologija", "Psichologija, jos objektas ir metodas".
Nepamiršo gimtojo krašto, rėmė materialiai neturtingą Zarasų jaunimą,
skatino siekti mokslo aukštumų.
Antrojo pasaulinio karo metais (1943-1944) kun. J.Steponavičius
buvo Zarasų apskrities viršininkas, kiek pajėgdamas gynė krašto
gyventojus nuo hitlerininkų skelbiamos mobilizacijos.
Artėjant prie Zarasų bolševikams, kunigas, visuomenės veikėjas su
būriu vyrų pėsčiomis patraukė į Žemaitiją, čia įkūrė Tėvynės apsaugos
rinktinę, dar bandė padėti Lietuvai. Su frontu patekęs į Vokietiją,
tarnavo pas ūkininkus, dirbo fabrike šaltkalviu. Toli nuo brangios
Lietuvos, kurios visą laiką ilgėjosi, kun. J.Steponavičius ir mirė...
Visuomenei tiesą apie šį žmogų neseniai padėjo atskleisti buvęs
Zarasų dekanas kan. Vytautas Kapočius savo prisiminimų knygoje "Pašauktas
mylėti artimą", kurią parengė muziejininkė Laima Riaubiškienė
ir redagavo žurnalistas Donatas Čepukas.
Vytautas BAGDONAS
Zarasų rajonas
© 2003 "XXI amžius"
|