Atnaujintas 2003 m. rugpjūčio 16 d.
Nr.62
(1166)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Ora et labora
Krikščionybė šiandien
Mums rašo
Laikas ir žmonės
Visuomenė
Atmintis
Gimtas kraštas
Istorijos vingiai
Nuomonės
Lietuva
Pasaulis


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Okupacinės kariuomenės išvedimo iš Lietuvos Respublikos teritorijos dešimtmečiui (1993-2003)
OKUPACINĖ KARIUOMENĖ LIETUVOJE

1940 metais E. Turauskas, savo Pro Memoria apibendrindamas sovietinės kariuomenės buvimo Lietuvoje padarinius, teigė: „SSRS kariuomenės buvimas Lietuvoje ne tik sukėlė ir dar sukels įvairių konkrečių finansinių, ekonominių, politinių ir kitų klausimų, kurie pamažu tvarkomi (…), bet ir sudaro žymiai stambesnę ir sunkesnę problemą visai mūsų tautai”. Visgi sovietinės armijos atskirų dalinių buvimas Lietuvoje pagal priverstinę 1939 metų sutartį, nepaisant politinių padarinių vidaus ir užsienio padėčiai, buvo pakankamai kontroliuojamas. Padėtis visiškai pasikeitė po 1940 m. birželio 15 d. – įžengus bent septynis ar aštuonis kartus gausesnei okupacinei kariuomenei. Okupacinės kariuomenės sukeltos problemos (apgyvendinimo, aprūpinimo ir kt.) pirmiausia buvo sprendžiamos vietos gyventojų sąskaita. Po Lietuvos aneksijos sovietinės kariuomenės statusas ir padėtis buvo reguliuojama pagal sovietinius įstatymus. Sovietų Lietuvos biudžeto lėšos buvo naudojamos atvykusiems kariškiams ir jų šeimoms aprūpinti, finansuoti prieššaukiminius ir nekarinius mokymus, sumokamos kasmetinės eilinių naujokų šaukimų išlaidos, išlaikomi kariniai komisariatai, mokamos personalinės pensijos ir t.t. Taigi, Lietuvos resursai pradėti naudoti okupacinei kariuomenei išlaikyti. Ta pati padėtis tęsėsi ir 1944-1990 metų laikotarpiu, keičiantis sovietinės kariuomenės kiekybei ir išsidėstymui Lietuvoje, buvo tiesiogiai naudojami Lietuvos resursai, išliko ta pati vis besikeičianti ir tobulėjanti privilegijų sistema bei pastangos veikti Lietuvos visuomenę – slopinant pasipriešinimą, vykdant mobilizaciją, organizuojant karinį parengimą bei ideologinį apdorojimą per karines ar sukarintas organizacijas.
1988-1990 metų, arba Atgimimo, laikotarpiu prasidėjus intensyvioms diskusijoms dėl lietuvių jaunuolių padėties sovietinėje armijoje, pačios kariuomenės sukeliamų ekologinių problemų, pagaliau vėl iškeltas sovietinės kariuomenės statuso Lietuvoje klausimas.

I dalis

KĄ GREITAI UŽMIRŠOME. OKUPACINĖ EKOLOGIJA

Sovietų Sąjungos ginkluotųjų pajėgų 153 kariniai daliniai ir junginiai buvo dislokuoti bene trisdešimtyje Lietuvos miestų ir miestelių, buvo beveik 500 karinių objektų. Vilniuje buvo dislokuota 107-oji motošaulių divizija, Kaune – 7-oji oro desanto divizija, Klaipėdoje – 3-ioji krantų apsaugos divizija, Panevėžyje – 18-oji karinės transporto aviacijos divizija ir t.t. Viena pagrindinių teisių, kurią sovietinė okupacinė armija turėjo Lietuvoje valdomose teritorijose, – faktinis eksteritorialumas. Sovietų Lietuvos valdžios struktūros perduodavo okupacinei kariuomenei reikalingas (pareikalautas) žemes ir statinius, ir jokių galimybių kontroliuoti joje vykdomą veiklą (net jei buvo daroma žala šalimais gyvenantiems gyventojams) neturėjo. Kariškiai nederino savo projektų su vietinėmis civilinėmis organizacijomis, nes turėjo atitinkamas savo sanitarines, priešgaisrines ir kitas tarnybas. Lietuvoje sovietiniai kariškiai jau nuo 1940 metų užiminėjo jiems reikalingas didžiules Lietuvos teritorijos dalis, kurias jie naudojo savo poreikiams. Kiekviename Lietuvos rajone buvo kariniams daliniams priklausantys žemės plotai. Vien tik 1960 m. rugsėjo 5 d. Šalčininkų rajone kariniam daliniui Nr. 23240 buvo perduota net 10268,6 ha. Sovietiniai kariškiai buvo įsikūrę Girulių botaniniame-zoologiniame, Kuršių nerijos landšaftiniame, Tyro botaniniame, Klaipėdos kanalo hidrogeologiniame draustiniuose. Tai vyko ne tik Lietuvos kaimuose. Miestuose taip pat buvo užimti nemaži plotai, ir ne tik istoriškai susiformavusios kareivinių ar gynybinių įtvirtinimų teritorijos (Vilniuje – Šiaurės karinis miestelis, Kaune – fortai). Kas kelerius metus į kariškių rankas buvo perduodamos vis naujos teritorijos. Vien tik Kaune kariuomenė valdė daugiau kaip tūkstantį hektarų žemės. Sovietų Lietuvos vyriausybė tik klusniai vykdė kariškių prašymus, juo labiau kad jie buvo diktuojami iš Maskvos. Ir 1988-1989 metais padėtis nesikeitė – žemė ir toliau buvo perdavinėjama kariškiams, retsykiais atgal gaunant nebereikalingus žemės sklypus. Visgi sovietinė kariuomenė Lietuvoje 49 metus laikė užėmusi 65 433 ha žemės, arba apie 1 proc. visos teritorijos.
1988-1989 metais Lietuvos visuomenė reikalavo nedidinti ginkluotės ir karių skaičiaus, neskirti kariniams daliniams naujų plotų, visas žemės naudmenas grąžinti respublikai, leisti naudotis žemėmis tik bendrais pagrindais. Be to, nemaža dalis Lietuvos teritorijos buvo paskelbta uždara užsieniečiams teritorija (dėl karinių ir valstybės saugumo interesų), kas trukdė plėsti užsienio ekonominius ir kultūrinius ryšius net vadovaujantis sovietiniais įstatymais. Tiesa, gorbačiovinės pertvarkos metais visoje Sovietų Sąjungoje mažėjo uždarų teritorijų (nuo 50 iki 12 proc. su 2,65 mln. kv.km), bet visgi didžioji dalis Lietuvos ir toliau buvo skelbiama uždara zona.
„Karinė okupacinė ekologija“. Sovietinė kariuomenė nebuvo suvaržyta ir dėl jos sukeliamų ekologinių problemų. Kėdainių, Kauno, Šiaulių, Panevėžio kariniai aerodromai išdėstyti neatsižvelgiant į jokias sanitarines normas. Šiaulių aerodromo zonoje benzpireno koncentracija (atmosferos tarša naftos produktais) viršijo leidžiamas normas penkis kartus, triukšmo lygis skraidant virš miesto buvo viršijamas 5-12 kartų, gruntiniai vandenys buvo užteršti naftos produktais. Užterštumas lėmė, kad Šiauliuose 1987-1988 metais buvo daugiau onkologinių susirgimų, kvėpavimo takų susirgimų, įgimtų ydų negu vidutiniškai Lietuvoje (atitinkamai 301 ir 270 onkologinių susirgimų 10 tūkst. gyventojų, 4 ir 2,5 proc. įgimtų ydų, 16 tūkst. ir 12,8 tūkst. kvėpavimo takų susirgimų). Mėginimai iškelti šias problemas susidurdavo su atkakliu kariškių pasipriešinimu, nors tuo pat metu šitų ekologinių problemų sprendimą tekdavo finansuoti pačiai Lietuvai. Kėdainių atvejis gerai iliustruoja šią situacją.
Kėdainiuose, vos per du kilometrus nuo gyvenamųjų namų, buvo dislokuotas 600-ojo transporto aviacijos pulko reaktyvinių lėktuvų IL-76 karinis aerodromas. Lėktuvai kilo ir leidosi per miesto centrą vos 100-200 metrų aukštyje, du tris kartus per savaitę ir daugiausia nakties metu. Nustatytas triukšmo lygis 12-72 kartus viršijo maksimaliai leidžiamą triukšmo lygį, o miesto centre – iki 25 kartų. Aerodromui nebuvo sukurta net sanitarinė apsauginė zona ir miesto centro oras buvo teršiamas lėktuvų išmetamomis degalų atliekomis. Prasidėjus Atgimimui ir suaktyvėjus Kėdainių gyventojų veiksmams dėl aerodromo iškėlimo, į Vilniaus valdžią kreipėsi ir vietinė valdžia. Bet sovietiniai kariškiai ekologines problemas numatė spręsti tik Lietuvos sąskaita – gynybos ministras sutiko statyti aerodromą naujoje vietoje Lietuvos TSR jėgomis ir lėšomis. Tai būtų kainavę apie 120 mln. rublių (ta pati išeitis buvo pasiūlyta ir sprendžiant Šiaulių aerodromo ir zenitinio artilerijos poligono prie Palangos perkėlimo klausimą – Lietuvos SSR turėjo skirti atitinkamai 130-140 ir 60-65 mln. rublių). Galiausiai nuspręsta, nepaisant gyventojų protestų, 1990-1993 metais nutiesti naują nusileidimo taką už 10 mln. rublių. Kėdainių rajono ir miesto tarybų sesijoms 1989 m. gegužės 24 d. pareikalavus iškelti aerodromą į kitą vietą, LSSR MT visgi tik tiksliai įvykdė SSRS Ministrų Tarybos pavedimą ir slaptu potvarkiu numatė lėšų vykdyti Maskvos sprendimui 1990 metais.
Žala 1989 metais – ne žala 2003 metais? Kiekvienais metais Lietuvai daroma ekologinė žala siekė 320 mln. rublių ir kasmet didėjo 3-4 proc. 1989 metų pabaigoje Valstybinis plano komitetas kartu su Valstybiniu gamtos apsaugos komitetu, Valstybiniu statybos komitetu ir Sveikatos apsaugos ministerija išnagrinėjo Kauno ir Panevėžio miestų vykdomųjų komitetų pasiūlymus dėl kai kurių karinių objektų iškėlimo. Buvo parengtas rašto SSRS MT pirmininkui N. Ryžkovui ir gynybos ministrui D. Jazovui projektas, kuriame numatyta siūlyti pakeisti karinių objektų dislokavimo schemą ir sumažinti SSRS ginkluotųjų pajėgų kontingentą, o visus pakeitimus suderinti su LSSR MT. Tačiau, be pažadų nutraukti naktinius skrydžius, skraidymą miesto rajone nedideliame aukštyje bei neskraidyti per poilsio dienas, jokių kitų įsipareigojimų SSRS gynybos ministerija neprisiimdavo.
Tik Lietuvai atgavus nepriklausomybę buvo apskaičiuota reali karinių objektų padaryta ekologinė žala. 1995 m. balandžio 5 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybei nutarus nustatyti SSRS ir Rusijos kariuomenės 1940-1993 metais padarytą žalą, per metus buvo nustatyta ir patvirtinta žalos suvestinė. Ekspertams patikrinus 462 okupacinės kariuomenės naudotus objektus, rasta naftos produktais, cheminėmis medžiagomis, atliekomis užterštų miškų, vandenų, dirvožemio. Požeminių vandenų, teritorijų ir dirvų užteršimas karinių objektų teršalais, žemės naudmenų sunaikinimas, pajūrio militarizavimas ir miškams padaryta žala Aplinkos apsaugos ministerijos įvertinta 1,7823 milijardo JAV dolerių (tai realiausi nuostoliai, kurių užginčyti neįmanoma).
„Internacionalinė pagalba“ Rusijai. Lietuvoje veikusioms įmonėms buvo daromi milijoniniai nuostoliai ir dėl karinių mokymų, į kuriuos kasmet buvo pašaukiama tūkstančiai žmonių. Vien 1989 metais buvo numatyta pašaukti beveik 20 tūkst. žmonių (su 650 technikos vienetais), nors taip būtų padaryti 20 mln. rublių nuostolių įmonėms ir organizacijoms. Kartu buvo sprendžiamos ir ūkinės Rusijos problemos – iš Lietuvos paimta technika ir apie penktadalį į „mokymus“ pašaukiamų žmonių buvo siunčiami į Rusiją žemės ūkio darbams. Ministrų Tarybos pirmininkas, priremtas įmonių reikalavimų kompensuoti patiriamus nuostolius, tik nedrąsiai išdrįso prašyti Maskvos išspręsti šį klausimą. Bet ir 1990 metams buvo suplanuota pašaukti beveik 19 tūkst. žmonių (dauguma 10-55 dienoms) numatant vienintelį „pagerinimą“ – apmokymus rengti žiemą. Ir iš Maskvos siunčiami nutarimai ar sprendimai buvo slapta vykdomi iki pat paskutinės Lietuvos SSR gyvavimo akimirkos – jokie sovietinės Lietuvos sprendimai dėl Lietuvos įstatymų viršenybės prieš sąjunginius, deklaruojami ekonominio savarankiškumo siekiai tam negalėjo sutrukdyti. Tam tegalėjo pasitarnauti atkurtoji Lietuvos Respublikos nepriklausomybė.

II dalis

PRIVILEGIJUOTIEJI SU ANTPEČIAIS

Karinės struktūros buvo sukūrusios ir tik kariškiams taikomą lengvatų bei privilegijų sistemą. Centralizuotoje sovietinėje paslaugų ir materialinių gėrybių skirstymo sistemoje buvo numatyta, kokiomis išimtinėmis teisėmis naudosis esami ir buvę kariškiai. Pagrindinė teisė buvo lengvatinis buto skyrimas, telefono įvedimas, deficitinių maisto produktų ir pramoninių prekių skyrimas, kelialapių į kurortus bei sanatorijas suteikimas, naudojimasis specialia sveikatos apsaugos infrastruktūra. Dar 1945 m. rugsėjo 24 d. SSRS Liaudies komisarų taryba numatė, kad kasmet 10 proc. gyvenamojo ploto bus skiriama karo invalidams ir žuvusiųjų šeimoms. 1987 ir 1988 metais kas penktas ar šeštas įvedamas telefonas buvo skirtas karo veteranams. Bet devintajame dešimtmetyje sparčiai blogėjant socialinei-ekonominei padėčiai, visoje Sovietų Sąjungoje kilo rimtų problemų įgyvendinant lengvatas. 1990 m. sausio 1 d. Sovietų Sąjungoje butų laukė (vidutiniškai po 10-11 metų) 575 tūkst. karo veteranų (tarp jų ir 100 tūkst. Afganistano karo dalyvių). Tokia pat padėtis buvo ir kitose lengvatinio skirstymo grandyse. Lietuva šiuo atveju nebuvo išimtis, bet, realizuojant lengvatų sistemą, nuo 1988 metų išryškėjo ir kiti aspektai. Lietuvos visuomenė per visuomenines organizacijas vis aktyviau protestavo prieš gerovės kūrimą svetimos kariuomenės kariškiams visos respublikos sąskaita.
„Geradariai“ iš Černiachovskio aikštės . Viena iš reikšmingiausių privilegijų, kurią turėjo sovietiniai kariškiai, – tai buvo galimybė apsigyventi bet kuriame Sovietų Sąjungos regione. Ne išimtis ir aneksuotų Baltijos valstybių teritorija: išleisti į atsargą sovietiniai karininkai turėjo teisę atvykti į respubliką ir išimties tvarka be eilės gauti butą. Taip aneksuotose Baltijos valstybėse buvo apgyvendinta dešimtys tūkstančių okupacinės kariuomenės karininkų bei represinėse struktūrose tarnavusių asmenų šeimų, kurios turėjo privilegijuotą statusą – kad ir kur gyventų, jiems buvo užtikrintos išskirtinės teisės ir rusų kalbos pirmenybė. Lietuva buvo įsipareigojusi kiekvienais metais sovietiniams karininkams (ne tik atvykstantiems atsargos karininkams, bet ir atsiųstiems į tarnybą Lietuvos teritorijoje) skirti nemažai naujai pastatomų butų. Remiantis SSKP CK ir SSRS MT 1984 m. rugsėjo 8 d. sprendimu Lietuvos SSR buvo įsipareigojusi skirti 1988 metais 6800 kv.m gyvenamojo ploto Pabaltijo karinei apygardai. Butų skirstymas buvo organizuotas, remiantis LKP CK ir LSSR MT komisijos sprendimais. 1988 m. kovo 21 d. ši komisija numatė skirti 105 butus, o per metus buvo padalyti net 123 butai. Bet ir po to butų laukė 289 atsargos kariškiai, iš kurių 166 – Vilniuje. Tiesa, palyginti su Sovietų Sąjungoje susiklosčiusia padėtimi, Lietuvoje kariškiai butais buvo aprūpinami labai greitai. Vos 16 kariškių šeimų laukė buto ilgiau negu trejus metus nuo atvykimo į Vilnių. Net tuo metu, kai Lietuvos miestuose gyvenamųjų butų statybos finansavimas nuo 1987-1988 metų sumažėjo septynis kartus, LKP CK ir LSSR MT priėmė nutarimą, kuriuo numatė paleistus į atsargą sovietinius kariškius aprūpinti butais kaip ir 1988 metais. Minėta respublikinė komisija, vadovaujama Ministrų Tarybos pirmininko pirmojo pavaduotojo J. Šėrio (komisijos nariais buvo atsargos karininkai ir Miestų ūkio ir gamtos apsaugos skyriaus vedėjas G. Paviržis (sic!), su kaupu įvykdė nutarimą ir numatė 1989 metais Lietuvoje išdalyti 128 butus. Be to, pagal SSRS normatyvus, kariškiai mokėjo už butą pusantro karto mažiau: visi Lietuvos gyventojai mokėjo 13 kapeikų už 1 kv.m, o kariškiai – 8 kapeikas (1996 metais apskaičiuota, kad Lietuvos Respublikai buvo padaryta 114,3 mln. dolerių žala dėl okupacinės kariuomenės kariškiams suteiktų lengvatų ir jų įsiskolinimų už paslaugas).
Per paskutinį dešimtmetį iki Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, 1980-1989 metais, į Lietuvą kasmet atvykdavo 150-180 išėjusių į atsargą karininkų šeimų, arba iš viso 6-7 tūkst. žmonių per dešimtmetį. Be to, toks imigrantų, niekuo nesusijusių su Lietuva, srautas padėjo spręsti ir ideologines bei politines problemas: gausinti ideologiškai patikimų rusakalbių migrantų sluoksnį, plėsti rusų kalbos vartojimo sritį ir pagrįsti ideologines koncepcijas (dėl rusų tautos išskirtinio vaidmens Sovietų Sąjungoje, internacionalinės pagalbos, tautų susiliejimo koncepcijos, „išsivaduojamosios misijos“ per karą – o kariškiai reprezentuoja tos misijos vykdytoją sovietinę armiją ir t.t.).
Besikeičiant vidaus padėčiai Sovietų Sąjungoje ir Lietuvoje, kylant visuomenės nepasitenkinimui dėl nomenklatūrininkų ir kariškių privilegijų, skleidžiantis respublikų ekonominio savarankiškumo idėjoms, bundant tautiniams jausmams ir prasidėjus valstybingumo atkūrimo būdų paieškoms, didžiausias dėmesys skirtas kariškių privilegijų sistemai peržiūrėti.
Jau 1989 metais kariškiams buvo skirta mažiau butų negu planuota – metų pabaigoje daugiau kaip 150 į atsargą paleistų karininkų šeimų daugiau kaip metus laukė butų. LSSR MT pirmininkas V. Sakalauskas, atsižvelgdamas į vidaus padėtį, 1989 metų lapkričio mėnesį Gynybos ministerijos prašė apriboti vis naujų atsargos karininkų su šeimomis siuntimą į Lietuvą (paskelbus apie 1989-1990 metais numatomą SSRS ginkluotųjų pajėgų sumažinimą puse milijono kariškių, ir negalėjo vykti atvirkštinis procesas). Bet Gynybos ministerija, motyvuodama tokių teisinių apribojimų nebuvimu, parengė tik rekomendacijas atleistiems karininkams – į Lietuvą vykti tik tokiu atveju, jei ten gyveno iki tarnybos arba ten gyvena artimiausi giminės. Planuota, kad 1990 metais į Lietuvą atvyks tik 35-50 karininkų šeimų. Žinoma, tai padėties nekeitė. Okupacinė kariuomenė stengėsi toliau per daug nesivaržydama naudotis jai suteiktomis privilegijomis ir teisėmis.
Maskvos rekomendacijas LSSR AT ir LSSR MT pavertė savo sprendimais: 1989 m. lapkričio 4 d. ir 1989 m. gruodžio 14 d. nutarimais lengvatomis būstui gauti toliau galėjo naudotis tik paleisti į atsargą liktinės tarnybos kariai, karininkai, kurie iki pašaukimo į tarnybą ar įstojimo tarnauti nuolat gyveno respublikos teritorijoje arba yra Lietuvos piliečiai. Tai, ko gero, buvo Lietuvos SSR vadovybės realiausias žingsnis įprasminant respublikos „savarankiškumą“, bet tai nekeitė santykių su sovietine kariuomene esmės.

III dalis

REKRŪTŲ MIRTYS

17 kareivukų mirčių per dieną! Kariniai komisariatai beveik kasmet konstatuodavo neigiamą jaunimo požiūrį ne tik į pradinį karinį parengimą, bet apskritai į tarnybą sovietinėje armijoje. Kiekvienais metais nebuvo vykdomi lietuvių rinkimo į karo mokyklas planai. 1984-1987 metais be konkurso į karo mokyklas priimti 777 lietuviai (vietoj numatytų 1048 žmonių), bet beveik trečdalis buvo pašalinti. Dauguma jų atsisakė tęsti mokslus. 1989 m. balandžio 1 d. karo mokyklose tebesimokė 464 lietuviai, o iš viso SSRS ginkluotosiose pajėgose tarnavo 1233 karininkai lietuviai. Tai, kad buvo tiek mažai sovietinės kariuomenės karininkų lietuvių, savotiškai atskleidė ir lietuvių visuomenės neigiamą požiūrį į karinę tarnybą. Tautos istorinė atmintis nebuvo ištrinta ir sovietinės kariuomenės vaidmuo okupuojant Lietuvos Respubliką nebuvo pamirštas.
Bet buvo ir kitų priežasčių, formavusių tokias visuomenės nuostatas. Tai išryškėjo 1988 metais. Buvo iškeltos sovietinėje armijoje tarnaujančių Lietuvos jaunuolių problemos. Pirmiausia jos iškilo dėl nestatutinių santykių (Artūro Sakalausko tragedija), tarnybos „karštuosiuose taškuose“, kur vyko ginkluoti susirėmimai (Afganistane, Karabache). Ekspertų teigimu, paskutiniais metais SSRS armijoje žūdavo vidutiniškai po 17 žmonių per dieną. Po Antrojo pasaulinio karo šitaip žuvo apie 310 tūkst. karių. Bet galiojo nerašytas įstatymas: apie žuvusius ar mirusius sovietinėje armijoje beveik nieko neskelbti, jų žuvimo aplinkybių neaiškinti. Kalbant apie sovietinių respublikų ekonominio savarankiškumo koncepcijas, vėl atgimė ir nacionalinių karinių junginių idėja. Iš pradžių būtent ja mėginta užpildyti egzistavusį visuomenės poreikį keisti esamą padėtį, numatant ir galimą sprendimo būdą – jaunuolių tarnybą Lietuvos teritorijoje esančiuose kariniuose daliniuose. Apie sovietinės kariuomenės okupacinį statusą Lietuvos teritorijoje, neteisėtą Lietuvos jaunuolių šaukimą į sovietinę okupacinę kariuomenę kalbėjo tik pačios radikaliausios politinės organizacijos ir grupės.
Rekrūtai. Iš pradžių kūrėsi tik visuomeninės grupelės, kuriose telkėsi smurtą sovietinėje armijoje patyrusių ar joje žuvusių karių motinos. Kitaip nei Lietuvoje gyvenusiems sovietiniams karininkams, joms nebuvo teikiama jokia parama. Štai 1983 metais žuvusio Vlado Kubiliaus motina iš karinio komisariato gavo 26 rublius – už bilietus vykstant atsiimti žuvusio sūnaus. 1989 metais vykdomuosiuose komitetuose pradėtos kurti karinių reikalų komisijos. Lietuvos moterų sąjungai, per Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio spaudą pareikalavus sudaryti parlamentinę komisiją kariuomenės reikalams („kuri gintų kareivių teises ir užtikrintų pertvarką SSRS ginkluotose pajėgose“), Lietuvos SSR Aukščiausiosios Tarybos prezidiumas 1989 m. gegužės mėnesį įsteigė jaunuolių karinės tarnybos reikalų komisiją. Bet sovietų valdžios struktūros mažai ką galėjo padaryti gelbėdamos Lietuvos jaunuolius apskritai nuo sovietinės mobilizacijos. Pagaliau jos ir neturėjo tokio strateginio tikslo. Tikslas buvo kaip tik priešingas: „plėtoti visuomenės, karinių komisariatų ir kariuomenės dalinių bendradarbiavimą rengiant jaunuolius karinei tarnybai, tobulinant jos organizavimą, didinant karinės tarnybos poveikį jaunimo auklėjimui ir lavinimui“. Komisija tegalėjo stebėti šaukimą į kariuomenę, domėtis tarnybos sąlygomis ir dalyvauti tiriant nestatutinius santykius. Komisijos domėjimąsi patraukdavo ne problema apskritai, o kiekvienas individualus atvejis atskirai.
Neegzistavo vieninga politika, kuri realiai padėtų spręsti tarnybos sovietinėje kariuomenėje problemas. Kaip teigė komisijos narys V. Eidukaitis, suaktyvėjus Sąjūdžiui daugiau kaip 6000 kareivių lietuvių buvo permesti į Užkaukazės karinę apygardą – į konfliktuojančių armėnų ir azerbaidžianiečių vietoves. Tą patvirtina ir statistiniai duomenys: 1980-1987 metais Afganistane tarnavo 2079 kariai iš Lietuvos (iš jų 71 (46 lietuviai) žuvo, 67 (49 lietuviai) sužeisti ir 30 tapo invalidais), o praėjus metams, kai kariuomenė iš Afganistano buvo išvesta, tarnavusių Afganistane skaičius buvo išaugęs iki 4479 (žuvo 88, invalidais tapo 93). Daug kas manė, kad išeitis – sukurti sovietinės armijos teritorinius karinius dalinius. Tokias nuotaikas bene tiksliausiai išreiškė Kauno vykdomojo komiteto Jaunuolių karinės tarnybos reikalų komisijos narys ats. plk. F. Vaitkaitis: „pagrindiniai tikslai: sugrąžinti kareivius ir iš Lietuvos kilusius karininkus tarnauti į Lietuvą, sukurti Lietuvos kariuomenę – pereinant teritorinių junginių atkūrimo periodą“. Tai tikėtasi įgyvendinti pamažu juos perkeliant į Lietuvą, bet tikrąją padėtį SSRS gynybos ministras pridengdavo žongliruodamas statistika: 27 proc. jaunuolių iš Lietuvos tarnauja Pabaltijo karinėje apygardoje (ne Lietuvoje!), o kiti – „artimose“ apygardose. Iš 31 tūkst. tarnaujančių jaunuolių 1989 metais žuvo 20. Tuo tarpu viskas orientuota į egzistavusios sistemos tobulinimą (gydytojų prie karinių komisariatų darbo tobulinimą ir nepavaldžios kariniams komisariatams gydytojų komisijos sukūrimą, atleidimo nuo tarnybos „komisavimo“ – sutvarkymą ir pan.), kad kariuomenėje nebūtų „netvarkos, nestatutinių santykių, pažeminimo, engimo, tyčiojimosi, mušimų, kankinimų“. Bet svarbiausia, kad tuo metu atskleistas karinių komisariatų savivaliavimas siekiant įvykdyti jaunuolių šaukimo į sovietinę kariuomenę planus – bet kokia kaina, vykdant planą, į kariuomenę buvo imami ir dėl sveikatos būklės jai netinkami jaunuoliai. Be to, dar iki 1990 metų buvo mezgami ryšiai su kitų respublikų (Gruzijos, Armėnijos, Azerbaidžano) liaudies frontais, tikintis jų pagalbos priglaudžiant iš karinių dalinių pabėgusius jaunuolius ir išgaunant pažadus nekelti ginklo prieš kareivius lietuvius.
1988-1989 metais susikūrusios visuomeninės grupės veiksmingai prisidėjo prie to, kad būtų sprendžiama Lietuvos jaunuolių tarnybos sovietinėje kariuomenėje problema. Pasiūlyti sprendimo būdai - tarnyba Lietuvos teritorijoje, o gal net nacionalinių karinių junginių sukūrimas – buvo nepriimtini vieningai Sovietų Sąjungos karinei sistemai. Bet nacionalinių karinių junginių, kaip dalies sovietinės kariuomenės sukūrimas, įkūnijęs sovietinių respublikų tariamo „suverenumo“ koncepciją, galėjo pridengti okupacinės kariuomenės buvimą Lietuvos teritorijoje. Taikliausiai tai apibendrino rašytoja V. Jasukaitytė – „tarnyba tarybinėje armijoje yra tremtis (…). Tremtis ir tuo atveju, jei rekrūtas paliekamas tarnauti savo žemėje, nes tarnauja svetimiesiems, tarp svetimųjų“. Bet kur tarnaujantys jaunuoliai turėjo duoti priesaiką svetima kalba, jiems buvo brukama svetima ideologija, verčiant vykdyti bendražmogiškai moralei prieštaraujančius įsakymus.
(Bus daugiau)

Raminta KŠANYTĖ

© 2003 "XXI amžius"

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija