Atnaujintas 2003 m. rugpjūčio 16 d.
Nr.62
(1166)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Ora et labora
Krikščionybė šiandien
Mums rašo
Laikas ir žmonės
Visuomenė
Atmintis
Gimtas kraštas
Istorijos vingiai
Nuomonės
Lietuva
Pasaulis


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Bažnyčia gina pamatines santuokos vertybes

Homoseksualios sąjungos prieštarauja prigimtinei tvarkai

Naują dokumentą patvirtino Popiežius

Vykstant globalinei, gerai organizuotai ir laicistinės žiniasklaidos sutartinai palaikomai kampanijai už tos pačios lyties kartu gyvenančių porų - gėjų ir lesbiečių - teisinį pripažinimą ar net civilinės santuokos statuso suteikimą, Vatikane paskelbtas naujas dokumentas, kuriame pabrėžiama, kad tų iniciatyvų realizavimas būtų priešingas žmogiškajai prigimčiai, Bažnyčios mokymui ir turėtų didelės žalos visuomenei. „Teisiškai pripažinti ar su santuoka sulyginti homoseksualiąsias sąjungas reikštų ne tik pritarti iškrypėliškam elgesiui ir, vadinasi, padaryti jį pavyzdžiu šiandieninėje visuomenėje, bet ir aptemdyti pamatines vertybes, priklausančias bendrajam žmonijos paveldui. Bažnyčia negali neginti tokių vertybių žmonių ir visos visuomenės gerovės labui“, - sakoma liepos 31 dieną paskelbtame Tikėjimo mokslo kongregacijos dokumente „Pastabos dėl homoseksualių asmenų sąjungų teisinio pripažinimo projektų“, kurį patvirtino popiežius Jonas Paulius II.
Tai jau trečiasis dokumentas, susijęs su homoseksualizmo problemomis, kurį pastarųjų keliolikos metų laikotarpiu paskelbia kardinolo Jozefo Ratcingerio vadovaujama dikasterija. Prieš vienuolika metų, 1992-ųjų kovo pabaigoje, ši Šventojo Sosto pagrindinė doktrininė institucija publikavo pastabas dėl įstatymų siūlymų, kuriais siekiama garantuoti homoseksualių asmenų nediskriminavimą viešajame gyvenime. 1986 metų spalį Tikėjimo doktrinos kongregacija „Laiške vyskupams“ aptarė homoseksualų sielovados klausimus. Naujasis dokumentas yra pasirašytas birželio 3 dieną, kada Bažnyčios liturgijoje prisimenamas afrikietis šventasis Čarlzas Luanga ir jo kompanionai, patyrę kankinystę XIX amžiuje, kai atsisakė nusileisti Ugandos valdovo homoseksualinėms užmačioms.

Globalinė kampanija dėl homoseksualų sąjungų įteisinimo

Kol kas tik dviejose šalyse - nuo 1998 metų Olandijoje ir nuo 2003 metų birželio Belgijoje - priimti įstatymai, pagal kuriuos homoseksualų sąjungos visiškai įgyja civilinį šeimos statusą. (Kad Olandija ir Belgija „pirmauja“, mažai ką gali stebinti, nes tik šiose dviejose valstybėse įteisinta ir eutanazija, o, kaip žinoma, mirties kultūros požymiai visada eina kartu.) Kitose Europos šalyse - daugiausia Skandinavijos - gėjų ir lesbiečių „bendro gyvenimo kontraktai“ taip pat įteisinti su vienokiomis ar kitokiomis socialinėmis bei mokestinėmis galimybėmis, nors visiško santuokinio pripažinimo neįgavo. Pirmiausia homoseksualių porų registracija 1989 metais leista Danijoje, vėliau, 1993-iaisiais, - Norvegijoje, 1994 metais - Švedijoje. Pastaroji valstybė kol kas vienintelė, kurioje nuo 2002 metų homoseksualams leidžiama įsivaikinti vaikus.
Pastarųjų kelerių metų laikotarpiu homoseksualų porų registracija buvo įteisinta Vermonte ir keletoje kitų JAV valstijų. Prieš keletą mėnesių Jungtinių Valstijų Aukščiausiajam Teismui panaikinus Teksase galiojusį prieš sodomiją nukreiptą įstatymą (griežtąja prasme bet kuri analinė ar oralinė sueitis tiek tarp tos pačios, tiek tarp skirtingų lyčių asmenų yra iškrypėliška sodomijos apraiška), diskusijos dėl homoseksualų „partnerystės“ įteisinimo labai suaktyvėjo. Tą paskatino ir kaimyninės Kanados dviejose provincijose - Ontarijoje ir Britų Kolumbijoje - teisiškai pripažinta homoseksualų „santuoka“. Nepaisant griežtų Kanados Katalikų Bažnyčios ir kitų šalies religinių bendruomenių protestų, šalies vyriausybė taip pat pateikė įstatymo projektus dėl tos pačios lyties asmenų santuokų juridinio pripažinimo.
Kalgario vyskupas Fredis Henris netgi perspėjo save kataliku laikantį Kanados premjerą Žaną Kretjeną, jog tokiu savo elgesiu jis rizikuoja prarasti „amžinąjį išganymą“ ir nevertas priimti Komunijos. „Turėdamas omenyje jo nusistatymą (dėl homoseksualų „santuokų“ pripažinimo), jeigu premjeras atvyks į Kalgarį ir katedroje atsistos į eilę Komunijai, o aš būsiu celebrantas, turbūt jam atsisakysiu ją duoti ir suteiksiu tik paprastą palaiminimą, - sakė rugpjūčio pradžioje ganytojas. - Aš nieko nenoriu gąsdinti, tačiau dabar jis nėra bendrystėje su Bažnyčia. Aš negrasinu ministrui pirmininkui, tačiau manau, kad jo išganymui yra iškilęs pavojus, ir meldžiuosi, kad jis patirtų atsivertimą bei apšvietimą ir pasitaisytų“.
Jeigu netrukus Kanada gali tapti trečiąja (po Olandijos ir Belgijos) šalimi, įteisinančia tos pačios lyties asmenų santuokas, tai Jungtinių Valstijų prezidentas Džordžas Bušas yra pasirengęs kovoti iki galo, kad taip neatsitiktų galingiausioje pasaulio valstybėje. Prezidentas, kuris dėl savo krikščioniško pamaldumo liberalų yra labai nekenčiamas (kaip rašė „The Washington Post“, finansų spekuliantas milijardierius Džordžas Sorošas, kuris Rytų Europoje labiau yra žinomas savo kosmopolitizmą propaguojančiais „atviros visuomenės“ fondais, sakosi skirsiąs dešimt milijonų dolerių, kad Dž.Bušas nebūtų išrinktas antrajai kadencijai), dieną prieš Vatikane paskelbiant minėtąjį dokumentą dėl homoseksualų sąjungų Vašingtone žurnalistams kalbėjo, jog Baltųjų rūmų teisės ekspertai jo nurodymu ieško būdų, kad santuoka juridiškai liktų apibrėžta kaip sąjunga tarp vyro ir moters. Galbūt netgi galima būtų priimti atitinkamą konstitucijos pataisą, ką yra pasiūlę kai kurie JAV Kongreso nariai.

Homoseksualumo praktikavimas yra sunki nuodėmė

Būtent tokios politinės sandūros akivaizdoje naujasis dokumentas „Pastabos dėl homoseksualių asmenų sąjungų teisinio pripažinimo projektų“ yra svarbus politinės etikos atžvilgiu. Iš esmės jį galima laikyti tęsiniu sausio mėnesį Tikėjimo doktrinos kongregacijos paskelbtos „Doktrininės notos dėl kai kurių katalikų dalyvavimo politiniame gyvenime klausimų“, kuriame aptariamos su etika susijusios politikos problemos, ypač liečiančios gyvybės apsaugą. Naujajame dokumente dar kartą nuosekliai primenant tas „racionalias, biologines, socialines ir juridines priežastis“, dėl kurių Bažnyčia priešinasi homoseksualų sąjungų sulyginimui su tradicinėmis santuokomis, kartu „siekiama parodyti katalikų politikams, koks turėtų būti krikščioniškąją sąžinę atitinkantis elgesys šiai problemai skirtų įstatymų projektų akivaizdoje“. Nepaisant, kad ir kokie įvairūs būtų šios problemos aspektai, „krikščioniška sąžinė, bet kuriuo atveju reikalauja liudyti visą dorovinę tiesą, kuriai prieštarauja ir pritarimas homoseksualiems santykiams, ir neteisingas homoseksualių asmenų diskriminavimas“.
Dokumentas naudingas ir vietinių Bažnyčių ganytojams, kurie įvairiose pasaulio dalyse dažnai susiduria su labai skirtingu požiūriu į homoseksualų sąjungas. Savo gerai argumentuotuose pareiškimuose jie turi „aiškiai patvirtinti tokio pobūdžio sąjungų amoralumą; priminti valstybei būtinybę neleisti reiškiniui peržengti ribų, keliančių pavojų viešajai dorovei, ir pirmiausia apsaugoti jaunąją kartą nuo klaidingos seksualumo ir santuokos sampratos, kuri atimtų iš jų būtinas gynybos priemones ir, be to, prisidėtų prie paties reiškinio plitimo“. Dokumente pabrėžtinai nurodoma, kad valstybė negali įteisinti homoseksualių sąjungų, nenusižengdama pareigai skatinti ir ginti santuoką, kaip bendrajam gėriui esmingai svarbią instituciją.
Jame primenamas Bažnyčios mokymas, kad santuoka, kuriai Kristus suteikė sakramento kilnumą, „būna tik tarp dviejų skirtingos lyties asmenų, kurie, dovanodami save vienas kitam savitu ir išskirtiniu būdu, siekia savo asmenų bendrystės. Taip jie abipusiškai tobulėja tam, kad bendradarbiautų su Dievu gimdant ir ugdant naują gyvybę“. Tuo tarpu homoseksualūs santykiai užtveria kelią gyvybės dovanai ir iš principo „prieštarauja prigimtiniam dorovės įstatymui“. Dokumente pažymima, kad Šventajame Rašte homoseksualumas vertinamas kaip didelis iškrypimas, tačiau ne visi, kenčiantys dėl šios anomalijos, yra už tai atsakingi. Todėl, kaip moko naujasis „Katalikų Bažnyčios katekizmas“, nors homoseksualumo praktikavimas yra sunki nuodėmė skaistumui, tačiau šių polinkių asmenų atžvilgiu reikia laikytis „pagarbiai, su užuojauta, faktiškai ir vengti juos kaip nors atstumti“. Jų, kaip ir visų kitų krikščionių, pašaukimas yra skaistus gyvenimas.
Atsisakymas įteisinti homoseksualių asmenų sąjungas jokiu būdu nereiškia šių asmenų diskriminavimo. „Homoseksualiosios sąjungos nė iš tolo negali atlikti užduočių, dėl kurių santuoka ir šeima nusipelno ypatingo ir kompetentingo teisinio pripažinimo, - rašoma dokumente. - Priešingai, daug kas leidžia teigti, kad tokios poros trukdo sveikai žmonių visuomenės raidai ir bus juo žalingesnės, kuo jų veiksminga įtaka socialiniam audiniui bus didesnė“. Jų įteisinimas iš esmės reikštų, kad moraliniu atžvilgiu netvarkinga laikysena tampa visuomenės pripažintomis normomis, o kartu pakeičiamas pats prigimtinis santuokos apibrėžimas. Todėl nesuteikimas „santuokai būdingo socialinio ir teisinio statuso sugyvenimo formoms, kurios nėra ir negali būti santuokinės, teisingumui neprieštarauja. Dargi priešingai, teisingumas to reikalauja“.

Vaiko teisių ir pagarbos žmogaus orumui pažeidimas

Dokumente „Pastabos dėl homoseksualių asmenų sąjungų teisinio pripažinimo projektų“ taip pat pasmerktos kai kurios iniciatyvos leisti gėjų ir lesbiečių poroms įvaikinimą, nes neturėjimas normalių tėvų ir motinų apsunkina vaiko normalų vystymąsi. „Leisti homoseksualiosioms sąjungoms įsivaikinti vaikus reikštų juos prievartauti tuo požiūriu, kad, pasinaudojant jų silpnumu, jie būtų perkeliami į aplinką, neskatinančią jų visiškos žmogiškosios sklaidos, - nurodo Tikėjimo mokslo kongregacija. - Tai tikrai būtų labai amoralu ir aiškiai prieštarautų Jungtinių Tautų Organizacijos Tarptautinės vaikų teisių konvencijos pripažįstamam principui, kad aukščiausieji visais atvejais gintini interesai yra vaiko, silpniausios ir apsiginti neįstengiančios šalies, interesai“.
Pastaruoju metu tarptautinėje žiniasklaidoje vis daugėja pranešimų, kad ir žmonių reprodukcijos industrija su savomis dirbtinio apvaisinimo technologijomis pradėjo telkti dėmesį į homoseksualias poras. Kaip sakoma, „toks tokį pažino“: prieš prigimtį seksualiai orientuoti asmenys gali pradėti vaikus naudodamiesi su prigimtimi nesuderinamais metodais. Kaip neseniai rašė Londono „The Times“, viena lesbiečių pora Liverpulyje įsteigė vyrų spermos duomenų banką, kurio adresas internete: ManNotIncluded.com. Šiuo adresu lesbiečių poros gali užsisakyti pageidaujamą spermą pagal anoniminio donoro odos, plaukų spalvą, ūgį, profesinę kvalifikaciją ir netgi hobi. Užsakyta sperma už 2000 eurų mokestį lesbiečių porai atsiunčiama tiesiog į namus, kad jos pačios save apvaisintų.
Anot „The Times“, firma „ManNotIncluded.com“ savo paslaugas jau siūlo ne tik Anglijoje, bet ir Ispanijoje, planuoja atidaryti biurus Vokietijoje, Olandijoje, Prancūzijoje, Italijoje. Taip pat yra gerai žinoma, kad tarp kandidatų klonuoti kūdikį nemažą dalį sudaro būtent lesbiečių poros. Iš esmės einama su žmogiškumu nieko bendra neturinčiu ir netgi nusikalstamu eugenikos keliu, patį asmens seksualumą nukeliant į „grynojo“ malonumo plotmę. Tenka konstatuoti kartu su Vatikano dokumentu: „Homoseksualios sąjungos neįgalios tinkamai laiduoti gyvybės pratęsimo ir žmonių giminės išlikimo. Naudojimasis priemonėmis, kurias joms atvėrė neseni atradimai dirbtinio apvaisinimo srityje, reikštų didelį pagarbos žmogaus orumui stygių ir šio jų neįgalumo nė kiek nepanaikintų“.

Katalikų politikų uždaviniai

Kaip minėta, naujasis dokumentas pirmiausia yra svarbus savo politinės etikos bruožais. Jame pabrėžiama, jog kadangi tradicinės santuokos institucija turi ypatingą visuomeninę reikšmę ir netgi yra viena pagrindinių valstybės stabilumo sąlygų, tai „prieštarauti homoseksualų sąjungų teisiniam pripažinimui įpareigoti visi tikintieji ir dėl jiems tenkančios atsakomybės pirmiausia politikai katalikai“. Pateikus parlamentui svarstyti įstatymo projektą dėl homoseksualų sąjungų įteisinimo „parlamentarui katalikui tenka moralinė pareiga aiškiai bei viešai pareikšti savo nepritarimą ir balsuoti prieš tokį įstatymo projektą. Balsuoti už bendrajam gėriui taip kenkiantį įstatyminį gėrį būtų labai amoralu“.
Jeigu toks įstatymas jau galioja, tai katalikas politikas turi elgtis panašiai kaip veikiančio abortą, eutanazijos ar dirbtinį apvaisinimą leidžiančio įstatymo atveju: jis „privalo prieštarauti jam visomis galimomis priemonėmis ir viešai reikšti savo nepritarimą“. Naujajame dokumente primenamas popiežiaus Jono Pauliaus II mokymas, išreikštas jo 1995 metų enciklikoje „Evangelium vitae“: nesant galimybės visiškai atšaukti prigimtinei dorovei prieštaraujantį įstatymą (toks įstatymas savaime praranda sąžinę saistančią galią), katalikas parlamentaras gali „teisėtai remti siūlymus, skirtus apriboti tokio įstatymo daromą žalą ir sumažinti neigiamas jo pasekmes kultūros bei viešosios moralės plotmėje“.
Toks „mažesnio blogio“ principas, žinoma, nereiškia kokio nors formalaus bendradarbiavimo priimant krikščioniškajai moralei prieštaraujantį įstatymą: „Čia kalbama apie teisėtą ir būtiną mėginimą bent iš dalies anuliuoti neteisingą įstatymą, kurį visiškai anuliuoti dar neįmanoma“. Todėl, vengdamas papiktinimo pavojaus, katalikas parlamentaras turi aiškiai ir nedviprasmiškai pabrėžti savo „asmenišką absoliutų priešinimąsi“ bet kurioms įstatymų normoms, kurios neatitinka prigimtinio dorovės įstatymo ir negerbia kiekvieno asmens neatimamų teisių. Sąžinę saistantis pilietinis įstatymas turi remtis tiesa, o ne troškimų patenkinimu ar abejotina daugumos nuomone. Tai tuo labiau reikšminga, nes pilietiniai įstatymai „vaidina labai svarbų, o kartais lemiamą vaidmenį“, veikdami žmonių, ypač jaunosios kartos, mąstysenos ir elgsenos modelius ir gali gyvenimą nukreipti gerąja arba blogąja linkme.

Mindaugas BUIKA

© 2003 "XXI amžius"

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija