| Nebijantis
aukščio meistras skardino bažnyčių stogus
 |
Rimantas Iržikevičius
Autoriaus nuotrauka |
Vabalninko, Andrioniškio, Inkūnų,
Svėdasų, Ramygalos, Troškūnų, Čedasų, Suvainiškio bažnyčios - tai
prie šių šventovių remonto teko padirbėti Rimantui Iržikevičiui.
Dešimt metų jis buvo aukštalipis. Tačiau nuo įtempto darbo pavargo
kojos. Štai Vabalninko bažnyčios šventoriuje jis tik medžius apipjaustė.
Pirmasis R.Iržikevičius savarankiškas darbas buvo Vabalninko varpinės
stogo skardinimas. Stogo darbams pastolių beveik nerengia. Tokiam
darbui atlikti turėjo ir alpinistų sėdynę. Joje sėdint galima ir
darbuotis. Pastačius pastatą, paskutinis meistras, nulipdamas žemėn,
aukščiausioje jo vietoje turi palikti tvirtinimo kablius. Tačiau
reikia patikrinti, kad jie būtų tvarkingi. Prie tų kablių ir prisitvirtina
atėję dirbti meistrai.
R.Iržikevičius pasakojo, kad tekdavo ir paslysti. Todėl visą laiką
privalėdavo stebėti, kad turėtų patikimą atramos tašką. Dideliame
aukštyje bet koks slystelėjimas daug ką reiškia. Aukštai dirbant
reikalingos apsaugos virvės - saugoti savo ir pro pastatą praeinančių
žmonių gyvybes - tai ir yra aukštalipio saugaus darbo principai.
Biržietis skardino viską, ko prašė užsakovas. Dirbdavo turėdamas
verslo patentą. Kokį turėtų gauti atlyginimą - tai jau derybų objektas.
Architektūros paminklai yra remontuojami valstybės lėšomis. R.Iržikevičiui
teko remontuoti tas bažnyčias, kurios nėra finansuojamos valstybės.
Tokios remontuojamos savivaldybių biudžetų ar parapijiečių lėšomis.
Meistro atlyginimas priklausė nuo kunigo ir kiek jis pinigų surenka
iš parapijiečių. Nepasitaikė tokio dvasininko, kad jis nenorėtų
sumokėti už darbą.
R.Iržikevičiui labiausiai patiko bendrauti su Andrioniškio klebonu
kun. Jonu Labakoju. Kunigas paaukojo viską, kad būtų restauruota
ši bažnyčia. Tai buvo puikus žmogus. Jis net maitino meistrus, nors
jie to neprašė. Klebonas buvo reiklus, bet pasitikėjo dirbančiaisiais.
Nelandžiojo kur nereikia, buvo neįkyrus, kas jam būdavo neaišku
- konsultuodavosi arba kviesdavosi kitus kunigus, kaip Vladą Rabašauską
iš Svėdasų, gerai išmanantį apie statybas.
Bažnyčias skardinęs R.Iržikevičius nėra abstinentas, tačiau lipdamas
ant stogo jis neragaudavo alkoholio. Dirbdavo smetonišku būdu -
atlikdamas dvigubą siūlių kantavimą. Švediška įranga palengvina
darbą, tačiau ji pakankami brangi. Meistras dirbo su savais įrankiais.
Skardininko darbas - sezoninis, tad žiemą skardinimo darbai nevykdomi.
Tokio amato paslapčių Rimantas mokėsi pas Antaną Andrijauską. Tai
buvo tiktas skardinimo meistras. Vyriškis jį mena tik geru žodžiu.
Aukščiausiai - net 65 metrų aukštyje - teko dirbti skardinant Kupiškio
bažnyčios stogą.
R.Iržikevičius sakė, jog bijančiam aukščio geriau nelipti ant bažnyčios
stogo ir nerizikuoti. Bijoti, pasak jo, yra įgimta. Turėjo tokį
padėjėją, kuris virpindamas kinkas lipo aukštyn. Jam iš karto liepė
leistis žemėn.
Bronius VERTELKA
Meilūnų kaimas,
Biržų rajonas
© 2003 "XXI amžius"
|