Pirmasis puslapis
Ora et labora
Krikščionybė šiandien
Mums rašo
Laikas ir žmonės
Visuomenė
Atmintis
Gimtas kraštas
Istorijos vingiai
Nuomonės
Lietuva
Pasaulis

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Liberalizmo klystkeliai

Dar ne taip seniai didžiausiame ir skaitomiausiame Lietuvos dienraštyje „Lietuvos rytas” buvo paskleistas Lietuvos Katalikų Bažnyčią, ypač jos kunigus, juodinantis straipsnis. Didžiuliame, per kelis puslapius einančiame „žurnalistiniame tyrime” buvo įtikinėjama, pasinaudojant vienu kitu neišaiškintu atveju (tarp jų net ir vieno jauno kunigo tragiškomis mirties aplinkybėmis), kad homoseksualizmo atvejai tarp Lietuvos Katalikų Bažnyčios kunigų yra visai galimi, kaip jie, pasirodė, yra gana dažni, pavyzdžiui, ir tarp JAV bei kai kurių kitų šalių kunigų. Be abejo, šio straipsnio užsakytojai žinojo, ką daro ir kokių tikslų siekia, ir tas turėtų laikui bėgant paaiškėti. Vienas svarbiausių tikslų, be kitų, gal grynai asmeninių, nukreiptų prieš kai kuriuos dvasininkus, yra Katalikų Bažnyčios ir jos įtakos silpninimas, kiek galima daugiau ją juodinant. Savaime suprantama, tokio straipsnio pasirodymas buvo pakoreguotas pagal laiką (birželio mėnesio vidurys) ir tam, kad atitrauktų jaunuolius nuo stojimo į seminarijas. Ir tas, bent iš dalies, pavyko. Toks ”skandalo” „ištraukimas į dienos šviesą” rodė, kad prasidėjo gana nuožmus Lietuvos Katalikų Bažnyčios puolimas per žiniasklaidą. Nors jis palengva jau seniai buvo eskaluojamas.
Tęsinio ilgai laukti neteko. Įvairaus lygio skandalų suradimuose besispecializuojantis dienraštis „Vakaro žinios” paskelbė naują „žinią”: esą Bažnyčia savo „diktatu” gali sužlugdyti tarptautinį festivalį „Sostinės dienos. Vilnius 2003”. Stebina tai, kad šią puolimo kryptį tęsė būtent šis „Lietuvos ryto” konkurentui – „Respublikos” koncernui priklausantis laikraštis, tačiau iš tokio „abipusio bendradarbiavimo” matyti, kad, spręsdami savo kertinius klausimus, šie abu laikraščiai visiškai sutaria. Be to, „skandalas” ir lieka skandalu – laimi tas, kas greičiau jį pasičiupo, t.y. konkurencinėje kovoje laimi vikresnis. Dienraštyje atskleisto „skandalo” esmė – esą kardinolas Audrys Juozas Bačkis savo diktatu panoro apriboti „visiems vilniečiams” priklausančioje Katedros aikštėje rengti su šia sakralia vieta nesiderinantį tarptautinį festivalį. Laikraštyje paskelbto straipsnio autorės, pasitelkdamos festivalio organizavimo vadovą, įtikinėja, kad pasaulyje yra priimta „prie katedrų” rengti „net roko koncertus”, ir todėl Kardinolo prašymas nerengti tarptautinio festivalio Katedros aikštėje yra paaiškinamas tik vienaip: tai yra Bažnyčios diktatas. Bažnyčios puolimą pratęsęs „Lietuvos rytas” „skandalą” dar paįvairino politine tematika: esą Vilniaus meras A.Zuokas parašė Kardinolui atsiprašymo raštą, kuriame nurodė, jog tokias linksmybes Katedros pašonėje rengti suplanavo dar neturintis patyrimo jo pavaduotojas „konservatorius” Kęstutis Masiulis, už ką meras esą ir atsiprašo Kardinolą. Laikraštis taip pat aiškino, kad Kardinolą „suerzino” dar anksčiau aikštėje vykusio renginio metu (liepos 6-ąją) ant Katedros fasado rodytas premjero A.Brazausko atvaizdas. Dabartinių ir buvusių šalies vadovų portretų eksponavimas ant Arkikatedros ar varpinės bokšto sienų dvasininkams esą pasirodė neetiškas, nepadorus ir neskoningas, o labiausiai jiems užkliuvo A.Brazauskas, kuris yra išsiskyręs, o po to vėl susituokęs. Tiesa, laikraštis leido ir Kardinolui išsakyti savo nuomonę dėl renginių Katedros aikštėje. Vilniaus merui nusiųstame laiške Kardinolas rėmėsi ir tuo, kad „sutartyje tarp Šventojo Sosto ir Lietuvos dėl santykių tarp Katalikų bažnyčios ir valstybės teisinių aspektų numatoma, kad Lietuvos Respublika garantuoja bažnyčių ir koplyčių (...) teritorijų ir religinio kulto objektų sakralumo gerbimą (...)”. Be to, pagal laikraštyje cituojamus mero žodžius, Kardinolas jau anksčiau, net prieš dvejus metus, buvo susitaręs su miesto vadovu, kokie renginiai gali vykti Katedros aikštėje. „Turime gerbti Bažnyčios svarbą ir tikinčiųjų interesus”, - pripažino Vilniaus meras.
Vilniaus vicemeras K.Masiulis buvo labai nustebintas dėl itin išreklamuoto Vilniaus mero Artūro Zuoko atsiprašymo dėl neva „K.Masiulio planų rengti linksmybes Katedros aikštėje”. Tėvynės sąjungos frakcijos Seime spaudos tarnyba netgi buvo priversta paaiškinti kai kuriuos momentus. Specialiai tuo klausimu paskelbtame jos informaciniame pareiškime buvo pažymėta, kad „K.Masiulis, kaip atsakingas už kultūrą sostinėje pareigūnas, pirmomis savo darbo savivaldybėje dienomis dalyvavo keliuose Vilniaus festivalį organizuojančių Vilniaus savivaldybės darbuotojų pasitarimuose. Tačiau netrukus sužinojęs, kad Vilniaus meras A.Zuokas yra asmeniškai prisiėmęs atsakomybę už Vilniaus dienų festivalio kuravimą, K.Masiulis nebesikišo į šio renginio organizavimą, taigi nesirūpino šio festivalio vieta ir nerašė jokių laiškų ar pranešimų kardinolui, kitiems Bažnyčios vadovams, kaip mero A.Zuoko pranešimais remdamasi teigia žiniasklaida”. Tėvynės sąjungos spaudos tarnyba buvo įgaliota „perduoti apgailestavimus, kad tokie svarbūs santykiai tarp Vilniaus savivaldybės ir Katalikų Bažnyčios hierarchų aukojami smulkioms vidinėms intrigoms patenkinti ir tikisi, kad ateityje tokie išgalvoti „skandalai” nepasikartos”. Premjeras į jam pareikštus žiniasklaidoje Bažnyčios vardu priekaištus, aišku, neatsiliepė. Tačiau dienraštyje įdomiai keliamas tarptautinio festivalio organizavimo pristatymas akivaizdžiai parodė, kad netrūksta siekių ne tik apjuodinti Bažnyčią, bet ir pakenkti Bažnyčios ir dešiniosios politinės partijos santykiams. Nors ir deklaruodama savo politinį neangažuotumą, Bažnyčia, kaip yra įprasta pasaulyje, dažniausiai yra dešiniųjų (t.y. konservatyviųjų) politinių jėgų pusėje (aišku, ne ekstremistinių), tuo parodydama, kad prisilaiko konservatyvaus požiūrio į visuomenę. Kairiųjų pozicijų palaikymas Bažnyčiai yra labiau atsitiktinis ir gana retas reiškinys. Taigi Lietuvos žiniasklaidos kišimasis į Bažnyčios ir politinių partijų santykius, ypač turint tikslą sukiršinti šias institucijas, rodo, kad žiniasklaida turi savo politinį tikslą, nors ir kokia bešališka ar objektyvi ji stengtųsi atrodyti.
Iškėlęs kunigų homoseksualizmo ir renginių Katedros aikštėje klausimą abejotinu rakursu, „Lietuvos rytas” ėjo toliau. Jau kitą dieną dienraštis „demaskavo” Lietuvos Bažnyčią tuo, kad, „patikrinus” Aušros Vartuose paaukotas aukas, žurnalistė nesurado jų pėdsakų. Žurnalistė į pagalbą tikrinti šias aukas pasikvietė zakristijoną iš Maskvos Grigorijų Korolkovą, kuris ir surado šį pribloškiantį faktą. Aišku, netrukus į „diskusiją” apie bažnyčiose surenkamas aukas buvo įtraukti skaitytojai, tiksliau, jų pati labiausiai nepakančioji dalis – internete reiškiantys savo „giliamintes” nuomones. „Nuomonės” apipavidalintos „patraukliu” apibendrinančiu pavadinimu „Hierarchai nedovanoja už paslapčių atskleidimą”. Štai prie kokios išvados prieina, pavyzdžiui, vienas skaitytojas: „Kažin ar yra koks kunigėlis tikrai šventas. Na, nebent koks Tėvas Stanislovas”. Kitą dieną dienraštis vėl pasinaudojo „Dievo tarnais nusivylusios, bet ne pačia religija” skaitytojos vardu, kad iškoneveiktų kunigų dvasinę pagalbą ligoniams. O dar anksčiau, po dviejų dienų, kai buvo išspausdintas „rūpestis” dėl dingstančių aukų Aušros Vartuose, dienraštis kunigų homoseksualizmo temą praplėtė į kunigo A.Bulotos suspenso klausimą. Mat kun. A.Bulota, nors ir atsakinėjęs neigiamai į provokacinius „Lietuvos ryto” žurnalistės klausimus, straipsnyje apie homoseksualizmą vis vien ne visai apgynė Bažnyčios poziciją. Tai galbūt ir buvo kunigo suspenso priežastis. Tačiau dienraštis jau vien savo rašinio pavadinimu išsakė skaitytojui brukamą poziciją: „Vyskupas baudžia už atvirą žodį”, nors straipsnio autorė to visiškai neįrodo.
Norėdama pateisinti pradėtą (tiksliau, tęsiamą) puolimą prieš Katalikų Bažnyčią, „Lietuvos ryto” redakcija savo vedamajame „Laiko ženklai” (rugpjūčio 12 d. numeris) teigia, kad „tik Lietuvos katalikų bažnyčia, atrodo, bando išlikti nekritikuojama, nors net labiausiai pasikėlęs į puikybę jos ganytojas turbūt nedrįstų tvirtinti, jog tos ydos, kurių gausu kitų šalių bažnyčiose, tarp Lietuvos dvasininkų yra neįmanomos”, t.y. akivaizdu, kad dienraštis su savo gausiu darbuotojų skaičiumi, kurio pavydėti galėtų net bet koks Vakarų laikraštis, siekia įrodinėti tai, ką pats užduoda. Redakcijos žodžiais, už dienraštyje pareikštą „kritiką” („tyrimą apie homoseksualinio priekabiavimo atvejus Kauno kunigų seminarijoje”) „iš bažnyčių sakyklų buvo kaltinama straipsnio autorė, keikiamas laikraštis. Bet ir to vyskupams buvo negana”. Ir toliau rašoma apie jau minėtą kun. A.Bulotos suspensą, primenant, kad kitose šalyse atskleisti panašūs homoseksualizmo atvejai buvo tinkamai įvertinti, t.y. dvasininkai baudžiami. Vedamajame vėl užsipuolamas Kardinolas dėl renginio Katedros aikštėje, teigiant, kad jo susirūpinimas Arkikatedros sakralumu yra panašus į „bandymą laisvoje šalyje atgaivinti viduramžišką bažnytinę cenzūrą”. Redakcija įteiginėja, kad jau pats laikas Lietuvos Katalikų Bažnyčioje pradėti diskutuoti apie gėjų santuokas bažnyčioje, homoseksualių kunigų teises būti vyskupais arba celibato panaikinimą, nes taip jau esą daroma Vakaruose. Tik tokiu būdu „kardinaliai atsinaujinanti” Lietuvos Bažnyčia esą tegalės „XXI amžiuje išlikti įtakingas visuomenės dvasinio gyvenimo svertas”. Ką gi, betrūksta Bažnyčiai dar tik pasiūlyti, šalia šių visų „dvasinių” vertybių, ir narkotikų bei prostitucijos įteisinimą (aišku, tarp kunigų), ir ji taps labai moderni ir šiuolaikiška.
Deja, liberalume ir masonerijos „išradimuose” paskendusios žiniasklaidos siūlomi receptai niekaip netinka Katalikų Bažnyčiai. Krikščionybė jau seniai turi savo vertybes. Tai tikėjimas, viltis ir meilė. O galutinis žmogaus gyvenimo tikslas – tai po savo žemiškojo pavyzdingo, link Dievo einančio gyvenimo susitikti su Amžinuoju Dievu. Ir todėl Lietuvos „laisvosios” spaudos siūlomos priemonės atitraukti žmones nuo šio tikslo yra negarbingos ir pražūtingos.

Linas ŠALNA

© 2003 "XXI amžius"