| Pasiryžę
nedirbti
Mintys po politinių kalinių ir tremtinių sąskrydžio
Ariogaloje
Sąskrydis laisvės kovotojų, pavirtusių
ar bevirstančių nelaisvės garbintojais. Ten buvo bauginamasi kaip
maro piktų minčių, nors draudžiamos dar tik kalbos. Kurios kalbos
yra piktos nesiaiškinama.
Taigi jiems jau džiaugsmas, kad buvo išvežti. Kentėjo, tai tiesa,
bet ko verti nekentėjusieji buvo ir tokia mintis pasakyta. Per
kančią įgyta nuostabių savybių, iš kurių gražiausia yra galėjimas
atleisti. Visi ja naudojasi. Atleidžia. Ir leidžia piktadariams
daryti toliau tai, ką darė. Čečėnijoje paraidžiui, o Lietuvoje
naudojamos kitos formos: apiplėšiami materialiai ir žudomi dvasia.
Tokios mintys po kasmetinio sąskrydžio Ariogaloje. Sąskrydis neturėtų
būti vien šiaip sau pabuvimas. Tada galėtų būti pavadintas pikniku,
gegužine arba švente. Kai kas nesusimąstydamas taip ir pavadino
Jūsų šventė. Išeitų, kad yra švenčiamas tremties prisiminimas,
dėkojama ištrėmusiems, šventę padovanojusiems. O sąskrydis turėtų
būti rengimasis ar pasiraginimas darbui.
Daug metų ir daug kartų monsinjoras Alfonsas Svarinskas ragino dirbti.
Neįragino ir todėl iš šito renginio pasitraukė, žinoma, ir pats
paragintas nesakyti piktų kalbų. Mat visos kalbos, į darbą kviečiančios,
piktos, o nepiktos tik liūliuojančios. Dabar monsinjoras pasakė,
kad tokiame renginyje yra demoralizuojami buvę laisvės kovotojai.
Tiesa ir netiesa, ką jis sako. Jie patys nori būti demoralizuoti,
o nenorinčių būti demoralizuotais niekas nepriveiktų, kaip Antano
Terlecko, kaip paties monsinjoro.
Ne visi pametė viltį, ir raginimai dirbti nesiliauja. Pareigą, reikiamybę
priminė Povilas Jakučionis, Vytautas Landsbergis, ir šiemet Ariogaloje
kalbėdami. Mažai kas jų ir klausėsi. Daugelis perauklėti ar persiauklėję,
tik savomis kalbomis ir vaišėmis užsiėmę, atleidę ir leidžiantys,
o paslapčiomis jau dėkojantys.
Ir spaudoje jau pastebi Vilius Bražėnas, kad per daug atsiranda
raminančių šūkių, kurių tiek daug nereikėtų. Taigi parvykusieji.
mato Lietuvos būklę aiškiau, nei visada čia gyvenusieji. Mato pagaliau
ir tie, kuriems nusiraminimas patinka. O sąskrydis darosi nuobodus.
Pastebimai mažiau žmonių į renginį šiais metais atvažiavo. Nemanytina,
kad tiek daug buvusių dalyvių per vienerius metus paseno. Vargu
ir karšta diena ar buvo priežastis. Greičiau nesąmoningai pajuto,
kad trūksta prasmės, kai nesiruošiama veiklai. Raginimas neveikti
ne per daug reikalingas, nes ir taip yra masė neveikliųjų.
Monsinjoras Svarinskas svajoja bus alternatyva Ariogalai jo sukurtame
partizanų parke Aukštaitijoje. Nereikės išprašytų iš Vyriausybės
pinigų, nes susirinks veiklieji laisvės kovotojai, o nelaisvės
Lietuvoje yra gerokai per daug.
Apie piktas ir nepiktas kalbas. Nei monsinjoras, nei V.Landsbergis,
nei V.Bražėnas niekada neragino imti šautuvus ir eiti žudyti, nei
ragino imtis kitokios prievartos. Raginimus prievartai tebegirdime
iš komunistų, kai jie kviečia buvusius kolchozininkus imti šakes
ir kažką žudyti, ypač tais laikotarpiais, kai arčiau valdžios būna
ne visai komunistai. Ragina, priragina ir jau daro, nes kelių blokados
irgi yra neleistini prievartos veiksmai.
Reikia raginti veikti visomis geromis priemonėmis, kurių yra daug,
ir jos būtų veiksmingos, tik reikia dirbti. Paprasčiausia priemonė
yra rinkimai, per kuriuos reikia galvoti, už ką balsuojama. Šita
dar nepanaudota priemonė elementari, paprasčiausia, ir visos piktos
kalbos turi raginti ją naudoti.
Gražina TRIMAKAITĖ
Marijampolė
© 2003 "XXI amžius"
|