Vasara
atostogų ir poilsio metas
Apie poilsį ir dvasinę atgaivą ne
kartą yra kalbėjęs ir Šventasis Tėvas, kuris nuo liepos mėnesio
gyvena savo vasaros rezidencijoje Kastelgandolfe. Italijoje apsilanko
daug turistų, ypač per vasaros atostogas. Daugelis Italijos vyskupijų
atostogų metu imasi vienokių ar kitokių sielovadinių iniciatyvų,
kad atostogautojai galėtų taip pat ir dvasiškai praturtėti. Neseniai
paskelbtame kreipimesi į atostogaujančiuosius pietinės Italijos
Apulijos regiono vyskupai rašo, kad girtina ir malonu, kai turistai
ir atostogautojai susipažįsta su tos vietos, kur leidžia atostogas,
žmonėmis, su jų buitimi ir kultūrinėmis vertybėmis, tačiau vyskupai
ragina per atostogas rasti laiko atnaujinti ir sutvirtinti asmeninį
santykį su Dievu.
Italijos spaudoje ir kitose informacijos priemonėse buvo paskelbta
gan liūdna statistika: apie tris milijonus italų, vengdami kaimynams
ir bendradarbiams pasirodyti neišgalį ekonomiškai išvykti atostogų,
savaitę kitą slepiasi savo namuose, o paskui pasakoja apie nežinia
kur praleistas egzotiškas atostogas. Toks atostogavimo būdas vargu
ar gali suteikti atvangą kūnui ir sielai.
Tad norėtume pasiūlyti keletą minčių apie krikščioniškąją poilsio
prasmę.
Poilsio sąvoka yra giliai įleidusi šaknis į krikščioniškąją etiką.
Pradžios knygoje sakoma, kad, sukūręs visatą, Dievas ilsėjosi. Ilsėjosi
ir Kristus po ilgų, nenuilstamos veiklos skelbiant prisiartinusią
Dievo karalystę, dienų. Dievas įsakė savo išrinktajai tautai ilsėtis,
nustatydamas poilsiui septintąją savaitės dieną. Tą dieną privalėjo
nedirbti visi žmonės ir gyvuliai, kad atsigautų fizinės jėgos,
kad būtų atsimenamas išvadavimas iš vergovės ir šaukimas laisvėn.
Šabas žydams pirmiausiai reiškė nutraukti bet kokią veiklą, susirinkti
draugėn ir kartu šlovinti Dievą Gelbėtoją ir Kūrėją.
Krikščionybėje šeštadienis buvo pakeistas sekmadieniu. Tai vienybės
ir šventės diena, susitikimo su Viešpačiu ir broliško solidarumo
diena. Apie tai plačiai rašo popiežius Jonas Paulius II apaštaliniame
laiške Dies Domini - Viešpaties diena. Mūsų dienomis irgi išlieka
pareiga stengtis, kad visi galėtų patirti laisvę, poilsį bei atsipalaidavimą,
reikalaujamus žmogaus orumo, artimai susijusio su religiniais, šeimos,
kultūriniais ir bendražmogiškais poreikiais. Tokia darbininko teisė
į poilsį, žinoma, kaip prielaidą numato jo teisę į darbą, ir, svarstydami
problemas, susijusias su krikščioniškąja poilsio samprata, negalime
neatsižvelgti į sunkią padėtį daugybės vyrų bei moterų, dėl darbo
vietų stokos priverstų neveikliai praleisti ir darbo dienas.
Poilsis leidžia kasdienius rūpesčius bei užduotis vėl grąžinti į
jiems būdingą matmenį: materialūs daiktai, dėl kurių taip rūpinamės,
užleidžia vietą dvasios vertybėms; susitikimų bei ramesnių pokalbių
metu vėl išvystame žmonių, su kuriais gyvename, tikrąjį veidą. Net
gamtos grožybes dažnai sužalotas troškimo valdyti, galiausiai
atsigręžiančio prieš patį žmogų, galima iš naujo atrasti bei intensyviai
jomis mėgautis. Tada žmogus, pasak apaštalo, ima geriau suvokti,
kad kiekvienas gi Dievo kūrinys yra geras, ir niekas neatmestina,
kas priimama su padėka, juk visa tai pašventinama Dievo žodžiu
ir malda! (1 Tim 4, 45) Taigi, jei žmogus nori rasti laiko atsipalaiduoti
bei skirti daugiau dėmesio kitiems savo gyvenimo aspektams, tai
šitai atitinka jo autentišką poreikį, visiškai derantį su Evangelijos
naujienos perspektyva. Tačiau tikinčiajam privalu tenkinti šį poreikį
nedarant žalos savo asmeninio bei bendruomeninio tikėjimo, parodomo
Viešpaties dienos šventimu bei pašventinimu, svarbioms raiškos formoms.
Bet kuriuo atveju krikščionio sąžinė įpareigoja taip organizuoti
poilsį, kad būtų įmanoma dalyvauti sekmadienio Eucharistijoje, susilaikant
nuo tokios veiklos bei darbų, kurie nesuderinami su sekmadienio
pašventinimu, jam būdingu džiaugsmu ir dvasiai bei kūnui reikalingu
poilsiu.
Kad pats poilsis nesibaigtų tuštumu ar nevirstų nuobodumo šaltiniu,
dvasiškai praturtintų, prisidėtų prie didesnės laisvės ir sudarytų
galimybę apmąstymams bei broliškai bendrystei, tikintieji iš kultūros
priemonių ir visuomenės siūlomų pramogų turėtų pasirinkti tas, kurios
geriausiai atitinka gyvenimą pagal Evangelijos nurodymus.
Poilsis krikščioniui reiškia ne tik Dievo įsakymą, bet ir Jo dovaną
savo vaikams. Bažnyčia taip pat įsako ilsėtis, bet kartu primena
Kristaus žodžius, jog poilsis skirtas žmogui, o ne žmogus poilsiui.
Tad ilsėtis pirmiausiai reiškia atgauti fizines ir dvasines jėgas,
atstatyti darną savo viduje ir santykiuose su artimu; vis iš naujo
išgyventi džiaugsmą gamta ir laisvu laiku, puoselėjant kilnius pomėgius
ir polinkius.
Evangelijoje pabrėžtas Jėzaus dėmesys ne tik vargšams ir kenčiantiems,
bet ir pavargusiems: Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir
esate prislėgti, aš jus atgaivinsiu; Eikite sau vieni į negyvenamą
vietą ir truputį pailsėkite, sako Kristus apaštalams, pasakojantiems,
ką buvo nuveikę ir ko mokę. Jėzus nori, kad žmonės pailsėtų ir duoda
jiems džiaugsmo Dvasią. Šiandienis įtemptas gyvenimo ritmas labiau
nei bet kada diktuoja poilsio būtinybę. Atostogos šiandienos žmogui
yra ne prabangos dalykas, bet gyvybinis poreikis. Žinoma, kiekvienas
savaip praleidžia atostogų laiką, tačiau trys dalykai nepamirštini.
Atostogos pirmiausiai yra fizinis ir dvasinis poilsis. Jų metu reikia
stengtis priartėti prie gamtos: miesto žmogui pasidarė svetimi gamtos
ciklai, jis negirdi ir nebesupranta medžių ošimo, jis nebepakelia
savo žvilgsnio į žvaigždėtą dangų. Trečiasis privalomas atostogų
elementas - kontaktai su kitais žmonėmis, įžvelgiant juose asmenybę,
Dievo paveikslą, ir praktiškai įvykdant įsakymą mylėk savo artimą
kaip save patį. Krikščioniui atostogos nepakeičiama proga atsiverti
dieviškajai Begalybei, iš kurios plaukia ir kur link krypsta mūsų
visų gyvenimai.
Eikite į nuošalią vietą ir truputį pailsėkite, sako Kristus savo
mokiniams. Ir mes esame Jo mokiniai, ir mums dieviškasis Mokytojas
liepia surasti progą pailsėti.
VR
© 2003 "XXI amžius"
|