Jis
buvo prie Lietuvos valstybės nepriklausomybės ištakų
|
Vyskupas Justinas Staugaitis
(viduryje) Telšiuose savo kambaryje su broliais ir seserimis
(iš kairės): Petronėlė Juodaitienė (kan. Justino Juodaičio
motina), Vincas, Antanas (Marijampolės miesto burmistras)
ir Agutė Tulauskienė (poetės Gražinos Tulauskaitės motina)
|
Šiemet, liepos 8-ąją, sukako 60
metų, kai mirė 1918 metų Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras,
pirmasis Telšių vyskupas Justinas Staugaitis. Jo asmenybėje telpa
visa Lietuvos nepriklausomybės valstybingumo atkūrimo istorija.
Atėjęs su pirmąja XX a. pradžios atgimimo inteligentų karta, jis
aktyviai įsitraukė į judėjimą dėl Lietuvos Nepriklausomybės ir patyrė
visus jam skirtus likimo smūgius. Valstybinėje, politinėje ir bažnytinėje
veikloje jis pasiekė pačių aukščiausių hierarchijos viršūnių: nuo
eilinio parapijos kunigo iki Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro,
diplomato, pirmojo Lietuvos Seimo pirmininko, vicepirmininko, net
viceprezidento pareigų. Ne mažiau reikšmingi yra ir jo darbai ir
Lietuvos Bažnyčiai. Jis buvo Popiežiaus rūmų prelatas, o nuo 1926
metų ir didžiausios vyskupijos Lietuvoje - Telšių vyskupas ir Klaipėdos
krašto prelatas.
Jo vardas ir darbai šiandien nepelnytai pamiršti: 1966 metais dėl
suprantamų priežasčių Lietuvoje nepaminėtas jo gimimo šimtmetis,
o 1991 metais, jau nepriklausomoje Lietuvoje, užmiršta tinkamai
paminėti ir jo 125ąsias gimimo metines. Jo darbai ir asmenybė yra
plačiai nušviesti išeivijoje: 1953 metais - kun. A. Rubšio atsiminimuose
Amerikoje; 1961 metais Lietuvių katalikų mokslo akademijos leidinyje
Romoje; 1979, 1983 - metais visuomenės veikėjo J.Ambraso straipsniuose
Čikagoje.
Apie vysk. J.Staugaitį reikia kalbėti ne tik kaip apie išskirtinę,
daugialypę asmenybę, bet ir kaip apie atgimstančios Lietuvos politiką,
diplomatą, Lietuvos Katalikų Bažnyčios hierarchą, visuomenininką
ir spaudos veikėją.
Vysk. J.Staugaitis, jo amžininkų prisiminimais, iš išorės atrodė
gana oficialus, tačiau buvo labai jautrus žmogus, nuolat laikęsis
Bažnyčios doktrinos ir katalikiško gyvenimo principų. Jis daug dirbo
tėvynei Lietuvai, Telšių vyskupijai ir visam Žemaičių kraštui. Vysk.
J.Staugaitis skaudžiai išgyveno bolševikmetį ir prieš mirdamas ištarė
tokius paskutinius žodžius: Dieve, neapleisk Lietuvos!
Gimė Justinas Staugaitis 1866 m. lapkričio 14 d. Tupikų kaime (Žvirgždaičių
valsčiuje, Šakių apsk.). Šeimoje buvo vyriausias iš penkių vaikų.
Jauna mirė jo motina, todėl jam teko rūpintis našlaičiais savo jaunesniais
broliais ir seserimis, nes taip prisiekė mirštančiai motinai. Baigęs
Seinų kunigų seminariją, norėdamas išmokslinti brolius ir seseris,
išvyko kunigauti į Varšuvą ir ten juos išmokslino.
Atjauta našlaičiams ir vargšams jį lydėjo visą gyvenimą. Jis yra
žinomas kaip pirmosios Lietuvoje ikimokyklinės įstaigos įkūrėjas,
aktyviai puoselėjęs labdarybės idėjas. Jis pats nuolat šelpė našlaičius
ir nepasiturinčius. Iš savo atlyginimo skyrė stipendijas studentams
ateitininkams, globojo vienišus senelius.
Grįžęs iš Lenkijos į Lietuvą įsitraukė į visuomeninę ir švietėjišką
veiklą. Kunigaudamas Marijampolėje, 1905-aisiais jis įkūrė pirmąjį
Lietuvoje vaikų darželį, o 1906 metais įsteigė Žiburio draugiją
neturtingiems moksleiviams bei studentams remti. Jis buvo ne tik
šios draugijos sumanytojas bei steigėjas, bet ir pirmasis jos valdybos
pirmininkas. Vysk. J.Staugaičio rūpesčiu Marijampolėje buvo atidarytos
dvi pradžios mokyklos, senelių prieglauda, mergaičių gimnazija.
Jis įsteigė Žagrės draugiją, kurios paskirtis buvo mokyti Lietuvos
ūkininkus pažangios žemdirbystės ir gyvulinkystės. Nuo 1911 metų
priklausė Lietuvių mokslo draugijai ir buvo uolus jos veikėjas.
Vėliau įsitraukė į politinį tautinio atgimimo darbą. Kuriantis nepriklausomai
Lietuvai, J.Staugaitis buvo prie pačių jos nepriklausomybės ištakų:
1917 metais jis dalyvavo pirmosios konferencijos darbe ir buvo išrinktas
į Prezidiumą bei Lietuvos Tarybą, o 1918 metais buvo Lietuvos Tarybos,
o vėliau - Valstybės Tarybos pirmininkas. Vasario 16 d. drauge su
kitais Lietuvos veikėjais jis pasirašė Nepriklausomybės Aktą. Dėl
jo pripažinimo dalyvavo antrosios konferencijos darbe Berne (Šveicarijoje),
o 1918 metais dalyvavo trečiojoje konferencijoje, kuri vyko Kaune.
Reziumuodamas nuveiktą Tarybos darbą jis pažymėjo, kad visą jos
gyvavimo laiką vyko kova dėl Lietuvos nepriklausomybės.
Lietuvos Nepriklausomybės metais (1918 1926) J.Staugaitis buvo
visų demokratinių Seimų narys, pirmininkas ir vicepirmininkas. Jis
ėjo ir viceprezidento pareigas, todėl jam kartais tekdavo pavaduoti
ir patį Lietuvos Prezidentą. Jam pirmininkaujant Lietuvos Seime
buvo priimta Lietuvos konstitucija, žemės reformos projektas, įvesta
nacionalinė Lietuvos valiuta.
Besikuriančios Lietuvos valstybės metai J.Staugaitį įtraukė ir į
užsienio diplomatiją. Kadangi mokėjo daug kalbų, jam teko daug pasidarbuoti
dėl Lietuvos nepriklausomybės tarptautinio pripažinimo. Jau 1918-aisis
jis buvo nuvykęs į Berlyną ir įteikė Vokietijos kancleriui Lietuvos
Nepriklausomybės Aktą. Tuo pačiu Miunchene jis aplankė Šventojo
Sosto nuncijų Vokietijai ir prašė jo pritarimo dėl Lietuvos nepriklausomybės
pripažinimo. J.Staugaitis atstovavo Lietuvai Paryžiaus taikos konferencijoje
ir dalyvavo anglų lordo Hovardo vadovaujamos Baltų konferencijos
darbe. Vien 1920 metais dėl Lietuvos nepriklausomybės pripažinimo
J.Staugaitis lankėsi Londone, Paryžiuje, Romoje. 1921 metais su
diplomatine misija jis buvo Suomijoje. Diplomatinės kelionės traukiniais
buvo labai varginančios. Be to, vykti į keliones dažniausiai reikėdavo
už savo pinigus, nes Lietuvos iždas tuo metu buvo tuščias.
J.Staugaitis nemažą darbą nuveikė ir dėl Lietuvos bažnytinės provincijos
įsteigimo. Šiuo klausimu jam teko daug kartų lankytis Romoje. 1919
metų kelionės į Romą rezultatas buvo akivaizdus - Vatikanas pripažino
Lietuvos nepriklausomybę de facto, nors de jure ją pripažino tik
1922 metais. Diplomatiniais reikalais vysk. J.Staugaitis lankėsi
Romoje ir 1924 metais. Čia jo darbai buvo įvertinti: jį paskyrė
Popiežiaus rūmų prelatu, o 1926 metais Telšių vyskupu ir Klaipėdos
krašto prelatu. Nuo tada prasideda naujas vysk.J.Staugaičio veiklos
periodas, o tuo pačiu ir Telšių vyskupijos atgimimas.
Pradėjus vysk. J.Staugaičiui valdyti Telšių vyskupiją joje buvo
įkurta Telšių kunigų seminarija. Vysk. J.Staugaitis pasirūpino,
jog Telšiuose atsirastų jai reikalingi pastatai, taip pat ir Kurijos
rūmai. Jo pagalba Telšių vyskupijoje buvo įsteigta dvylika naujų
parapijų ir bažnyčių, penki vyrų, vienuolika moterų vienuolynų.
Telšiuose jis surengė tris (1931, 1935, 1939 metais) eucharistinius
kongresus. Telšių vyskupijos kaimuose ir miestuose tuo metu veikė
gausios Angelaičių, Pavasarinkų organizacijos, Tautininkų draugija.
Vysk. J.Staugaitis pradėjo leisti žemaičiams skirtą laikraštį Žemaičių
prietelius, kuriame buvo propaguojamos vyskupo M.Valančiaus blaivybės
idėjos. Tokiu būdu vysk. J.Staugaitis žemaičius švietė nė kiek ne
mažiau kaip M.Valančius.
Vysk. J.Staugaitis buvo aktyvus spaudos darbuotojas. Dar mokydamasis
Seinų kunigų seminarijoje jis priklausė slaptam klierikų būreliui
ir užsikrėtė tautos atgimimo idėjomis. 1909 metais jis buvo pakviestas
redaguoti Seinuose leidžiamą mėnesinį žurnalą Vadovas, kurį jis
administravo iki 1912 metų
Vysk. J.Staugaitis per savo gyvenimą išleido septyniolika knygų
ir parašė daugiau kaip 350 straipsnių. Beveik visa jo publicistika
buvo apologetinio pobūdžio ir tai deramai įvertino Vytauto Didžiojo
universiteto Teologijos fakultetas, suteikdamas jam teologijos licenciato
ir daktaro laipsnius. 1934-1935 metais, kaip atsaką į V.Mykolaičio-Putino
romaną Altorių šešėly, vysk. J.Staugaitis parašė trijų tomų romaną
Tiesiu keliu.
Vysk. J.Staugaitis buvo vienas veikliausių ir aktyviausių prieškarinės
Lietuvos vyskupų, aktyviai dalyvavęs atkuriant Lietuvos nepriklausomybę.
Kaip politikas ir diplomatas labai daug gero padarė Lietuvai, o
kaip aukštas Lietuvos Bažnyčios hierarchas, daug nuveikė Lietuvos
Bažnyčiai ir Žemaičių kraštui.
Profesorė Audronė JUODAITYTĖ
J.Staugaičio giminaitė, Šiaulių universiteto Edukologijos katedra
© 2003 "XXI amžius"
|