Atnaujintas 2003 m. rugpjūčio 20 d.
Nr.63
(1167)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Pasaulis
Krikščionybė ir pasaulis
Lietuva
Darbai
Kultūra
Parodos
Literatūra
Atmintis


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Nepalūžusi gyvenimo audrose
Elenos Raštikienės gimimo 100-osioms metinėms

1940 metais rusams okupavus Lietuvą, tragiškas likimas ištiko daugelį prieškarinės Lietuvos karininkų šeimų. Ne išimtis tada buvo ir kariuomenės vado generolo Stasio Raštikio šeima. Jau per pirmąsias rusų okupacijos dienas generolą nubloškia į Vakarus, žmona papuola į kalėjimą, o vaikai atsiduria tremtyje Sibire.
Elena Smetonaitė-Raštikienė gimė 1903 m. liepos 14 d. Latvijoje, Liepojos mieste. Kada jos šeima sugrįžta į Lietuvą, Elena Kretingoje baigia prie pranciškonų vienuolyno įkurtą lietuvių pradžios mokyklą. Vėliau tęsia mokslus Vilniuje, lietuvių gimnazijoje, ir Kauno „Saulės“ mokytojų seminarijoje.
1922 metais, po mokytojų seminarijos baigimo, E.Smetonaitė pradeda dirbti Žiežmarių pradžios mokyklos vedėja. Tačiau čia ji dirbo neilgai – tik vienerius metus. 1923-iųjų vasarą ji persikelia gyventi į Jonavą. Čia kaip tik dirbo Elenos pusbrolis Jonas Kastanas, kuris vadovavo vietos progimnazijai. O jonaviečiai Kastanai palaikė giminystės ryšius su Smetonomis, nes tuometinio Lietuvos prezidento Antano Smetonos motina Julijona Kastanaitė kaip tik buvo iš šalia Jonavos esančio Šilų dvaro. Todėl kada 1924 metais E.Smetonaitei susidarė tokios gyvenimo sąlygos, kad jai reikėjo palikti Žiežmarius, minėto J.Kastano sutikimu ji ir pradėjo dirbti Jonavoje. Čia tuo metu apsigyveno ir Elenos motina bei brolis Antanas.
Elena dirbo ne tik mokytoja, bet ir progimnazijos sekretore. Netrukus įsitraukė į visuomeninę veiklą. Didelėje progimnazijos salėje rengė vietos jaunimui vakarėlius. Nemažai bendravo su čia gyvenusiais žydų tautybės inteligentais, juos rengė lietuvių kalbos egzaminui.
E.Smetonaitės darbu buvo labai patenkintas ne vien progimnazijos direktorius J.Kastanas. Tai rodo ir Jonavos progimnaziją tada inspektavusio V.Palukaičio ataskaita Švietimo ministerijai.
1927 metais E.Smetonaitė palieka Jonavą ir dvejus metus dirba Kaune, Aleksoto 47-osios pradžios mokyklos vedėja. Kaip tik tuo metu ji susipažįsta su Lietuvos kariuomenės majoru Stasiu Raštikiu. 1929 m. birželio 29 d. įvyksta jų vestuvės.
Stasys Raštikis gimė 1896 m. rugsėjo 13 d. Šiaulių rajone, Kuršėnuose. Nuo 1915-ųjų jis trejus metus tarnavo Rusijos kariuomenėje. 1917 metais baigė Tbilisio karo mokyklą ir 1918 metų pavasarį grįžo į Lietuvą. Po metų įstojo savanoriu į Lietuvos kariuomenę, tapo 5-ojo pėstininkų pulko 1-os kuopos karininku. Tuo metu S.Raštikio pulkas aktyviai dalyvavo kautynėse su lenkais ir bolševikais Zarasų, Žiežmarių, Dusetų, Vievio, Avilių rajonuose, kovojo Latvijoje ties Daugpiliu. Kovose su rusų kariuomene net du kartus buvo sunkiai sužeistas. Po antro sužeidimo S.Raštikis pateko rusams į nelaisvę. Grįžo į Lietuvą tik po dvejų metų ir tęsė karinę tarnybą Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Kęstučio 5-ajame pulke. 1928 metais S.Raštikis perkeliamas į Lietuvos kariuomenės štabą. 1928 metais jam suteikiamas majoro laipsnis.
Majoras S.Raštikis toliau mokėsi. 1929 metais jis baigė Kauno universitetą, o 1932-aisiais – karo akademiją Vokietijoje. Po mokslų baigimo S.Raštikis greitai kilo karininko karjeros laiptais: 3-iojo pėstininkų pulko vado pavaduotojas ir tuo pačiu Vytauto Didžiojo karininkų kursų lektorius, 5-ojo pėstininkų pulko vadas, 3-iosios pėstininkų divizijos štabo viršininkas, Generalinio štabo valdybos viršininkas. 1934 m. lapkričio 23 d. S.Raštikiui suteikiamas pulkininko laipsnis, o po metų jis jau skiriamas Lietuvos kariuomenės vadu. Taip pat jam suteikiamas divizijos generolo laipsnis.
Tačiau ir užimdamas aukštas pareigas tuometėje Lietuvos kariuomenėje, S.Raštikis Jonavoje būdavo dažnas svečias. Ir ne vien dėl to, kad čia gyveno jo žmonos giminaičiai Kastanai. 1930 metais netoli Jonavos, Gaižiūnuose, įsteigiamas tuometės Lietuvos kariuomenės vasaros poligonas. Todėl S.Raštikis, dar būdamas 5-ojo pėstininkų pulko, o vėliau Lietuvos kariuomenės vadu, Gaižiūnų poligone lankėsi gana dažnai.
Lietuvos kariuomenės vadu S.Raštikis buvo iki 1940 m. balandžio 22 d. Rusams okupavus Lietuvą, gen. S.Raštikio likimas pradėjo klostytis labai tragiškai. Jis dar kurį laiką ėjo Lietuvos Respublikos ministro pareigas bei 29-ajame teritoriniame šaulių korpuse atsakingas karininko pareigas. 1940 metų gruodžio mėnesį gen. S.Raštikis išėjo į atsargą.
Kaip tik nuo tada ir prasidėjo jo šeimos tragedija. Matydamas, kad gali būti suimtas, 1941 m. kovo 19 d. S.Raštikis pasitraukė į Vokietiją. E.Raštikienė su vaikais tuo metu bandė pereiti sieną, bet jiems nepavyko. 1941 metų gegužės mėnesį suimama E.Raštikienė. Po ilgo Kauno saugumiečių tardymo generolo žmona įkalinama Kauno sunkiųjų darbų kalėjime, iš kur ruošiama išvežti į Kazachstano lagerį. Pirmosiomis karo dienomis vykusio sukilimo metu E.Raštikienė išlaisvinama iš Kauno sunkiųjų darbų kalėjimo, tačiau, išėjusi į laisvę, ji nerado dukryčių. Po 1941 m. birželio 14 d. trėmimų S.Raštikių dukros su seneliais atsidūrė Sibire, Altajaus krašte.
Prasidėjus karui 1941 m. birželio 23 d. S.Raštikis iš Vokietijos grįžo į Lietuvą. Iš pradžių dirbo Lietuvos Laikinojoje vyriausybėje krašto apsaugos ministru, o kiek vėliau – Kauno karo muziejuje. 1944 metų vasarą Raštikiai emigravo į Vokietiją, o 1949 metais persikėlė į Jungtines Amerikos Valstijas. Čia generolas su žmona apsigyveno Sirakūzuose, kur jis vietos universitete dėstė rusų kalbą. Vėliau Kalifornijoje, svetimų kalbų mokykloje, vadovavo rusų ir lietuvių kalbų kursams. O kada 1963 metais minėta mokykla buvo reorganizuota į universitetą, S.Raštikiui suteikiamas profesoriaus vardas.
Generolas, be tiesioginio darbo universitete, kuriame išdirbo iki 1968 metų, daug rašė. Jis parašė penkis karinius vadovėlius, spaudoje pasirodė per tūkstantį įvairių jo straipsnių. O turbūt svarbiausią vietą generolo kūrybiniame darbe užima keturi tomai atsiminimų, kurie buvo išleisti Čikagoje. Vėliau šis S.Raštikio atsiminimų rinkinys buvo išleistas ir Lietuvoje.
Mirė gen. S.Raštikis 1985 m. gegužės 3 d. Los Andžele, 1993 m. lapkričio 22 d. palaikai pervežti į Kauną ir palaidoti Petrašiūnų kapinių panteone.
Jungtinėse Valstijose su S.Raštikiu gyveno ir jo žmona Elena. Ten ji aktyviai dalyvavo Šaulių sąjungos veikloje. Mirė E.Raštikienė 1990 m. sausio 14 d. Jos palaikai taip pat palaidoti šalia vyro Petrašiūnų kapinėse.
Reikia trumpai papasakoti ir apie Raštikių dukteris Meilutę Raštikytę-Alksnienę ir Laimutę Raštikytę-Dabrovolskienę. Raštikytės su seneliais buvo išvežtos į Sibirą 1941 m. birželio 14 d. Penkerius metus jos praleido Altajaus krašte. Raštikytės su senele iš tremties grįžo 1946 metais. Tačiau Sibiro žemėje amžino poilsio pasiliko jauniausioji Raštikių dukrytė bei senelis, Antano Smetonos brolis Motiejus.
Kada Raštikytės grįžo iš tremties, jų tėvai gyveno Vokietijoje. Kaip tik tada saugumo darbuotojai įkalbinėjo vyriausiąją Raštikių dukrą Laimutę, kuriai tada buvo 16 metų, kad ji paveiktų tėvus grįžti į Lietuvą. Tačiau saugumiečių svajonės neišsipildė. Raštikytės slapstėsi, gerai suprasdamos, kad jos gali tapti antro etapo vežimo į Sibirą aukomis. Meilutė net kurį laiką gyveno kita pavarde.
Kada lietuvių trėmimai į Sibirą pasibaigė, Raštikytės pradėjo galvoti apie mokslus. M.Raštikytė 1960 metais baigia Kauno Raudonojo Kryžiaus seserų kursus, o vėliau studijuoja Kauno medicinos institute. Po studijų dirba Kauno 1-ojoje ligoninėje ir Radviliškio centrinėje ligoninėje. Kaip tik čia M.Raštikytė susipažįsta su savo būsimuoju vyru Alksniu, už jo išteka ir vėliau atvažiuoja gyventi į Jonavą. Jonavos centrinėje ligoninėje M.Alksnienė dirbo pediatre iki 1999 metų.
Vos tik atvyko į Jonavą gyventi M.Alksnienė, iš Kauno atvažiavusi Jonavoje apsigyveno ir sesuo Laimutė. Po tremties ji mokėsi Kauno „Aušros“ mergaičių gimnazijoje, vėliau dirbo kolūkiuose Kauno, Akmenės, Jonavos rajonuose, mezgėja Panevėžio suvenyrų gamykloje „Tulpė“.
1989 metų pradžioje Raštikytės apsilankė Jungtinėse Valstijose. Tačiau gyvo tėvo jos jau neberado, o motinai gyventi tebuvo likę tik metai.

Alfonsas ZUBRECKAS

© 2003 "XXI amžius"

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija