| Visų
atsakomybė už visus
Pasaulinio skurdo problema enciklikos
Sollicitudo rei socialis žvilgsniu
Turėjimo kulto pasekmės
 |
Kupranugaris - afrikiečių
svarbiausias pagalbininkas |
|
Afrikoje dėl maisto ir
geriamo vandens stygiaus ypač kenčia vaikai |
|
Katalikų Bažnyčia rodo paramos vargstantiesiems
pavyzdį
Nuotraukos iš žurnalų Stadt Gottes ir
Echo aus Afrika
|
Net neanalizuojant skaičių ir statistikos,
galima pamatyti nesuskaičiuojamos daugybės vyrų ir moterų, vaikų,
suaugusiųjų ir senelių tikrovę, trumpai tariant, tikrovę tų žmonių,
kurie kenčia slegiami baisaus skurdo. Milijonai jų jau prarado viltį,
nes daugelyje planetos kraštų jų padėtis labai pablogėjo, - rašė
popiežius Jonas Paulius II prieš 25 metus (1987 m. gruodžio 30 d.)
paskelbtoje savo socialinėje enciklikoje Sollicitudo rei socialis,
analizuodamas ekonominės prarajos išsiplėtimą tarp vadinamųjų išsivysčiusios
Šiaurės ir besivystančių Pietų šalių. Pažymėdamas, kad sąvoka praraja
yra visiškai tinkama apibūdinti skirtumus produkcijos gamyboje ir
paskirstyme, darbo sąlygų, higienos, sveikatos, gyvenimo trukmės
lygyje tarp pažangiųjų ir atsilikusiųjų valstybių, Šventasis Tėvas
tuo pačiu prieina išvadą, jog pasaulio vienybė, kitaip tariant,
žmonių giminės vienybė, yra kuo rimčiausiai sukompromituota.
Enciklikoje pažymėta, kad, nepaisant buvusio tam tikro optimizmo
bei Jungtinių Tautų Organizacijos ir visos tarptautinės bendruomenės
pastangų, per du dešimtmečius (1967-1987) nepavyko įveikti Trečiojo
pasaulio šalių ekonominio atsilikimo, kuris kai kuriais atžvilgiais
dar labiau išaugo. Dabar, praėjus dar 25 metams, iš esmės galima
pasakyti tą patį: turtų ir gerovės perteklius išsivysčiusiuose
Šiaurės kraštuose atitinka nepriimtiną atsilikimą Pietuose, ypač
toje geopolitinėje zonoje, kurioje gyvena pati didžiausia žmonių
giminės dalis. Taip pat liko ryški ir visuomeninė nelygybė, beje,
vienodai būdinga tiek Šiaurei, tiek Pietums, kada tam tikrų gyventojų
sluoksnių skurdo laipsnis yra didelis turtingose valstybėse ir lygiai
taip pat silpniau išsivysčiusiose šalyse gana dažnai matyti egoizmo
apraiškos, o tai kelia nerimą ir gėdą, rašė Popiežius. Pastarasis
pastebėjimas ypač tinka daugumai pokomunistinių Rytų Europos šalių,
kuriose gana sparčiai įsivyravo vartojimo kultūra ir stabmeldystė
rinkos ūkiui.
Istoriškai Bažnyčia savo socialiniame mokyme visada užėmė tarpinę
poziciją tarp kolektyvizmo (socializmo) ir individualizmo (kapitalizmo).
Ji pritaria privačiai nuosavybei, kuri būtų nukreipta į bendrojo
gėrio tikslą, ji pasisako už ekonominės veiklos laisvę, tačiau pabrėžia
ir vyriausybinio reguliavimo reikalingumą. Ekonominė laisvė, kaip
ir kitos Dievo duotos laisvės - politinė, mokslinė, meno kūrybos,
seksualinė,- yra gėris, bet tik tada, kai remiasi tiesa apie žmogaus
asmenį. Jeigu šis tikslas prarastas, ekonominė laisvė tampa destruktyvia
jėga, kuri ne didina, bet menkina bendrąjį gėrį.
Visiškai nevaržoma, tik egoizmu, godumu, kuo didesnio ir greitesnio
pelno gavimu motyvuota laisvoji rinka redukuoja gyvenimą iki finansinių,
kontraktinių ar darbo santykių ir pačius žmones galiausiai padaro
įrankiais, - kalbėjo popiežius Jonas Paulius II neseniai priimdamas
naujojo Čekijos ambasadoriaus prie Šventojo Sosto skiriamuosius
raštus.
Pasak Popiežiaus, visuomenėje, kurioje turėjimas tampa svarbesnis
už buvimą, niekada negali tarpti meilės civilizacija, net jeigu
jos nariai atlieka savo moralines ir asmeninio pamaldumo pareigas.
Tokie žmonės galbūt ir gali būti išganyti, tačiau jiems nepavyks
svarbus Dievo Karalystės kūrimo žemėje uždavinys - kurti bendruomenes,
kuriose žmonės per stiprius šeimos ir pilietiškumo ryšius, grindžiamus
teisingumu ir tarnyste, gyventų darnoje ir vienybėje. Daiktų ir
gėrybių turėjimas savaime netobulina žmogaus, jeigu jis pats neprisideda
prie savo būties ir dvasinio praturtinimo, tai yra prie žmogiško
pašaukimo įgyvendinimo.
Viena pačių didžiausių šiuolaikinio pasaulio neteisybių kaip tik
yra tai, jog palyginti yra mažai žmonių, turinčių daug, kai tuo
tarpu yra daug tokių, kurie neturi beveik nieko, - rašoma enciklikoje
Sollicitudo rei socialis. - Minėta neteisybė kyla dėl neteisingo
gėrybių ir patarnavimų, skirtų visiems žmonėms, neteisingo paskirstymo.
Štai toks iškyla vaizdas: yra maža saujelė, turinčių viską, bet
kuriems nepavyksta būti, nes vertybių hierarchijos painiavoje
jiems trukdo turėjimo kultas, ir yra didžioji dauguma, turinčių
nedaug arba neturinčių nieko, ir kurie negali realizuoti savo pagrindinio
žmogiško pašaukimo, nes neturi elementariausių gėrybių. Blogis slypi
ne turėjime. Jis atsiranda tuomet, kaip turintysis nepaiso nei
gėrybių įsigijimo kokybės, nei drausminančios (vertybių) hierarchijos
jas įsigyjant.
Trečiojo pasaulio atsilikimo
bruožai
Šį popiežiaus Jono Pauliaus II
mokymą verta prisiminti nagrinėjant liepos mėnesį Niujorke paskelbtą
Jungtinių Tautų Organizacijos metinę ataskaitą Human Development
Report 2003, pagal 2000 metais parengtą Tūkstantmečio pažangos
tikslų (Millennium Development Goals) programą. Kaip žinoma,
2000-ųjų rugsėjį susirinkę į Niujorką paminėti Didįjį krikščionybės
jubiliejų 189 pasaulio šalių vadovai, atsižvelgdami į Šventojo Tėvo
raginimus, iškėlė nemažai globalinės pažangos tikslų. Tarp pagrindinių
uždavinių - iki 2015 metų numatyta per pusę sumažinti pasaulyje
skaičių žmonių, kurių dienos pajamos neviršija vieno dolerio, taip
pat per pusę sumažinti badaujančiųjų skaičių ir pasiekti, kad apie
2015 metus visi pasaulio vaikai galėtų mokytis bent pradinėje mokykloje.
Atitinkami tikslai buvo iškelti dėl sergančiųjų AIDS liga, vaikų
mirtingumo sumažinimo, aprūpinimo geriamuoju vandeniu pagerinimo
ir pan.
Kaip rodo minėta ataskaita Human Development Report Jungtinėse
Tautose 2000 metais iškelta tūkstantmečio pažangos programa, matyt,
nebus pasiekta, kaip, beje, ir anksčiau šioje organizacijoje suformuluotos
optimizmo kupinos idėjos. Tiesa, per pastarąjį dešimtmetį pasaulio
gyventojų, turinčių dienos pajamas mažesnes nei vienas doleris,
dalis sumažėjo nuo 30 iki 23 proc., bet tai daugiausia įvyko vien
tik Kinijos pažangos sąskaita. Šioje didžiausioje Azijos šalyje
nuo 1990-ųjų iki 2000 metų 150 mln. žmonių - 12 proc. visų jos gyventojų
- pavyko pakilti iš skurdo, ir jų skaičius sumažėjo per pusę. Tačiau
Lotynų Amerikoje, Artimuosiuose Rytuose, Afrikoje į pietus nuo Sacharos,
taip pat pokomunistinėje Vidurio bei Rytų Europoje žmonių, turinčių
dienos pajamas mažesnes nei vienas doleris, paskutiniame praėjusio
XX amžiaus dešimtmetyje skaičius gerokai išaugo.
O dėl ekonominio augimo, tai, kaip nurodoma ataskaitoje, praėjusį
dešimtmetį 125 besivystančiose ir pokomunistinėse šalyse ekonominis
augimas buvo mažesnis nei 3 proc. per metus ir 54 valstybėse gyventojų
pajamos sumažėjo. Iš šių 54 šalių, dvidešimt yra pietinėje Afrikos
dalyje, septyniolika Rytų Europoje (įskaitant posovietinę Nepriklausomų
Valstybių Sandraugą NVS), šešios Lotynų Amerikoje, šešios Rytų
Azijoje ir šešios Artimuosiuose Rytuose. Taigi 54 pasaulio valstybės
dabar yra neturtingesnės nei 1990 metais, 21-oje šalyje daugiau
žmonių badauja, 14-oje daugiau miršta vaikų, nesulaukusių penkerių
metų, 12-oje šalių mažesnė dalis vaikų lanko pradines mokyklas ir
34 valstybėse vidutinis gyventojų amžius sutrumpėjo.
Trečiajame pasaulyje ypač bloga sveikatos apsaugos padėtis. Jungtinių
Tautų metinės ataskaitos duomenimis, kiekvienais metais nuo užkrečiamų
ligų miršta daugiau kaip dešimt milijonų vaikų (30 tūkstančių kiekvieną
dieną!). Pasaulyje 42 milijonai žmonių serga AIDS arba yra paveikti
ją sukeliančio ŽIV, 39 milijonai jų yra besivystančiose šalyse,
ypač Afrikoje. Tuberkuliozė bei AIDS yra daugiausia aukų nešanti
liga, nuo jų kasmet miršta iki dviejų milijonų suaugusių žmonių.
Nuo maliarijos miršta milijonas žmonių (tai yra per pastaruosius
du dešimtmečius žmonių padvigubėjo).
Kiekvieną dieną besivystančiose šalyse badauja 800 milijonų žmonių
(18 proc. visų pasaulio gyventojų). Per paskutinį XX amžiaus dešimtmetį
badaujančių žmonių skaičius pasaulyje, nepaisant visų pastangų,
sumažėjo tik nuo 21 proc. iki minėtų 18 proc. Pusė visų badą kenčiančių
žmonių gyvena pietinėje Azijos ir pietinėje Afrikos dalyse. Pietinėje
Azijoje badauja kas ketvirtas žmogus, o Afrikoje į pietus nuo Sacharos
- kas trečias. Esant dabartinei situacijai, šiuose regionuose badaujančiųjų
skaičių sumažinti per pusę bus įmanoma tik iki 2100 metų. Jeigu
visas pasaulyje pagaminamas maistas būtų paskirstomas po lygiai,
kiekvienam žmogui jo dienai tektų po 2720 kalorijų. Badas apibrėžiamas,
kai kasdien vienas žmogus turi galimybę suvartoti maisto, kurio
energetinė vertė prilyginama mažiau kaip 1960 kalorijų.
Pietų Azijoje ir Afrikoje į pietus nuo Sacharos yra labai bloga
švietimo padėtis. Pietų Azijoje kas penktas mokyklinio amžiaus vaikas
nelanko mokyklos. Pietinėje Afrikos dalyje mokyklą lanko tik 57
proc. mokyklinio amžiaus vaikų ir 12-oje šio regiono šalių švietimo
padėtis toliau blogėja. Pasaulyje 115 milijonų vaikų taip ir nepradeda
lankyti mokyklos, trys penktadaliai jų yra mergaitės. Du trečdaliai
iš pasaulio 876 milijonų neraštingų suaugusių žmonių yra moterys.
Tiesa, tam tikra pažanga yra pasiekta: jeigu 1990 metais 100 raštingų
vyrų (nuo 15 iki 44 metų) teko 70 raštingų moterų, tai 2001 metais
jų dalis išaugo iki 81.
Turtingųjų šalių parama
lieka svarbi
Analizuodami esamą padėtį ir ieškodami
priežasčių, kodėl nepavyksta įveikti Trečiojo pasaulio šalių atsilikimo,
ataskaitos Human Development Report autoriai analizuoja dabartinio
globalizacijos proceso poveikį. Nepaisant pastarųjų metų protestų
prieš globalizaciją, pasaulio rinkų atvėrimas prisidėjo prie ekonomikos
augimo - ir skurdo sumažinimo - Indijoje, Kinijoje ir dešimtyse
kitų besivystančių šalių, - patvirtinama 2003 metų Jungtinių Tautų
pranešime. Tačiau kartu pripažįstama, kad šimtai milijonų žmonių
neturėjo naudos iš ekonominės liberalizacijos. Priežasčių yra daug,
ir viena pagrindinių - prastas šalių valdymas. Kada vyriausybės
korumpuotos, nekompetentingos, neatskaitingos savo piliečiams, nacionalinė
ekonomika šlubuoja. Ataskaitoje taip pat minima išaugusi nelygybė
žmonių pajamose, vyriausybių nepakankamas dėmesys investicijoms
į sveikatos apsaugą ir švietimą bei kitos spragos.
Taigi padėčiai pagerinti, kad būtų padarytas proveržis ekonomikos
vystymesi, galimybių reikia ieškoti ir pačiose neturtingose šalyse.
Ataskaitos autoriai rekomenduoja didesnes investicijas į švietimą
ir sveikatos apsaugą, nes tai yra išankstinė sąlyga stabiliam ekonomikos
augimui. O šis augimas savo ruožtu gali didinti užimtumą ir pajamas
bei stiprinti biudžetą, kuriame atsirastų naujų lėšų socialinėms
programoms. Kadangi apie 70 proc. pasaulio neturtingiausių gyventojų
susitelkę kaimo vietovėse, tai parama žemės ūkiui ir jo produktyvumo
didinimas turi būti didžiausias vyriausybių rūpestis.
Svarbu, kad besivystančiose šalyse būtų gerinama kol kas gana prasta
bazinė infrastruktūra - uostai, keliai, energetika, komunikacijos,
taip sumažinant verslo savikainą ir įveikiant geografines kliūtis.
Vis dėlto tvirtos ekonomikos pagrindas yra išvystyta pramonė, kuri
savaime skatina verslą, vidutinio dydžio įmonių kūrimąsi ir silpnina
šalies ekonomikos priklausomybę nuo žaliavų ir pusfabrikačių eksporto.
Todėl šalies ekonominio atsilikimo įveikimas galutinai priklauso
nuo šiuolaikinės industrijos sukūrimo (arba atkūrimo, kaip yra pokomunistinėse
valstybėse), ir tam vyriausybės turi skirti didžiausią dėmesį.
Žinoma, kaip nurodoma Jungtinių Tautų metinėje atskaitoje, turtingų
valstybių parama vargingiausioms pasaulio šalims toliau lieka labai
svarbi, nes be jos nebus įmanoma įveikti skurdo. Pastarojo meto
įvairiuose valstybių viršūnių susitikimuose buvo duota nemažai pažadų
padidinti šią paramą (kuri siekia maždaug 55 milijardus dolerių
per metus) ir atėjo laikas realiai įvykdyti tuos pažadus. Planuojama
iki 2006 metų 22 turtingiausių valstybių paramą Trečiajam pasauliui
padidinti 16 milijardų dolerių ir tada bendra paramai skirta lėšų
suma sudarytų 0,26 proc. tos grupės valstybių bendrojo nacionalinio
produkto.
Tačiau reikia ne tik didinti paramą, bet ir stengtis, kad ji taptų
kuo efektyvesnė. Besivystančios šalys turi dėti sutelktas pastangas
gerinti ekonominį ir politinį valdymą, mažinti korupciją ir dėti
kitas pastangas skurdui mažinti. Valstybės donorai savo ruožtu turi
gerinti paramos teikimo praktiką, kad būtų aiškiai nustatyti šalių
gavėjų vystymo prioritetai, sumažinta administravimo biurokratinė
našta, vyktų paramos projektų decentralizacija. Ypač svarbu yra
vargingiausių šalių tarptautinio įsiskolinimo naštos sumažinimas
bei subsidijų žemės ūkiui sprendimas, kurios dabar turtingose valstybėse
siekia net 300 milijardų dolerių per metus ir iš esmės uždaro rinkas
besivystančių šalių žemdirbystės produkcijai. Rodydamos didesnį
solidarumą, turtingosios valstybės turėtų sumažinti arba visai atšaukti
kvotas bei tarifus Trečiojo pasaulio šalių žemės ūkio, tekstilės
bei kitai eksportinei produkcijai. Reikia iš pagrindų peržiūrėti
tarptautinę prekybos sistemą, kuri šiandien neretai diskriminuoja
besivystančiose šalyse pradėjusią formuotis pramoninės produkcijos
gamybą ir skurdina žaliavų tiekėjus, - rašo popiežius Jonas Paulius
II savo enciklikoje Sollicitudo rei socialis.
Tikrąją pažangą garantuoja
solidarumo kelias
Enciklikoje pabrėžiama, kad įsipareigojimas
paskirti gyvenimą tautų vystymuisi nėra vien asmeninė, o dar mažiau
individuali pareiga, lyg būtų įmanoma šitai padaryti tiktai atskiromis
kiekvieno žmogaus pastangomis. Tai reikalavimas visiems ir kiekvienam
vyrui bei moteriai, kartu ir visuomenėms bei ištisoms tautoms (
)
bendradarbiavimas kiekvieno ir visos žmonijos vystymesi išties yra
visų žmonių pareiga visiems. Popiežius ne kartą yra perspėjęs,
kad jeigu pažangą bandoma įgyvendinti vienoje uždaroje sistemoje,
viename regione, pavyzdžiui, Europos Sąjungoje, neatsižvelgiant
į likusio pasaulio poreikius, toks bendradarbiavimas iš esmės išsigimsta,
hipertrofuojasi ir prasideda vadinamieji prekybos karai (kaip,
pavyzdžiui, dabar tarp ES ir JAV). Taip pat tarptautinė parama besivystančioms
šalims negali būti pretekstas primesti joms stipresniojo gyvenimo
būdą ar religinius įsitikinimus, nes tarptautinėje plotmėje, tai
yra santykiuose tarp valstybių arba, kaip įprasta sakyti, tarp skirtingų
pasaulių, turi vyrauti visuotinė pagarba kiekvienos tautos identiškumui
su jos istorinėmis bei kultūrinėmis savybėmis.
Pažymėdamas, kad šiuolaikiniame pasaulyje įsivyravusi tarpusavio
priklausomybė įgyja moralinės kategorijos bruožus, Šventasis Tėvas
kaip atsaką iškelia svarbią dorybę - solidarumą. Toks solidarumas
nėra jausmas miglotos užuojautos ar paviršutiniško graudulio dėl
blogio, kurį patiria daugybė asmenų, tiek artimų, tiek tolimų,-
pastebima enciklikoje. - Priešingai, tai tvirtas ir atkaklus nusistatymas
darbuotis dėl bendrojo gėrio, tai yra dėl visų ir kiekvieno gerovės,
nes visi mes esame atsakingi už visus. Solidarumas visuomenėje
įmanomas tada, kai visi jos nariai vieni kitus laiko gerbtinomis
asmenybėmis. Tada įtakingesni žmonės, valdantys didesnę gėrybių
dalį ar turintys politinės valdžios svertus, jaučiasi atsakingi
už silpnesniuosius ir jiems kuo galėdami padeda. Savo ruožtu silpnesnieji
dėl to paties solidarumo neturėtų būti pasyvūs arba visuomenės griovėjai,
bet ginti savo teises ir dirbti dėl visų gerovės.
Analogiškas solidarumo kriterijus, esant globalinei tarpusavio priklausomybei,
taikytinas ir tarptautinių santykių plotmei. Įveikdamos norą vyrauti
ir išlaikyti hegemoniją, galingiausios bei turtingiausios valstybės
privalo prisiimti atsakomybę už vargingąsias šalis, kad susiformuotų
tikroji tarptautinė sistema, kuri vadovautųsi tautų lygybės principu
bei būtina pagarba teisėtiems skirtumams. Tuo tarpu ekonominiu
atžvilgiu silpniausios šalys privalo kiek galėdamos, padedant kitoms
tautoms ir tarptautinei bendruomenei, prisidėti prie gėrio savo
humanitariniais bei kultūriniais turtais. Tik praktikuojant žmogiškąjį
ir krikščioniškąjį solidarumą pasaulyje gali būti įveiktas išnaudojimas
ir susiformavę nelygiateisių santykių mechanizmai (juos Popiežius
vadina nuodėmės struktūromis), išlaisvinant žmonijos energiją
visuotinės pažangos ir taikos naudai.
Solidarumo kelias yra tikrasis ne tik vystymosi, bet ir taikos kelias.
Taika visame pasaulyje yra neįmanoma, jei atsakingi žmonės nepripažįsta,
kad savitarpio priklausomybė savaime reikalauja atsisakyti visokių
ekonominio, karinio ar politinio imperializmo formų, o tarpusavio
nepasitikėjimą pakeisti bendradarbiavimu, kuris kaip tik yra deramas
atskirų žmonių ir tautų solidarumo aktas. Todėl popiežius Jonas
Paulius II savo pirmtako Pijaus XII žinomą devizą Opus institiae
pax (Taika yra teisingumo vaisius) papildo nuostata: Opus solidaritatis
pax (Taika yra solidarumo vaisius). Solidarumo įgyvendinimas
sudaro palankias sąlygas taikiam sambūviui ir moko visus gyventi
vienybėje (duodant ir gaunant), tuo pačiu stengiantis sukurti naują
visuomenę ir geresnį pasaulį.
Mindaugas BUIKA
© 2003 "XXI amžius"
|
