| Muziejuje
įsimintinos datos
|
Maironio lietuvių literatūros
muziejaus kiemelyje |
|
Lyg iš Maironio albumo nužengę:
Rumšiškių ansamblis (vadovė A.Veverskytė) Maironio muziejaus
kiemelyje
Ričardo Šaknio nuotraukos
|
Šią jubiliejinę mums, visiems lietuviams,
vasarą Maironio lietuvių literatūros muziejus Kaune taip pat minėjo
svarbias datas, nors ir ne apvalias. 71 metai nebeturime gyvai kuriančio
mūsų tautos dainiaus Maironio, bet jau 67 metai veikia jo muziejus.
Ir be vieno, ir be kito šiandien neįsivaizduojame Lietuvos, Kauno,
savo kultūrinio ir dvasinio gyvenimo bei savęs pačių. Todėl ir renkamės
minėti šių datų Maironio sodelyje. Šį kartą su aktore Virginija
Kochanskyte, Rumšiškių ansambliu, lyg iš Maironio nuotraukų albumo
nužengusiu, vadovaujamu Astos Veverskytės, ir su literatūros tyrinėtoja,
VDU docente, daktare Irena Skurdeniene.
Galbūt galėtume kiekvieną poeto mirties datą ir nesukviesti jūsų,
galbūt užtektų gėlių ant kapo ar prie paminklo, bet juk minint ketvirtąsias
poeto mirties metines (1936 metais) buvo įkurtas Maironio muziejus.
Todėl paminime mirties datą, bet švenčiame ir muziejaus gimimo dieną,
- muziejaus direktorė Aldona Ruseckaitė sakė nepasakosianti visko
nuosekliai, kas jau išsakyta vykusiuose renginiuose, nes praėję
metai ir taip buvo po Maironio ženklu.
Per metus išties vyko daug įvairiausių dalykų. Direktorė A.Ruseckaitė
džiaugėsi, kad muziejaus renginiai lankomi, bet auditorija mato
tik paradinę pusę, o jei dabar direktorė bandytų publikai atsiskaityti,
kas įvyko nuo paskutinio muziejaus gimtadienio iki šio, tai turėtų
labai daug ką papasakoti. Būna metų, per kuriuos muziejus pasipildo
net septyniais tūkstančiais eksponatų. O B.Brazdžionio archyvas
30 tūkst. eksponatų... O kur dar darbuotojų ekspedicijos, įvairiausios
parodos, muziejaus leidinių spausdinimas! Vyksta tylus, bet labai
kruopštus darbas. Su kiekvienu eksponatu kaip su mažu brangiu
vaikeliu, nuoširdžiai, atvirai ir su meile apie darbą pasakojo
direktorė, poetė A.Ruseckaitė.
Minėdami Maironio mirties datą, galime kalbėti apie laiką, sakė
dr. I.Skurdenienė. Literatūros tyrinėtoja pažymėjo, kad Maironio
gyvenimo metas buvo tas laikas, kai pirmą kartą mūsų istorijoje
atsigręžta į žmogaus biografiją, kai atsirado pirmosios autobiografijos,
kai ypač imta domėtis savo giminės, savo pavardės, net savo kaimo
genealogija. Paties Maironio individualioji istorija ištirpsta tautos
istorijoje, nes ji poetui visada atrodė svarbesnė, negu jo paties,
kuriančiojo istoriją, istorija. Maironis laiko tėkmę suvokė atsiremdamas
į senuosius archetipus, t.y. į pasikartojančias senąsias, pastoviąsias
sampratas ir formas. Archetipų gausu visoje Maironio kūryboje. Vienas
jų archetipinis laiko suvokimas: istorija Maironiui yra tarsi
gyvas organizmas. Istorijoje juntamas amžinas cikliškumas, t.y.
amžinas kartojimasis kaip gamtoje. O Maironis - amžiną istorijos
ratą apmąsčiusi asmenybė. Jis rašė apie mirtį, apie verksmą, bet
žinojo, kad jei šiandien verkiama, šiandien mirtis, tai greitai
bus prisikėlimas, akcentavo literatūros tyrinėtoja I.Skurdenienė.
Kultūrologas V.Kavolis religijos ir istorijos suliejimą su gamtos
reiškiniais laiko originaliausiu XVIII XIX amžių lietuvių kultūros
modernėjimo aspektu. Maironis savo poezijoje ir suliejo gamtos bei
istorijos laiką, pateikdamas modernų, ciklišką istorijos modelį.
Mes, mąstydami apie maironišką laiko sampratą, išreikštą jo poezijoje,
galime galvoti ir apie tautos poeto buvimo tautoje cikliškumą. Ir
suprasime, kad tokio poeto mirtis ne pabaiga, o nauja pradžia.
1932 metais, atsisveikinant su Maironiu, gimė tikrasis supratimas,
kas yra klasikas, ką jis reiškia tautai, ką reiškia didžios idėjos,
kurios nemiršta kaip žmonės, anot poeto. Mirties apoteozėje, mirties
teigime atsirado kitos gaidos, kitos tonacijos, iš to kyla nerimas
ir tikėjimas, atsirado modernios epochos epitafija mirusiam klasikui,
suvokiamam jau kaip ženklo, kaip simbolio. Kokia galėtų būti šiandien
mūsų epitafija mirusiam klasikui? retoriškai klausė literatūros
žinovė. Jos žodžių nuotaiką palaikė Rumšiškių ansamblio atliekamos
liaudies dainos bei Maironio, B.Brazdžionio, J.Aisčio (kitų metų
liepą minėsim jo šimtmetį) tekstais. O aktorė V.Kochanskytė paklausė:
ar Maironis juokėsi? Ir iliustravo savo klausimą Maironio eilėmis.
Deklamavo ir apie meilę, patikinusi, kad Biblijoje parašyta atstumti
Meilę, tai atstumti Dievą...
Džiuljeta KULVIETIENĖ
Kaunas
© 2003 "XXI amžius"
|
