| Iš
širdies išugdytas jausmas Lietuvai
Mintys apie Vytauto Varnagirio kūrybą
Perskaičiau, galima sakyti, vienu
prisėdimu Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos nario Vytauto Varnagirio
Po tundros dangumi, Vėlinės, Kruvinos rankos, Varnagirė
knygeles. Knygelių yra išleidęs daugiau. Greitai skaičiau, nes kūryba
įdomi, intriguojanti, geras stilius. Skaitai ir atgimsta pokario
partizanų kovos, okupantų, skrebų, komunistų žiaurumas, Lietuvos,
lietuvių nekentimas. Rodos, jei galėtų, okupantai padarytų, kad
kuo greičiau šiaurės vakarų kraštas liktų be lietuvių, nes jiems
rūpėjo ne Lietuvos likimas, jos laisvė, o jų pačių komunistinė
gerovė. Ir mintyse sugretinu sovietinius lietuvius su dabartiniais
patriotais. Sovietai lietuvius žudė, kankino, trėmė. Šiandien lietuviai
su komunistais lietuviais ieško kompromisų, tariasi, griežtai
nereikalauja teisingo atpildo už praeities talkininkavimą okupantams.
Realistiškiau pateikta to meto tikrovė yra paties autoriaus išgyventa,
iškentėta, todėl sovietinė laisvė, teisė, gerovė objektyviai
ir meniškai įprasminta. Skaitydamas eilėraščių rinkinį Po tundros
dangumi, išleistą 1991 metais autoriaus lėšomis, supranti, kad
Lietuva tikrai yra poetų šalis. Poetas pasakoja apie partizanus,
jų kovas, tremtį, žūtį, badą, motinių kančias. Tačiau visi tie sunkumai
neišrovė iš širdies Tėvynės meilės, pasiryžimo kovoti už jos laisvę,
išlikimą bei tikėjimo matyti Lietuvą laisvą, sugrįžti į ją ne sapnuose,
o tikrovėje. Kančia gimdo troškimą, kad paukščiai nuneštų raudą:
Kad broliai išsaugotų Maldą/Ir laisvės troškimą širdy, kad ta
malda, laisvės troškimas suteiktų jėgų kovoje ir kantrybės kankinimuose.
Eilėraštyje Vorkuta guodžiamasi: Vaikystė mano, ak vaikystė/
Iš skausmo susirietusi/Tave kankina baisūs vėjai/Ir čaižo žvarbūs
lietūs. Eilėraštyje Sūnūs išsakoma motinos kančia, nes abu sūnūs,
miškinis ir skrebas, žuvo, bet jie pasiliko Ne į lopytą prikyštę/Į
širdį įsikibę. Tai pokario ne tik motinų kančia, bet ir Lietuvos
drama, primesta okupantų, - bet taip buvo perkama laisvė. Lyrinis
herojus kreipiasi: Viešpatie, paguosk mus tarsi žvėris gaudomus
ir klausia: Kur priglausiu savo širdį, /Netekusią Gimtinės šilumos?.
Suprasdamas kančios tikslą, vėl tvirtas klausia: O tėviške, kada
gi pasitiksi?. Tai kančios, ilgesio meilės ir tikėjimo sugrįžti
šauksmas
Vėlinės išleistos 2000 metais lyrinis herojus apmąsto praeitį,
nori sugrubusia ranka paglostyti rentinį, skaudžiai išgyvena vaikystę
tremtyje, tiki šviesesne ateitimi. Poeto jausmų skalės negali atpasakoti:
reikia su autoriumi išgyventi tą skausmą, žiaurią tikrovę, kad skaitydamas
geriau pajustum lietuvių laisvės kovų didybę, grožį, prasmę. Tokia
yra V.Varnagirio poezija.
1999 metais išleista novelių knyga Kruvinos rankos. Tai Sibiro
tremtinių kasdienybė, žmonių gyvenimas, moralė, siekiai, santykiai.
Kai autoriui sunkiau išsakyti mintį proza, į novelę vykusiai įterpia
eilėraštį, ir noras realizuotas. Tai rodo poetinio žodžio galias
ir tokia yra stiliaus ypatybė. Novelėje Misionierius parodo Sibiro
budelių žiaurumą. Jie žiemą nusikaltėlius apliedavo vandeniu ir
šie tapdavo ledo stulpais. Misionierius drąsiai gina nubaustus žmones.
Apsakyme 30 auksinių pasakojama apie žydą vokietmečiu ir sovietmečiu:
už gera atsilyginama geru. Labai stipri savo idėja novelė Kaip
sukurti socializmą, primenanti anekdotą. Žmogelį minioje suspaudžia,
ir jis netyčia viešumoje garsiai išleidžia orą, todėl milicininkas
jį nubaudžia penkių rublių bauda, kurią skiria socializmo statybai.
Už klausimą, kiek kartų reikės pagadinti orą, kad šalyje būtų pastatytas
socializmas, gavo dešimt metų amžino įšalo žemėje statyti socializmą.
Antausyje ragina nenusileisti skriaudėjams. Kitose novelėse pasakojama,
kaip gydytojas tremtinys Sinkus neleidžia skriausti nusilpusiųjų,
kaip iš Moldovos į Šiaurę vežė parduoti obuolius ir gudrumu gaudavo
bilietus namo grįžti, kaip bėgo iš tremties ir išvengė, kad būtų
iškepti ir suvalgyti. Autorius originaliu stiliumi per žmonių kančią,
vaikystės prisiminimus pateikia to meto rūsčią panoramą, kurios
nereikia užmiršti, iš jos reikia mokytis, kad ji vėl nepasikartotų.
Apsakymų rinkinys Varnagirė, išleistas 2000 metais, pasirašytas
Igno Tauckaus slapyvardžiu. Rinkinyje pasakojama apie partizanų
kovas, parodoma jų buitis, atskleidžiami išgyvenimai, išdavystės,
nelaimingos žūtys, kasdienė juoda realybė, net žmogiškosios silpnybės.
Ir matai, kokia buvo sunki, varginanti, pavojinga kova už laisvę,
bet meilė nepriklausomai Lietuvai padeda iškęsti sunkumus, tremtį,
kančias. Kartais žiauri nūdiena, neaiški ateitis, nes amerikiečiai
neskuba padėti, gniuždo partizanus, bet jie nepalūžta, nes žino
tos kančios, kovos tikslą. Neišvengta ir klaidų. Gal ne visi būtų
ėję partizanauti, bet gaudymas frontan privertė išeiti miškan. Tokie
buvo Jonas, Juozelis. Skaudžiausia kovoje - išdavystė, tremtys,
sudegintos sodybos, skrebų žiaurumas; parodo turtingų tėvų sūnelių
išsisukimą nuo fronto ir partizanavimo. Kovoje neišvengta klastos,
bet visos kovos priemonės už laisvę geros, pateisinamos. Yra gražių
peizažų, filosofinių apmąstymų. Tai tokia buvo to meto gyvenimo
ir kovų realybė, kurią rašytojas V.Varnagiris, pats viską išgyvenęs,
iškentęs, meistriškai pateikia mums visiems - ir tiems, kurie visa
tai matė, išgyveno, ir tiems, kurie viso to nežinojo. Todėl visiems
patariu skaityti jo kūrybą, kad prisimintų, neužmirštų ir viską
įvertintų, o kas nežino, tegul sužino, supranta, įvertina laisvės
kovų tremčių svarbą ir iš praeities stiprybę semia šiandienai ir
ateičiai. Te niekada neišnyksta iš širdies išugdytas jausmas Lietuvai,
jos žmonėms.
Vincas STEPONAVIČIUS
Krekenava,
Panevėžio rajonas
© 2003 "XXI amžius"
|