| Nesimėgaukite
istorijos klastojimu
Atviri laiškai Pranui Ereliui, knygos Įdomioji Lietuva
autoriui
Pamačiusi knygyne jūsų knygą Įdomioji
Lietuva, nusprendžiau ją įsigyti. Gražiai apipavidalinta, tiesiog
prašyte prašėsi, anot M.Mažvydo, imki mane ir skaityki! Godžiai
verčiau lapus, ieškojau buvusios Šakių apskrities, nes tai mano
gimtoji Zanavykija, ten, kur teka Šešupė, Siesartis, Nova. Tose
derlingose lygumose giliai šaknis įaugęs giminės medis. Švarus,
be priemaišų. Vaizduotėje prabėga basakojė vaikystė. Akyse ir dabar
regiu žaliuojančius vienkiemius, kurie negailestingai išnaikinti
su jų žydinčiais sodais ir juos apsupusiais medžiais, ir gimtąją
tėviškę. Širdyje nešioju zanavykų patirtas kančias ir neužgyjančias
žaizdas, nelaiku paliktą brangų gimnazijos suolą, į mokslą užtrenktas
duris, mokslo draugų šešiolikmečių žūtį nelygioje kovoje už
Lietuvos laisvę.
Knygos 83 puslapyje apie Šakių rajoną rašote: Antanas Valaitis
(1890-1946) gimė Pavaitupiuose, mirė Kazachijoje, palaikai pervežti
į Šakių kapines. Dieve mano! Koks baisus, pritrenkiantis melas!
Pavaitupių kaimas (kurio jau nėra) tai mano tėtės tėviškė. Buvo
vadinamas, t.y. pravardžiuojamas, Nabagais. O A.Valaitis, politinis
kalinys, - tėtės brolis, t.y. mano dėdė. Ar galėjo jis savo mirtimi
mirti? Iš tiesų jis buvo bolševikų nukankintas sovietiniuose lageriuose.
Niekada nepamiršiu, kaip tėtė prie stalo valgant kartais tyliai
ištardavo: Ach, tas mano brolelis Antanėlis. Ir nebaigdavo minties,
giliai atsidusdavo, skausmą savyje tyliai nuslopinęs. Tik dabar
visiškai suprantu šį tėtės širdies skausmą.
Prieš akis ir tragiškasis 1941 metų lietuvių trėmimas. Prisimenu,
jog su pirmaisiais ešelonais į Sibirą išvežė ir mūsų tetą Justiną,
dėdę Vaclovą, dėdienę mokytoją Sartienę su dėde Vytu. Liks amžinai
kraupi kraujuojanti lietuvių tautos žaizda. Todėl rašau ir klausiu
jūsų, pone Ereli, kodėl savo minėtoje knygoje rašote melą, klastojate
Lietuvos istoriją? Juk gerai žinojote, kad rašote ne nuotykių romaną
Ar tai ne pasityčiojimas iš politinių kalinių, mūsų tautos kankinių,
kurie tikėjo Dievą, mylėjo tėvynę Lietuvą, neišdavė jos idealų?
Ar jūs nežinote, kad politinių kalinių, nukankintų lageriuose, mirties
datos ir vietos paprastai lieka nežinomos? O ar kas juos laidojo?
Mėgaujatės rašydamas gyvenimo pomėgis įsikūnijo knygoje Įdomioji
Lietuva. Gaila, kad nepriklausomoje Lietuvoje yra tokių medicinos
profesorių (juk taip save pristatote skaitytojui), kurie mėgaujasi
istorijos klastojimu. Tenka tik apgailestauti, kai tautos istorija
klastojama, o faktai tiesiog akivaizdžiai neatitinka tikrovės. Kodėl
be jokios atsakomybės rašote apie savo valstybę, tautą? Gal turite
kažkokį paslėptą tikslą? Ar pabus jūsų sąžinė, pone P.Ereli?
Tikrai žinau, kad mano dėdės A.Valaičio, politinio kalinio, niekas
ir niekada neparvežė ir neparveš jo palaikų į gimtąją tėvynę Lietuvą,
kaip ir kitų jo bendražygių, negrįžusių iš sovietinių lagerių. Ten
amžiams liko šių nužudytų žmonių nežinomi kapai. Dėl tokio jūsų
melo ir akibrokšto kreipiausi į LPKTB Šakių skyriaus vadovą Praną
Endriukaitį. Pateikiu ir jo atvirą laišką.
Julija VALAITYTĖ-AMBRASIENĖ
Gerbiamas knygos Įdomioji
Lietuva autoriau,
Knygos įžanginiame žodyje Jūs rašote, kad skaitytojas ras nemažai
netikslumų, autoriaus neapsižiūrėjimų ir klaidų.
Iš tiesų knygoje gana daug nesutapimų datose, vietovių pavadinimuose,
apibendrinimuose. Netikslumų gausa verčia suabejoti leidinio vertybe,
kaip tokia, kaip visuma. Netikslūs duomenys pateikti apie skulptorių
V.Grybą (27 ir 84 p.), apie Silvestrą Valiūną (74 p.), Antaną Valaitį
(83 p.), Simano Daukanto motiną (80-81 p.), Valentino Gustainio
gimimo vietą Kriūkuose (85 p.) ir Vinkšnupiuose (83 p.) (tarp Kriūkų
ir Vinkšnupių apie 35 km) ir t.t.
Tačiau, svarbiausia, Jūsų knygoje nerandama skirtumo tarp budelio
ir aukos. Štai pristatote Antaną Sniečkų, kaip sovietinės Lietuvos
vadovą, gimusį Bubeliuose (Šakių r. yra tik Būblelių k.). Galima
pamanyti, kad tai nieko bloga nepadaręs, geras vadovas mirė ir palaidotas
Vilniuje.
O greta (tame pat 83 p.) rašote apie Antaną Valaitį, kuris gimė
1890 metais Pavaitupiuose ir mirė 1946-aisiais Kazachijoje. Galima
pagalvoti, kad A.Valaitis kažko išvyko į Kazachiją ir ten mirė,
o jo palaikai parvežti į Šakių kapines.
Tikroji tiesa tokia: ne be A.Sniečkaus palaiminimo buvo tremiami
Lietuvos žmonės į tolimiausius Rusijos kraštus. Tarp jų buvo ir
A.Valaitis. Jis ten ir buvo nukankintas, o apie jo perlaidojimą
šakiečiai nėra girdėję.
Ar įmanomas perlaidojimas, kada visi nukankinti ir badu numarinti
kaliniai šimtais buvo laidojami (jei tai galima vadinti laidojimu)
vienoje bendroje duobėje? Tad kas galėjo atrasti ir identifikuoti
būtent A.Valaičio palaikus, praėjus pusei amžiaus?
Taigi ar nenorima sugretinti sulyginti budelį su auka, kad ateinančios
kartos (o dabar turistai), pasiskaitę Jūsų knygą, neįžvelgs bolševizmo
padarinių Lietuvoje?
Pranas ENDRIUKAITIS,
LPKTB Šakių skyriaus pirmininkas
© 2003 "XXI amžius"
|