Atnaujintas 2003 m. rugpjūčio 20 d.
Nr.63
(1167)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Pasaulis
Krikščionybė ir pasaulis
Lietuva
Darbai
Kultūra
Parodos
Literatūra
Atmintis


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Ikonos žiūri į mus

Iš kairės: menotyrininkė Sigita Samuolienė
ir dailininkė Dalia Skardžiūtė
su mama Adele Skardžiuviene

Viena iš D.Skardžiūtės tapytų ikonų

Ričardo Šaknio nuotraukos

„Neregimojo Dievo atvaizdas“ – taip dailininkė Dalia Skardžiūtė pavadino savo darbų parodą, kuri eksponuojama Kauno Maironio lietuvių literatūros muziejuje. Tai neįprasti darbai – ikonos, tapytos senąja Bizantijos technika. Tai pirmoji jaunos menininkės paroda. „Ji nežino, kaip tai turėtų būti, todėl taip jaudinasi,“ – nuoširdžiai palaikė ir drąsino parodos autorę muziejaus direktorė Aldona Ruseckaitė.
Labai subtilus, dvasingas menas – ikona mums nėra labai gerai pažįstama meno sritis. Turbūt daugelis iš mūsų, priėję prie ikonos, negalėtų daug ko apie ją pasakyti. Dailininkė tą supranta, todėl pasirūpino parodos lankytojais, parengusi aprašymus. Žiūrint į ikoną norisi susikaupti, susitelkti, daug ką pačiam savyje ir tame vaizduojamajame mene suprasti. Atidarant parodą dalyvavo pati autorė, Šv. Pranciškaus Ksavero (jėzuitų) bažnyčios kun. Stasys Kazėnas, šios bažnyčios grigalinio giedojimo choras, menotyrininkė Sigita Samuolienė, seserys vienuolės, vienuoliai broliai pranciškonai, dailininkės mama Adelė Skardžiuvienė. „Broliai pranciškonai – viso to, ką čia matome, kaltininkai“, – sakė dailininkė D.Skardžiūtė.
Ikonos paskirtis yra neeilinė, netradicinė. „Tas, kas pavaizduotas ikonoje, tas asmuo jau savaime yra čia,“ – sakė brolis Paulius. .
„Dalia – viena darbščiausių mūsų mokinių, ji daugiausia atliko darbų šia technika, piešė ikonas. Egzistuoja įdomus dalykas: jei tai yra Viešpaties idėja – ji išlieka. Jei idėja tik iš žmonių, ji praeina. Pati ikona katalikų bažnyčioje – ne visai įprastas reiškinys. Tai buvo Viešpaties sumanymas,“ – įsitikinęs brolis Paulius. Jis papasakojo, kad 1996 metais brolis Gediminas nuvažiavo į Italiją ir pakvietė brolį Karlą į Lietuvą, kad surengtų stovyklėlę. Tai buvo pirmoji stovyklėlė, kurioje norintieji mokėsi pažinti ikonas ir jas tapyti. 1997 metais jau buvo suruošta ikonografijos stovykla Vilniuje. „Viešpats prie kiekvieno žmogaus eina per ikoną. Ne be reikalo, jei ilgai nebuvai namuose, grįžęs pirmiausia turi nueiti aplankyti ikoną, pasižiūrėti, kaip jinai,“ – pasakojo brolis Paulius. Tikime, kad Dievas sukūrė žmogų pagal savo atvaizdą ir į save panašų. Brolis Paulius pastebėjo, kad egzistuoja keistas dalykas: kiek jau buvo surengta kursų, žmogus, pirmą kartą piešdamas ikoną, pats nejučia nupiešia savų bruožų.
Įdomus reiškinys vyksta. Ikona nėra tik šventas atvaizdas, joje vyksta keisti dalykai, žmonės išsigydo vidumi, teigė susirinkusieji ikonų žinovai. Ir nemanykime, kad tai kažkokia mistika.
Dailininkė D.Skardžiūtė surengė pirmąją asmeninę savo tapytų ikonų parodą, kuri prieš tai dalyvavo bendroje parodoje Birštone, ikonografų stovyklos dalyvių organizuotame lyg ir bendrame sakraliniame muziejuje.
Brolis Karlas, atvykęs iš Italijos, lietuviškai paaiškino: „Ikona yra būdas susitikti su Dievu. Kaip gera, kai jie yra šalia: Kristus, Marija... Turi juos namuose, žiūri į juos ir gera, nes esi šalia su Dievu. Širdis pasako šiuos dalykus... Pati širdis supranta, kas yra ikona.“
Kun. S.Kazėnas prisiminė, kad pirmoji jo pažintis su ikona buvo prie Tbilisio, religiniame gruzinų centre, jų centrinėje katedroje – X ar XI amžiaus bažnyčioje. Tai apsidėje esanti didelė freska, kurioje Kristus sėdi savo soste (Pantokratoriaus ikona). „Tuomet pirmą kartą pamačiau ikoną – tokią didelę freską. Dabar jau nebegalvoju, kad tai yra kažkas tik stačiatikiško. Žiūriu į tai kaip į religinį meną. Ikona yra įdomi tuo, kad ji veda žmogų akistaton su savimi arba akistaton su Dievu. Jei pabandysite melstis, atsiklaupę prie ikonos, pamatysite, kad tas žvilgsnis yra toks skvarbus, neleidžiantis m 0meluoti sau pačiam. Tiesiog matai Kristų, žvelgiantį į tave, ir pradedi ieškoti savo viduje gerų dalykų arba to, kas trukdo geriems dalykams tavyje“, – kalbėjo kunigas. Gal mes dabar gyvename tokiu laikotarpiu, kai daug kas keičiasi. Gal ne visuotiniai tie reiškiniai... Kun. S.Kazėnas prakalbo apie choralo giedojimą – mums tai retai girdima, nelabai žinoma, bet labai gražu, todėl labai gera klausytis... Kažkokia harmonija atsiranda mūsų viduje, ramybė, nusiraminimas, maldinga nuotaika. Panašiai yra ir su ikonomis – daugumai mūsų tai buvo užmirštas, nežinomas dalykas. „Mes randam ikoną, prieš ją meldžiamės ir sakom, kad tai yra kažkas gilaus. Tai nekasdieniai ir nepraeinantys dalykai... Praeina šimtmečiai, o žmonės juos vis iš naujo atranda. Choralą, rytų senąjį giedojimą ar ikoną... Mes kiekvienas esam kviečiami į tą asmeninį ryšį su Dievu... Ikona tuo gali mums padėti“, – patarė kunigas.
Sesuo vienuolė Rosana prisiminė, kad prieš 40 metų ikonos buvo labai „madingos“. Kai meldėsi prieš ikoną ir atsivėrė, taip atsitiko, kad ta ikona, kuri iš pradžių atrodė tikrai labai negraži, sukėlė pojūtį, kad „ne aš žiūrėjau į tą ikoną, o atrodė, kad ikona žiūri į mane“, prisiminė sesuo Rosana. Tai buvo Rubliovo „Trejybė“. Sesuo vienuolė Rosana linkėjo visiems nebijoti žiūrėti į ikoną, nebijoti leisti ikonai žiūrėti į save. Kiek Dievas yra mumyse, mes turime gyventi Dieve. Ikona mus veda į tai.
Menotyrininkė S.Samuolienė džiaugėsi, galėdama pristatyti pirmąją ikonų parodą. Menotyrininkė teigė, kad paroda gimė iš sąlydžio, kurio pradžią padarė italas brolis Karlas (jį į Lietuvą pakvietė brolis Gediminas).
Bernardinų bažnyčioje buvo organizuotos ikonografijos pamokos, jose dalyvavo 15 žmonių grupė, tarp kurių buvo ir restauratorė D.Skardžiūtė. Jau šešerius metus ji užsiima ikonų menu. S.Samuolienė yra baigusi Peterburgo dailės akademiją, išklausiusi daug paskaitų apie rusų meną ir Bizantiją. Jai dėstė garsaus kultūrologo Ligačiovo dukra, kuri yra išleidusi knygą ir pagal kurią S.Samuolienė dėstė VDU studentams ir taip užkrėtė meile Bizantijai. Sėkla, pasėta pranciškono brolio Karlo, sudygo D.Skardžiūtės darbuose.
Tai gana vėlyvos ikonos. Jos gimė prieš Bizantijos nuopuolį. XV a. Bizantija jau buvo užkariauta turkų. Paskutinis ikonų pakilimo laikotarpis, vadinamasis paleologų laikotarpis (XIV – XV amžiai). Tikrasis Bizantijos meno pakilimas buvo X – XI amžiais, vadintas Makedonijos renesansu. Tos ikonos skyrėsi nuo šių. Dailininkė pasakojo, kad tų senųjų originalų nėra mačiusi, ji studijavo reprodukcijas. D.Skardžiūtė panaudojo senąją subtilią ikonų techniką, kurią puikiai perdavė brolis Karlas. D.Skardžiūtės darbuose tarsi įsijungia aukštesnė valia – techniką gali kiekvienas išmanyti, bet visi 15 Karlo mokinių netapo ikonų meistrais. Reikia kažko daugiau. D.Skardžiūtė gavo šitą patepimą, tuo įsitikinę ir broliai pranciškonai, ir menotyrininkė S.Samuolienė.
Negalima kalbėti apie ikonas, sprendžiant vien apie techninį lygį. Tai yra laisvos kopijos, jos kiekviena yra dailininkės išgyventa, išmąstyta. Paroda surengta puikiai. Daugiausia eksponuojama Marijos ikonų, iš viso jų parodoje - 13 (13 yra Marijos skaičius). Marija labai populiari Lietuvoje. Ikonose Dievo Sūnus jau paaugliškos išvaizdos. Amžius nusakomas sunkiai, suaugusiojo išmintis glūdi ikonų kūdikiuose. Madonų vardai (ikonų pavadinimai) dažniausiai kildinami nuo miesto, vietovių, kurias jos globoja. Ikonos nuo kitų šventų paveikslų skiriasi judesiu – madona tarsi kalba su kūdikiu, paveiksle atsiradusi simbolika tarsi užbaigia scenos svarbumą. XIV – XV amžių ikonose atispindi pasaulietiškasis charakteris. Labai svarbi yra šviesa, auksinis fonas, nuo šventųjų sklindantis spindėjimas. Raudonas fonas, taip pat dažnai pasitaikantis, – tai begalybės simbolis. Ramybės kryptis, filosofija nugali kitas tėkmes.
Dailininkės D.Skardžiūtės tapytų ikonų yra jau daugelyje pasaulio šalių. Dailininkė kol kas kitose šalyse geriau žinoma nei Lietuvoje.
Dailininkė restauratorė mokėsi dar sovietiniais metais, tuomet šie dalykai dar nebuvo propaguojami ir net neprieinami. Su ikona pirmą kartą Dalią supažindino vienuolis brolis Gediminas, jis tiesiog „pripratino“ prie ikonos. Pirmąją ikoną ji nutapė aliejiniais dažais. Pirmuosius pagrindinius tapymo principus, techniką, gruntavimą parodė brolis Karlas, supažindino su teorija. Iš pradžių Dalia jautė, kad gali tapyti ikonas. Pirmasis darbas buvo šventas veidas. Tai buvo impulsas, po kurio Dalia suprato, kad tikrai tapys ikonas, kad gali jas tapyti. Palangoje ikonas labai gerai tapo vienuolis brolis Marius, jo mokytojas taip pat yra brolis Karlas. Bando tapyti ir daugiau brolio Karlo mokinių. Apie Dalios ankstyvą polinkį į dailę trumpai papasakojo dailininkės mama Adelė Skardžiuvienė.
„Jokia laisva kūryba, aliejinė tapyba man negali atsverti ikonos masto, svorio, prasmės. Ikona – tai užrašytas Šventasis Raštas“, – išlydėdama susirinkusiuosius, sakė dailininkė Dalia Skardžiūtė.

Džiuljeta KULVIETIENĖ

© 2003 "XXI amžius"

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija