2001 metai
2002 metai
2003 metai

Nijolė DLUGAUSKAITĖ

Juozapas

Salomėja

Juozapas Stakauskas gimė 1871 m. vasario 19 (kovo 3) d. Krekenavos valsčiuje, Užliaušių kaime. 1888 metais jaunuolis įstojo į Žemaičių kunigų seminariją. Tais metais seminarijoje susibūrė slapta lietuvių klierikų Tėvynės mylėtojų kuopelė, kurios nariu buvo ir J. Stakauskas. 1892-aisiais jis pasiunčiamas toliau mokytis Peterburgo dvasinėje akademijoje, kurią baigė teologijos magistro laipsniu ir 1895 metų pabaigoje įšventintas kunigu.

Grįžęs į vyskupiją, kun. J. Stakauskas paskiriamas katedros vikaru ir Kauno mergaičių gimnazijos kapelionu. 1898-aisiais pakviestas į Kauno kunigų seminariją, kur dėstė lotynų kalbą ir bažnytinį giedojimą. Kun. J. Stakauskas rėmė klierikų lietuviškumą ir prašydavo rektoriaus leidimo lietuviškoms dainoms bei deklamacijoms. Tuo metu seminarijos inspektoriumi buvo fanatiškas lenkininkas kun. Pranciškus Kriškijonas. Matyt, jis ir pranešė vyskupui Mečislovui Paliulioniui apie kun. J. Stakausko lietuviškumą. O šis vyskupas šalindavo iš seminarijos visus profesorius, kurie viešai reiškė palankumą lietuvių kalbai. Ne vienas lietuvių atgimimo veikėjas vyskupo buvo iškeltas į Kuršą. Kun. J. Stakauskas 1901 metais paskiriamas Liepojos gimnazijos kapelionu. Tai buvo savotiška tremtis.

Tiktai mirus vysk. M. Paliulioniui, 1909-aisiais kun. J. Stakauskas paskiriamas Panevėžio klebonu, o kitais metais ir dekanu. Čia jis aktyviai dalyvauja lietuviškoje visuomeninėje veikloje. 1909 metų rugpjūtį klebono pastangomis įvyko steigiamasis katalikiškos „Saulės“ švietimo draugijos Panevėžio skyriaus susirinkimas. Kun. J. Stakauskas buvo išrinktas šio skyriaus valdybos pirmininku. Gavus valdžios leidimą, kitų metų rugsėjį Panevėžyje atidaryta lietuviška dviklasė „Saulės“ mokykla. Joje pradėjo mokytojauti klebono sesuo Salomėja Stakauskaitė. Ji (gimė 1890 m.) buvo baigusi Liepojos gimnaziją.

Šv. Juozapo darbininkų draugija Panevėžyje buvo įsteigta 1908 metais. Pirmuoju pirmininku išrinktas kun. Povilas Korzonas. 1910 metų pradžioje kun. Ignui Labanauskui atsisakius pirmininko pareigų, jo vieton išrinktas kun. P. Stakauskas. Kunigo vadovaujami darbininkai ėmėsi ir kultūrinės veiklos, net rengdavo viešus vakarus. Pavyzdžiui, 1912 m. lapkričio 25-ąją (gruodžio 8 d.) juozapiečiai Panevėžyje vaidino trijų veiksmų komediją „Lietuvaitė“. Kun. J. Stakauskas organizavo ir Lietuvių katalikų blaivybės draugijos Panevėžio skyrių.

Jau 1908 metais Panevėžyje buvo pradėta statyti antra mūrinė bažnyčia, kuriai projektas patvirtintas dar 1902-aisiais. Klebonas J. Stakauskas nutarė pirma sumūryti koplyčią – kleboniją, kurioje, kol bus pastatyta bažnyčia, būtų galima laikyti pamaldas. Tokia koplyčia – klebonija buvo baigta 1913 metais. Prie jos paskirtas kun. Jonas Maciejauskas. Klebonas taip pat rūpinosi ir parapine Šv. Petro ir Povilo bažnyčia. 1912-aisiais polichromuotas jos vidus.
1914-aisiais vasarį pas kun. J. Stakauską buvo padaryta krata. Viena už stačiatikio ištekėjusi katalikė įskundė valdžiai kunigą, kad šis platina stačiatikybę peikiančius leidinius. Rasta Krokuvoje leista lenkiška knygutė apie mišrias santuokas. Knyga duota išversti į rusų kalbą. Dėl karo byla liko nebaigta.
1914 metais kun. J. Stakauskas susipažino su Kazimieru Bizausku. Vėliau jie tapo bičiuliais. Užėjus vokiečiams, kun. J. Stakausko pastangomis Panevėžyje įsteigiama keturių klasių „Saulės“ draugijos progimnazija, kuri 1916-aisiais, pradėjus veikti penktai klasei, pavadinta realine gimnazija.

Tais pačiais metais, išvykus vyskupui Pranciškui Karevičiui, kun. J. Stakauskas buvo paliktas Žemaičių vyskupijos valdytoju.

1917 metų rugpjūčio pradžioje kun. J. Stakauskas, kaip Panevėžio atstovas, dirbo Vilniuje susirinkusiame komitete. Tas komitetas rengė lietuvių konferenciją, kuri vyko rugsėjo 12–22 dienomis. Joje dalyvavo ir Panevėžio klebonas.

Kun. J. Stakausko pastangomis 1918 metų sausį Panevėžyje atidaroma pirmoji lietuviška mergaičių gimnazija. Tais pačias metais kun. J. Stakausko, K. Bizausko ir Vlado Paulausko pastangomis Panevėžyje įsteigiama muzikos mokykla, pavadinta „Saulės“ draugijos muzikos kursais.

Anksčiau minėta J. Stakauskaitė 1910 metais Panevėžyje įsteigtoje „Saulės“ mokykloje dirbo neilgai. Ji išvyko į Varšuvą, kur lankė Aukštuosius moterų kursus. Juos baigusi kurį laiką pati dėstė privačiuose mokytojų kursuose ir ūkio mokykloje Lenkijoje. Buvo kviečiama vadovauti „Saulės“ draugijos mokytojų kursams Kaune, tačiau dėl kilusio karo šių pareigų neužėmė.

1918-aisiais kitas Salomėjos brolis kun. Pranciškus Stakauskas pakvietė ją vadovauti Jurbarko progimnazijai. P. Stakauskas gimė 1884 metais. 1901-aisiais įstojo į Žemaičių kunigų seminariją Kaune. Kunigu įšventintas 1906 metais, paskirtas vikaru į Jurbarką. Pablogėjus vietos klebono Kazimiero Marcinkevičiaus sveikatai, 1912-aisiais paskirtas Jurbarko parapijos administratoriumi, o šiam 1915 metais mirus, tapo klebonu. Kun. P. Stakauskas taip pat aktyviai dalyvavo ir kultūrinėje visuomeninėje veikloje. Mirė užsikrėtęs šiltine 1919 m. kovo 10 d.
S. Stakauskaitė Jurbarko progimnazijai vadovavo tiktai vienerius metus. 1920-aisiais ji buvo išrinkta į Lietuvos Steigiamąjį Seimą kaip krikščionių demokratų atstovė. Vėliau mokytojavo Krekenavoje, Šėtoje, Panevėžyje, dirbo Panevėžio vidurinės mokyklos bibliotekoje. Mirė 1971 m. rugsėjo 26 d.

1919 metais kun. J. Stakauskas paskiriamas Kauno seserų benediktinių vienuolyno Šv. Mikalojaus bažnyčios rektoriumi. Šis faktas literatūroje painiojamas su to paties titulo Vilniaus bažnyčia. Kaune įsikūrusios vienuolės benediktinės buvo aršios lenkės, lietuvės seserys čia neturėjo jokių gimtosios kalbos teisių. Kol nebuvo pakeista vienuolyno vyresnioji, kun. J. Stakauskui šiose pareigose teko patirti nemaža nuoskaudų.

Nuo 1924-ųjų kun. J. Stakauskas – garbės kanauninkas. Kaune jis darbavosi Šv. Vincento Pauliečio, Lietuvių katalikų blaivybės draugijos valdybose.

1927-aisiais kun. J. Stakauskas įstojo į marijonus. 1933–1937 metais buvo Marijampolės Šv. Vincento bažnyčios rektoriumi, o 1937–1938 metais – Marijampolės Šv. Mykolo arkangelo bažnyčios klebonu. 1935–1938 metais redagavo laikraštį „Marijampolės parapija“. 1939–1943 metais buvo Lietuvos marijonų provincijos sekretorius. Spaudoje daugiausia rašė labdaros temomis. Mirė 1944 m. rugpjūčio 7 d. Upytėje.

Stakauskų šeimos gerumą patyrė ir mano tėvai. Kunigų sesuo Ona Stakauskaitė–Račiūnienė, žinomo kompozitoriaus Antano Račiūno mama, Lingeryje, prie Ramygalos, priglaudė mano mamą Oną Kodytę, atvežtą iš Peterburgo ir paliktą Mykolo Čiplio šeimoje. O.Račiūnienė mamą augino kartu su savo vaikais, leido į mokslus, ištekant davė kraitį.

O kun. J.Stakauskas mano tėvą Povilą Kazėną priglaudė Kaune (Benediktinių g. 4), kai jis studijavo Lietuvos universitete. Visiems Stakauskams už paramą mano tėvams esu nuoširdžiai dėkinga.

Autorė dėkoja Kaziui Misiui (Vilnius) už surinktą medžiagą.

© 2003 "XXI amžius"