| Juk viskas žemėje
praeina
Seserų Švč. Jėzaus Širdies Tarnaičių sesers
Genovaitės Rimkaitės mirties 15-osioms metinėms
Kaip Tu mane čia įžiūrėjai
Dulkelę žemės menką?
Šalia savęs statei
Pakėlei
Iš dulkių šių aplinkui
Stebėdamasi begaliniu Jo gerumu, klausinėjo
Dievą Švč. Jėzaus Širdies tarnaitė sesuo Genovaitė Rimkaitė. Rugsėjo
14 dieną minėjome penkiolikos metų sukaktį nuo jos mirties.
Juozo ir Elenos Rimkų šeimoje ji buvo devintoji.
Gimė 1902 m. sausio 3 d. Vilniuje. Baigusi gimnaziją mokslus tęsė
Kaune Vytauto Didžiojo universitete. Studijuodama (1933 m.) dirbo
Kauno moterų kultūros draugijos mergaičių mokytojų seminarijoje.
Dėstė pasaulinę literatūrą, tautosaką, geografiją. Dirbo ir seserų
Švč. Jėzaus Širdies Tarnaičių mergaičių gimnazijoje. Taip pat buvo
mergaičių mokytojų seminarijos bendrabučio vedėja.
Nuo 1941-ųjų iki 1943 metų mokytojavo Molėtų progimnazijoje.
Nuo 1943 iki 1947 metų dėstė Anykščių vidurinėje mokykloje geografiją.
Dėl religinių įsitikinimų patyrusi pedagogė s. G.Rimkaitė turėjo
pasitraukti iš pedagoginio darbo Anykščiuose.
Nuo 1947-ųjų iki 1964 metų dirbo Vilniuje: Etnografiniame
muziejuje, Istorijos institute, Gyvulininkystės ir veterinarijos
institute. Paskutinioji darbovietė - Fizikos-matematikos institutas,
kuriame ji dirbo penkiolika metų.
Šalia nuolatinių darbų yra išvertusi nemažai religinio turinio knygų
iš vokiečių, lenkų, rusų kalbų. Be to, nuo 1927 metų iki gyvenimo
pabaigos s. Genovaitė rašė eilėraščius ir prozą. Yra parašiusi arti
aštuonių tūkstančių eilėraščių. Prieškariu s. G.Rimkaitės (Pajūrio
Smilgos slapyvarde) eilėraščiai buvo spausdinami tuomečiuose katalikų
žurnaluose Žvaigždė, Pranciškonų pasaulis, harmonizuojamos giesmės
ir giedamos bažnyčiose bei seserų koplyčioje (Galingas didis Dievas,
Magnificat, Nekaltoji stebuklinga, O Betliejau, ar girdi?,
Kalėdos, Kalėdos ir kt.). Kai kurios giesmės ir dabar tebegiedamos
ir yra įrašytos į 1984 metų Liturginį maldyną.
S. G.Rimkaitė buvo nepaprastai didelio intelekto.
Jos pamokos buvo labai įdomios, aukštos kvalifikacijos. Buvo labai
apsiskaičiusi, todėl mes klausydavomės išsižioję jos dėstomo dalyko.
Ji nepasakodavo to, kas buvo vadovėlyje, bet daug plačiau, giliau,
išsamiau, nes turėjo didelį žinių bagažą, - laiške iš Anykščių
1989 metų lapkritį rašė man buvusi G.Rimkaitės mokinė Stefanija
Kapčienė.
Tačiau s. G.Rimkaitė buvo labai kukli. Niekada
nesiafišavo nei savo darbais, nei kūryba, nei malda.
S. G.Rimkaitės visas gyvenimas buvo paaukotas
Dievo garbei. Tai herojiškų dorybių siela, kuri be paliovos veržėsi
į aukštybes ir savo kilniu pavyzdžiu artino prie Dievo jaunimą ir
kiekvieną sutiktąjį. S. Genovaitė buvo viena tų Evangelijoje minimų
smarkiųjų, pastoviai ir tvirtai siekusi šventumo aukštumų. Iš Dievo
ji buvo gavusi ryškias, jai ypač būdingas savybes: teisingumą, tyrumą,
gailestingumą. Gyveno neišleisdama iš akių Amžinybės ir jos šviesoje
visa vertino.
Gyvenimo vidudieny s. Genovaitė rašė:
Juk viskas viskas žemėje praeina
Viena tik
amžinybė pastoviai pasilieka. O palaimintoji, neaprėpiamoji, mums
sunkiai sunkiai suprantama, mūs laukiančioji amžių amžius tverianti,
laiminga arba nelaiminga AMŽINYBĖ! Tiktai ji viena! Viena vienintelė!
Kaip labai į tave turi krypti visi mūsų siekimai, pastangos, mintys,
žodžiai, darbai, žingsniai! Į tave vieną! Nes juk viskas viskas
žemėje taip trapu. Nyksta
. Praeina
Tiktai, amžinybe, kas sekundė,
minutė, valanda, diena, savaitė, mėnuo, metai vis be paliovos artiniesi
į mus. Tiktai tu!..
O laiminga ar nelaiminga tu mums būsi, - tai priklausys nuo mūsų
pačių: nuo mūsų minčių, proto, širdies, akių, ausų, žodžių, veiksmų,
gal ir nuo rankų, kojų
. Užtat tu mums ir būsi arba amžinas džiaugsmas
už pastangas, vargą, siekimus, kovas, pergales, skausmus, arba amžinas,
jau niekad nepataisomas, nesiliaujantis deja!
Ak, nebūkim, broliai, sesės, trumparegiai!
Negyvenkim kaip nieko nemąstantys, vien tuščiai žaidžiantys vaikai!
Vieną dieną išnyks visi mūsų sukaupti žaislai: smėliukas, nameliai,
arkliukai. (
) Vieną kartą jie pranyks visam laikui. O pasiliks
viena jau niekad niekad nesibaigianti amžinybė. Ir tęsė:
Statau paminklą sau netrupančio granito,
Ne tokį, kurį žemės audros griauna,
Kuriam žmonių pavydas, pyktis viešpatauja.
Statau paminklą sau ant amžinybės pamatų,
Bet ne ant ašarų ar sielvarto kitų.
Statau paminklą, kur arai vien skraido,
Žaibai, perkūnai ietis savo svaido
Tenai tenai, kur skraido vien arai.
Todėl tikiuos, kad nesugrius jis amžinai.
1971 06 28
S. Genovaitė nuolat ragino:
Tik nesustok ties mažareikšmiais dalykais!
Tik visom jėgom kopk į viršukalnę! Nesvarbu, kad statu. Nesvarbu,
kad sunku. Viena svarbu kasdien vis labiau ir labiau suartėti
su Dievu, vis labiau Jį mylėti!
1988 m. rugsėjo 14 d., 7.20 val. ryte, Dievo angelai
palydėjo s. Genovaitės sielą prie Viešpaties sosto. Visą gyvenimą
ji labai intensyviai rengėsi šitam didingam susitikimui su širdies
Dievu, ypač aštuoniolika paskutiniųjų savo gyvenimo metų gulėdama
ligos patale. Neeiline kančia gerasis Dievas buvo apdovanojęs jos
jautrią sielą. S.Genovaitė kalbėjo:
Žaidimą sulošiau
Širdis krauju paplūdo,
Bet pažadui likau ištikima.
Ir kas, kad ašarom pasruvo mano veidas?!
Buvau linksma, juokiausi ir gana.
Nieks nesuprato, neįspėjo nieko
Iš kur gi spės? Juokiausi ir gana
Kada liūdėt reikėjo, aš juokiausi,
Ir pažadui likau ištikima!
S. Genovaitė gyveno ir mirė ramybėje. Tokioje
ramybėje, kurios negali duoti ar atimti nei pasaulis, nei šėtonas.
Neabejoju, kad, sutikus savo mylimąjį, sušukai:
Radau tą, kurį myli mano širdis!
(G. g. 3-4)
A.ANDZEVIČIŪTĖ, ACJ
© 2003 "XXI amžius" |