2001 metai
2002 metai
2003 metai

Mindaugas BUIKA

Svarbiausiu įvykiu rugsėjo 11-14 dienomis vykusioje popiežiaus Jono Pauliaus II apaštalinėje kelionėje į Slovakiją buvo praėjusį sekmadienį šalies sostinėje Bratislavoje aukotos šv. Mišios, kurių metu palaimintaisiais buvo paskelbti vyskupas Vasilis Hopka (1904-1976) ir vienuolė sesuo Zdenka Šelingova (1916-1952), patyrę kankinystę praėjusio komunistų režimo dešimtmečiais. Tuo pačiu Šventasis Tėvas savo epochinės reikšmės pontifikato 25-mečio šventimo išvakarėse dar kartą norėjo pabrėžtinai priminti buvusios ateistinės diktatūros siaubingus Bažnyčios persekiojimų faktus, apie kuriuos daugelis jaunų žmonių žino tik iš nuogirdų ir pasakojimų.

Sekmadienį palaimintaisiais paskelbti vienuolė sesuo Zdenka Šelingova (1916-1955) ir vyskupas Vasilis Hopka (1904-1976)

Šis priminimas tuo labiau svarbus, nes nors kankiniai žuvę, bet kai kurie jų kankintojai ir už tuos nusikaltimus atsakingos politinės jėgos gyvos ir klesti bei nori, kad ši skausminga praeitis būtų kuo greičiau visiškai užmiršta. Jos sąmoningai skatina buvusios marksistinės-lenininės ideologijos išugdytų vadinamųjų naujųjų liberalų ir laicistinės žiniasklaidos antikrikščionišką veiklą, nes nori primesti klastingą nuostatą, kad dabartinė kova prieš Bažnyčios atgimimą ir įtaką visuomenės gyvenimui skaudžius nesenos komunistinės praeities patyrimus tarsi padaro nebesvarbius dabartinių kontroversijų akivaizdoje.

„Tik tikėjimas ir malda palaikė gyvybę“

Sekmadienį naujuoju palaimintuoju paskelbtas vyskupas V.Hopka kankinyste užmokėjo už savo ištikimybę Rytų Katalikų (Unitų) Bažnyčiai, kurią komunistai norėjo visiškai sunaikinti. Ganytojas gimė 1904 m. balandžio 21 d. Hrobskos vietovėje, rytinėje Slovakijos dalyje, kur telkiasi su Roma vienybę turintys, tačiau savo bizantiškąsias apeigas išlaikę krikščionys. Vasilio tėvai buvo neturtingi valstiečiai, ir šeimos skurdas dar labiau padidėjo, kai netrukus mirė tėvas. 1908 metais motina emigravo uždarbiauti į Jungtines Valstijas, o berniukas buvo paliktas giminių globai. Labiausiai juo rūpinosi dėdė monsinjoras Demetrijus Petrenka, kuris, matyt, prisidėjo ugdant dvasinį pašaukimą.

Su pagyrimu 1923 metais baigęs Prešovo gimnaziją, V.Hopka įstojo į vietinę diecezijos kunigų seminariją. Studijų metu jis sunkiai susirgo ir ligoninėje teko praleisti beveik septynis mėnesius. V.Hopkos gyvybę išgelbėjo keletas operacijų, o taip pat Dievo pagalba. Kalbėdamas noveną Švenčiausiajai Jėzaus Širdžiai, jis pažadėjo, kad, jeigu išgis, laikysis Rytų apeigų dvasininkui neprivalomo celibato. Paskutiniąją novenos kalbėjimo dieną gydytojai konstatavo netikėtai staigų išgijimą, ir V.Hopka įsitikinęs, jog tai stebuklas, todėl niekada nesulaužė duotų celibato įžadų.

Netrukus po to, 1929 m. vasario 3 d., Prešovo Rytų katalikų vyskupas Pavolis Gojdičius suteikė jam kunigystės šventimus. Jaunasis kunigas buvo paskirtas sielovadiškai rūpintis iš Rytų Slovakijos į tuometės Čekoslovakijos sostinę Prahą gyventi atvykusiais Rytų apeigų katalikais. Jis ypač globojo neturtinguosius atvykėlius, kurių buvo gausu dėl ketvirtojo dešimtmečio pradžioje pasaulį ištikusios ekonominės krizės. Kunigo motina sugrįžo iš JAV ir, gyvendama kartu su sūnumi, tvarkė jo buitį.

1940 metais apgynęs teologijos doktoratą Bratislavos Komenskio universitete kun. V.Hopka dėstė Prešovo kunigų seminarijoje. Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, jis taip pat buvo paskirtas vadovauti religinės literatūros leidybai Prešovo vyskupijoje. 1947 m. gegužės 11 d. buvo konsekruotas vyskupu ir paskirtas Prešovo augziliaru. Tačiau ganytojišką darbą netrukus teko nutraukti, nes 1948-ųjų vasarį Čekoslovakijoje įsitvirtinę komunistai tuoj pat pradėjo represijas prieš Bažnyčią, o Prešovo Rytų apeigų katalikų vyskupija visai buvo panaikinta. Kaip sovietinėje Ukrainoje bei Rumunijoje, tai pat ir Čekoslovakijoje, remiantis Stalino nurodymais, Rytų Katalikų Bažnyčia buvo prievarta prijungta prie Stačiatikių Bažnyčios.

Vyskupas V.Hopka 1950 metais buvo suimtas, apkaltinus jį komunistams standartiniais „antivalstybinės veiklos“ kaltinimais. Taip prasidėjo ganytojo „kryžiaus kelias“, kupinas kalėjimo izoliacijos, kankinimų, priverstinio badavimo, psichologinio teroro, o taip pat palaipsnio nuodijimo, į skurdaus maisto davinį įmaišant arseno. Vyskupas 1952-aisiais buvo nuteistas 15 metų kalėjimo su asmeninio turto ir pilietinių teisių atėmimu. Kalinamas komunistiniuose Bratislavos, Ilavos, Leopoldovo, Valdicų ir kituose kalėjimuose jis patyrė tokių išbandymų, kurių, kaip vėliau pats rašė, nelinkėtų net didžiausiam priešui. Kalėjimo nelaisvė, beveik visiškai išsėmusi vyskupo fizines ir dvasines jėgas, atvedė iki sunkios depresijos.

„Aš daugiau nebegalėjau nei užmigti, bei valgyti, - rašė vėliau vyskupas V.Hopka. - Labiau buvau panašus ne į žmogų, bet tik jo šešėlį, sunkiai begalėjau paeiti. Beveik buvau praradęs norą gyventi. Tik mano tikėjimas ir mano maldos palaikė gyvybę“. Neišbuvus viso kalinimo laiko, dėl visiškai suprastėjusios sveikatos ganytojas 1964 metais iš kalėjimo buvo perkeltas į specialiąją „senelių prieglaudą“, kur komunistinės policijos priežiūroje gyveno sergantys ir vyresnio amžiaus dvasininkai. Faktiškai tai buvo tolesnė kiek sušvelnėjusi nelaisvė, prilyginta namų areštui.

1968 metais prasidėjęs trumpas vadinamasis „Prahos pavasaris“, kai Čekoslovakijos vadovai bandė daryti reformas, kad komunizmas įgytų labiau „žmogišką veidą“, - šias pastangas netrukus nutraukė Sovietų Sąjungos ir jos satelitų karinė invazija, - atsiliepė ir Rytų Katalikų Bažnyčiai. Buvo sudarytas vyskupo V.Hopkos vadovaujamas „Veikimo komitetas“ iš 163 kunigų ir 66 pasauliečių, pareikalavęs šios Bažnyčios legalizavimo. 1968 m. birželio 13 d. Rytų Katalikų Bažnyčios veikla Čekoslovakijoje vėl buvo leista, atkurta Prešovo vyskupija, kurios apaštaliniu administratoriumi paskirtas vyskupas V.Hopka. Kadangi dėl komunistinės valdžios intrigų ganytojas negavo visiškos reabilitacijos, jis vadovavimo diecezijai pareigų turėjo atsisakyti, nors pati Rytų Katalikų Bažnyčia nebebuvo uždrausta, ir tai liko vienintelis neatšauktas „Prahos pavasario“ pasiekimas. (Ukrainoje ir Rumunijoje Rytų Katalikų Bažnyčia buvo legalizuota tik po komunistų režimo žlugimo 1990-1991 metais.)

Palaimintasis vyskupas V.Hopka mirė Prešove 1976 m. birželio 23 d. Kaip parodė jo beatifikacijos bylos tyrimas, šią mirtį sąlygojo patirti ilgamečiai kentėjimai komunistinių kalėjimų nelaisvėje.

„Atleidimas yra svarbiausia gyvenime“

Antroji Popiežiaus neseniai vykusio vizito Slovakijoje metu palaimintąja paskelbta komunistinių persekiojimų kankinė vienuolė sesuo Zdenka Šelingova gimė 1916 m. gruodžio 24 d. Oravoje, pamaldžių katalikų daugiavaikėje (iš viso turėjusioje vienuolika vaikų) šeimoje. Jau vaikystėje pajutusi potraukį vienuoliniam gyvenimui Cecilija (toks buvo Z.Šelingovos pasaulietinis vardas), sulaukusi penkiolikos metų, įstojo į Šventojo Kryžiaus seserų kongregaciją. Įgijusi medicinos sesers išsilavinimą, ji pirmuosius vienuolinius įžadus davė 1937 m. sausio 30 d. Nuo 1942 metų dirbo Bratislavos centrinės ligoninės rentgeno laboratorijos asistente, kur pacientų atžvilgiu rodė tiek savo profesinę kompetenciją, tiek dvasiniam pašaukimui būdingą gailestingumą ir kilniaširdiškumą.

1950 metais komunistams Čekoslovakijoje uždraudus visas vyrų ir moterų vienuolijas, sesuo Zdenka tvirtai pasiryžo laikytis savo ištikimybės Kristui ir Bažnyčiai. Ji buvo suimta 1952 m. vasario 29 d. už tai, kad padėjo pabėgti kunigui Stefanui Kastialui, kuris dėl kankinimų tardymų metu sunkiai susirgo ir su sargybinių priežiūra buvo paguldytas į ligoninę, kurioje dirbo Z.Šelingova. Kaip patvirtino liudytojai, beatifikacijos bylos vedimo metu sesuo Zdenka kunigo sargybiniams į arbatą slapta įpylė migdomųjų vaistų. Išgelbėtam dvasininkui pavyko išvykti į užsienį, kur jis liko iki savo mirties 1993 metais.

Suimta drąsioji vienuolė pradėjo savąjį „kryžiaus kelią“ komunistinės slaptosios policijos tardymo kabinetuose, kur nebuvo rodoma jokios pagarbos. Kaip aiškino liudytojai, sesuo Zdenka buvo nuogai išrengiama, surišama ir, pakabinta ant lyno, mušama iki sąmonės netekimo. Kankintojai norėjo sužinoti papildomos informacijos apie Katalikų Bažnyčios veiklą pogrindyje, kur ji vadovavo ir pasipriešinimui stalinistiniam terorui. Sesuo Zdenka visus kentėjimus pakėlė su herojiška kantrybe, likdama ištikima savo duotiems įžadams ir nerodydama neapykantos persekiotojams. Kaip paliudijo viena kartu kalėjusi rezistentė, per vieną tardymą sumušta beveik mirtinai kameroje sesuo Zdenka tyliai pasakė tik šiuos žodžius: „Atleidimas yra svarbiausia gyvenime“.

1952 m. birželio 17 d. už „valstybės išdavimą“ Z.Šelingova buvo nuteista dvylika metų kalėjimo su pilietinių teisių atėmimu dviem dešimtmečiams. Dėl negydomų žaizdų jau pirmaisiais kalinimo mėnesiais jai buvo diagnozuota tuberkuliozė, ir, sveikatai nuolat silpnėjant, sesuo Zdenka buvo paguldyta į Prahos kalėjimo ligoninę. Vėliau išsivystė vėžys ir kad nepasklistų žinios, jog „vienuolė mirė kalėjime“, komunistinė valdžia nusprendė 1955 m. balandžio 16 d. paskelbti seseriai Zdenkai amnestiją. Ji buvo perkelta gydytis į Trnavos onkologijos ligoninę, kur po trijų mėnesių, 1955-ųjų liepos 31 d., mirė. Drąsi ir visuomet besišypsanti vienuolė tebuvo sulaukusi tik 38 metų amžiaus. Netrukus po jos mirties žmonės pradėjo palaimintąją seserį Z.Šelingovą gerbti kaip tikėjimo kankinę. „Prahos pavasario“ reformų išdavoje jos byla Bratislavos apygardos teisme buvo peržiūrėta, ir ji jau po mirties, 1970-aisiais, išteisinta.

Popiežius Jonas Paulius II, pats išgyvenęs diskriminaciją komunistų valdytoje jo tėvynėje Lenkijoje, per pastaruosius keletą metų beatifikavo daugiau kaip 30 Katalikų Bažnyčios narių, kurie patyrė kankinystę dėl komunistų režimo represijų įvairiose Rytų Europos šalyse. Deja, į altoriaus garbę iškeltų naujųjų Kankinių sąraše kol kas nematyti lietuviškų pavardžių, nors katalikų bendruomenė Lietuvoje galbūt viena labiausiai nukentėjusių nuo sovietinio komunizmo teroro ir šalyje gausiai užregistruota heroizmo ginant tikėjimą pavyzdžių.
(Plačiau apie Šventojo Tėvo vizitą Slovakijoje skaitykite šio numerio priede „Kristus ir pasaulis“.)

Straipsnio autorius

© 2003 "XXI amžius"