| Bažnytinis turtas
ir legendų kūrėjai
(atsakant į R.Gabarto kūrybinį straipsnį Kauno
dienoje)
Kauno dienos laikraštyje (2003 m. rugsėjo 3 d.)
pasirodė šmeižikiškas, buldozerinio ateizmo metodais parašytas begėdiškas
straipsnis. Kaip katalikas negaliu tylėti ir leisti, kad cinikai
keltų balsą prieš instituciją, kuriai turėtų nusilenkti tauta už
jos tautiškumo ir valstybingumo išsaugojimą, už tai, kad ji savo
vertybėmis yra tautos ir valstybės druska. Prieš pradėdamas vertinti
bažnytinių turtų reikalą, R.Gabartas pirmiausia turėjo pasirinkti
vertinimo poziciją: ar tai bažnytinis požiūris į turtus, ar valstybės
teisės požiūris, ar tai jo asmeninė nuomonė? Sprendžiant iš straipsnio
pobūdžio ir teiginių, akivaizdu, kad tai tik autoriaus nuomonė.
Ir kodėl Kauno diena šį cinizmu, melu ir arogancija perpildytą
straipsnį išspausdino pirmajame puslapyje, tarsi tai būtų kažkokia
globalinė problema? Gal Kauno diena irgi parduos sąžinę už pinigus?
Dėstydamas savo subjektyvią nuomonę, R.Gabartas turi pretenzijų
absoliutinti ją, sudarydamas apie save teologijos ir kanonų teisės,
valstybinės teisės, istorijos ir visuomenės gyvenimo filosofijos
specialisto įvaizdį. Toli gražu iki to. Kiekvienas teiginys pilnas
klaidų ir išankstinio nusistatymo. Straipsnis dvelkia priešiškumu
Bažnyčiai, o visi kiti teiginiai išlankstomi pagal išankstinį
nusistatymą. Objektyvumo nėra. Aš, kaip aktyvus katalikas, esu pastebėjęs
tokį dėsnį: Bažnyčios turtus skaičiuoja tie, kurie mažai arba visai
neaukoja; kritikuoti, mokyti Bažnyčią gyvenimo, moralės ir kitų
dalykų puola tie, kurie nuo Bažnyčios nutolo arba visai nėra su
ja susiję ir gyvena amoralų gyvenimą. Tikri katalikai Bažnyčios
problemas sprendžia kitaip: patys stengiasi būti šventesni, nes
priklauso Bažnyčiai, patys prisideda savo darbu, ištekliais ir malda
prie jos misijos.
Straipsnyje minimos Baltijos tyrimai apklausos
kelia didelį įtarimą, kaip ir visos kitos panašaus pobūdžio biznio
sferos institucijos, nes sunku patikrinti apklausų teisingumą, pradedant
nuo apklausiamųjų, baigiant rezultatų apibendrinimu. Žinomas faktas,
jog apklausos būna užsakomos, klastojamos, jomis manipuliuojama.
R.Gabartas neslepia džiaugsmo, kad tą procentą Baltijos tyrimai
numuša, nors nėra aišku, kaip iš tiesų yra. R.Gabarto straipsnis
nėra švarus nuo manipuliacinių elementų. Pavyzdžiui, jis manipuliuoja
žodeliu net: pasitikėjimas smuktelėjo net 5 procentais. Turbūt
tas net būtų pridėtas ir prie vieno, ir prie dviejų procentų!..
R.Gabarto straipsnio tikslas aiškus: antibažnytinė propaganda, panaši
į KGB sovietmečiu naudotus metodus: faktų iškraipymas, manipuliavimas
dalinėmis tiesomis, konteksto nepaisymas ir karikatūrinimas. R.Gabartas
tikinčiuosius vadina rinka! Tai begėdiškas ir ciniškas tyčiojimasis,
žurnalistinės etikos principų pažeidimas, į kurį redakcija nusikalstamai
pažiūrėjo pro pirštus. Tuo ketinama įpiršti, jog Bažnyčios tikslas
yra tik turtas. Toks teiginys yra absurdiškas, neteisingas ir vertas
šmeižėjo atsiprašymo. Autorius turi klaidingą Bažnyčios suvokimą
ir dar absurdiškesnę iš to kylančią išvadą. Bažnyčią sudaro visi
pakrikštytieji katalikai, ne vien tik dvasininkai. Su Bažnyčia siejami
ir pasauliečiai, ir dvasininkai katalikai. Jie visi pašaukti vienam
tikslui, tačiau skirtingais būdais, skirtingomis pareigomis. Begėdiškas
melas teigti, kad Bažnyčia yra kažkieno rinka!
Bažnyčios kanonų teisė, kuria vadovaujasi katalikų bendruomenė,
teigia, jog Katalikų Bažnyčia prigimtinės teisės pagrindu turi teisę
laikinąsias gėrybes įgyti, turėti ir alienuoti (visiškai ar iš dalies
perleisti nuosavybės teises). Tai ne kas kita kaip natūrali bet
kurios kitos žmonių bendruomenės teisė įgyti ir naudotis nuosavybe,
siekiant savo tikslo ir nepažeidžiant egzistuojančių įstatymų, neprieštaraujančių
Dievo valiai. Bažnyčios tikslai, kuriems įgyvendinti reikalinga
tam tikra materiali ir nemateriali nuosavybė, yra šie: 1. Dieviško
kulto organizavimas (sakraliniai pastatai, liturginiai reikmenys);
2. Apaštalavimo ir gailestingumo darbai; 3. Garbingas dvasininkų
ir bažnyčios tarnautojų, kurie tiesiogiai yra atsakingi už kultą,
apaštalavimą ir gailestingumo darbus, pragyvenimo užtikrinimas.
R.Gabartas taip pat iškreipia Bažnyčios mokymą apie vienuolių ir
kunigų įžadus. Sutana arba abitas užsivelkami dar prieš visų įžadų
davimą. Įžadus duoda tik vienuoliai, tuo pačiu ir neturto. Asmeninis
vienuolio neturto įžadas nepanaikina vienuolijai galimybės turėti
ir disponuoti turtu dėl tų pačių priežasčių ir tikslų, kuriuos turi
ir visa Bažnyčia. Neturtas nėra nieko neturėjimas, bet tam tikras
požiūris į turto turėjimą ir naudojimą, elgesys su juo. Tas tiesa,
kad pagal Kanonų teisę vienuoliai asmeniškai atsižada privatinės
nuosavybės, tačiau kunigams tai negalioja: jie gali įsigyti nuosavybėn,
turėti, disponuoti tiek, kiek reikia jų garbingam pragyvenimui ir
pareigoms tinkamai atlikti. Pastebėtina, jog garbingas pragyvenimas
nėra lygu turtingumui. Beje, turtingumas nėra savyje blogis. Jei
manytume, kad yra blogis, tuomet reikėtų kritikuoti daugelį Lietuvos
turtuolių, kurie nepalyginamai turtingesni už katalikų bendruomenę.
Blogis ir nuodėmė yra neteisingai įsigyti turtą, užkietinti širdį
vargstantiems ir nepasidalyti pertekliumi, vengti solidarumo, kurį
užtikrina valstybės renkami mokesčiai.
Civiliniai Lietuvos Respublikos įstatymai pripažįsta
nuosavybės teisę Katalikų Bažnyčiai. Ši teisė yra konstitucinio
pobūdžio, nes ją garantuoja pagrindinis Lietuvos Respublikos įstatymas:
Bažnyčios bei religinės organizacijos laisvai skelbia savo mokslą,
atlieka savo apeigas, turi maldos namus, labdaros įstaigas ir mokyklas
dvasininkams rengti. Bažnyčios bei religinės organizacijos laisvai
tvarkosi pagal savus kanonus ir statutus. Bažnyčių bei kitų religinių
organizacijų būklė valstybėje nustatoma susitarimu arba įstatymu.
Religinių bendrijų ir bendruomenių įstatymo 13 straipsnis nustato
tokias turtines ir Katalikų Bažnyčios teises: Religinėms bendruomenėms,
bendrijoms ir centrams gali nuosavybės teise priklausyti maldos
namai, gyvenamieji namai ir kiti pastatai bei statiniai, gamybiniai,
socialiniai ir labdaros objektai bei kitoks turtas, reikalingas
religinių bendruomenių ir bendrijų veiklai. Religinės bendruomenės,
bendrijos ir centrai jiems nuosavybės teise priklausantį turtą valdo,
juo naudojasi ir disponuoja pagal Lietuvos Respublikos įstatymus.
Rašydamas apie nacionalizuotus turtus, R.Gabartas išpažįsta socialistinę
nuosavybės sampratą, laikosi prielaidos, kad nacionalizacija buvo
gera ir teisėta, o siekimas susigrąžinti turtą tarsi būtų kažkas
blogo. Vakarų civilizacijos teisės vienas pagrindinių principų yra
tai, jog nuosavybės teisės neišblėsta. Labai jautriai žiūrima į
nuosavybės teises. Sovietams okupavus Lietuvą, nacionalizuoti buvo
ne tik Bažnyčios, bet ir kitų organizacijų bei fizinių asmenų turtas.
Ši nacionalizacija neturėjo jokių Vakarų teisės filosofijos pagrindų
ir pateisinimo, buvo vienpusė, savavališka, grubiai pažeidžianti
nuosavybės turėtojo prigimtines teises ir interesus. Išskyrus komunistus,
niekas sovietinės nacionalizacijos nelaiko teisėtu ir moraliu veiksmu.
Atkūrus nepriklausomybę, daugybė žmonių pareiškė savo teisėtą reikalavimą
nutraukti tą situaciją, kuomet buvo apribota jų ar jų artimųjų teisė
į teisingai ir teisėtai įgytą nuosavybę. Katalikų bendruomenė, kurios
interesus gina vyskupai, nėra išimtis ir jai nėra ko gėdytis siekti,
kad būtų liautasi riboti teises į turtą, kurį ji teisingais ir teisėtais
būdais įsigijo ir turėjo prieš sovietinę okupaciją. Ką Lietuva darys,
kai reikės grąžinti turtą žydams? Vakarų Europos teisė į tai žiūri
vienareikšmiškai: reikės grąžinti.
Bažnyčia valstybei nieko neskolinga! Priešingai. Iš Bažnyčios turtas
buvo neteisėtai atimtas, neatlygintinai naudotas, sunaudotas, sugadintas
ar sunaikintas, o išlikęs dar iki šiol visai neatiduotas. Norima
išsisukti iš šios skriaudos teigiant, jog pasikeitė valstybinė santvarka,
jog dabartinė Lietuva niekuo su ta skriauda nesusijusi. Susijusi,
nes žmonės liko tie patys, geografinė vieta ta pati, ta pati visuomenė
naudojosi ir dabar dar naudojasi tuo turtu. Manau, valstybė elgiasi
sąžiningai, bandydama įvairiais būdais kompensuoti katalikų bendruomenei
padarytą žalą, atleisdama dvasininkus nuo mokesčių, kasmet, nors
ir kukliai, tačiau skirdama lėšų Bažnyčios reikalams. Kita vertus,
nemažai bažnytinių institucijų yra sukūrusios šimtus darbo vietų,
kurios moka valstybei mokesčius. O kur dar socialinė Bažnyčios veikla,
kurios gerai neatlieka pati valstybė? Kas apmokės Caritas žmonių
pasiaukojimą, dvasininkų ir pasauliečių atliekamą socialinį, šviečiamąjį,
kultūrinį darbą, kurį jie dirba tik iš idealizmo ir krikščioniško
entuziazmo vedini? Vien Kauno arkivyskupijos Caritas 2002 metais
savo pastangomis gavo ir socialinėms reikmėms išleido daugiau kaip
pusę milijono litų. Reikėtų pasidomėti Kauno dienai, kiek probleminių
šeimų gauna paramą iš Bažnyčios ir kaip kartais elgiasi socialinius
reikalus kuruojantys valstybės tarnautojai: Eikite į Caritas.
Prie R.Gabarto straipsnio Kauno dienoje įdėta
Bernardinų bažnyčios nuotrauka liudija apie tą didžiulę sovietinės
visuomenės padarytą žalą: išplėšta, išniekinta bažnyčia iki šiol
nesuremontuota, savo griuvėsiais liudijanti kadaise įvykdytą neteisybę.
Manau, kad Bažnyčios vadovai turto grąžinimo klausimu yra labai
palankūs valstybei, nevengia dialogo, nors kartais dar juntami valdžios
turėti sovietmečio refleksai, nelaikant Bažnyčios partnere ir primetant
jai savo pozicijas. Bažnyčia gali įgyti turtą visais teisingais
būdais prigimtinės ir pozityviosios teisės pagrindu, kuriuo turtą
įgyja ir kiti teisiniai subjektai. Pagrindiniu būdu yra savanoriškos
tikinčiųjų (dvasininkų ir pasauliečių) aukos. Katalikų Bažnyčia
yra labai liberali tuo klausimu: kas kiek nori ir gali, tas tiek
aukoja. Pareiga prisidėti prie Bažnyčios misijos apibrėžta bendru
paraginimu, nenustatant konkrečių detalių. Kas aukoja Bažnyčiai,
aukoja pirmiausia ne dvasininkams, bet Bažnyčios misijai, prisidėdamas
prie jos tikslų siekimo, tuo išpildydamas Kristaus priesaką skleisti
Dievo Karalystę.
Tai kokios problemos, R.Gabartai? Bažnyčia nenusižengia
nei dieviškajam, nei bažnytiniam, nei pasaulietiniam įstatymui!
Ieškote teisingumo? Jis nepažeistas! Pradėkite nuo savo asmeninio
gyvenimo, paskui jo ieškokite valdžios institucijose, o tada tarsi
angelas iš dangaus galėsite ateiti teisti Bažnyčios. Siūlau liautis
kurti legendas ir atvažiuoti į kurį nors Caritas dalinį, parapiją
padėti vargstantiems, paaukoti bent dešimt litų nesibaigiantiems
bažnyčių remontams, sukalbėti Sveika Marija už tuos katalikus,
kurie aukojasi visuomenės labui.
Gediminas RIMKUS
Kaunas
© 2003 "XXI amžius" |