Atnaujintas 2003 m. rugsėjo 19 d.
Nr.72
(1176)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Šalinkime patriotizmo deficitą

Beklausant įvairių kalbų, beskaitant vienokią ar kitokią spaudą, dažnai susidaro įspūdis, jog kažkaip, anot to seno posakio, „galai su galais nesueina“. Nes darbai neatitinka žodžių. Kai prie dviejų pridėjus du negaunami keturi, belieka įtarti, kad vienas iš „dviejų“ nėra „du“. Čia nekalbama, deja, apie pensininkų, smulkiųjų verslininkų bei gausių šeimų sunkumus „sudurti galus su galais“. Tie reikalai aiškūs. Mintyje turima kita, daug platesnė, o gal net gilesnė politinė ar dvasinė sritis.

Yra pora atvejų, kur sunku galus sudurti net tokiame, manytumei, aiškiame klausime, kaip laisvė nepriklausomoje Lietuvoje. Lietuvos patriotai džiaugiasi atgavę laisvę, tačiau ne visi patriotais save laiką naudojasi laisve savai savo vaikų ir vaikaičių laisvei ir šalies nepriklausomybei užtikrinti. Tačiau jie sako mylį savo vaikus, vaikaičius ir tėvynę. Dažnu atveju, nors skundžiamasi blogybėmis valstybėje ir tautą alinančia politika, nė pirštas nepajudinamas blogiui pašalinti ar politikai pakeisti į gera. Anot vieno išminčiaus, „reikia amžino budrumo laisvei išlaikyti“. Deja, kartais budrumas prasideda ir baigiasi kalbomis.

Kitas išminčius jau seniai yra davęs geriems žmonėms patarimą, kuris ypač tinka šių dienų Lietuvos patriotams: „Kai blogieji sąmokslauja, gerieji turi burtis”. Tai įsidėmėtina ne vien visuomeninėms ir politinėms grupėms, bet ypač pavieniams asmenims, nerandantiems būdo, kaip paveikti Vyriausybę ar viešąją nuomonę. Tokie gali susiburti į trijų ar dešimties patriotų grupes miestuose, priemiesčiuose ir miesteliuose kad ir dvisavaitiniams, nebūtinai formaliems, susitikimams informacija pasikeisti ir pavienės ar bendros veiklos nuosprendžiams padaryti. Pavyzdžiui, net apie vaišių stalą susėdę gali bendrą laišką laikraščiui, valdžios žmonėms ar televizijos kokios nors purvinos laidos vadovams pasirašyti ir pasiųsti. Daugybė panašių galimybių kalboms į veiklą paversti. Kas iš to Lietuvai, kad patriotai niurna, skundžiasi ar rūgoja, lyg užpečkyje sulindę, ir jų niekas kitas negirdi. Seime ir žiniasklaidoje būtų visai kita padėtis, jei Lietuvoje pasklidę patriotiniai niurnekliai, užuot niurnėję, susiburtų veiklai ir paverstų tuščias kalbas į sostinėn artėjančio politinio griaustinio griaudimą. Tai nereiškia, kad nereikia veikti patriotams priimtinose politinėse partijose. Tačiau patriotų veikla būtina ir partijų skyreliuose už partijų ribų. Ar net tarppartinėse grupelėse ir grupėse. Nenaudojama šluota nepašalina kasdienių šiukšlių iš aslos, o nenaudojama laisvė neiššluos iš valstybės politikos ir žiniasklaidos tautos laisvę pūdančių priešvalstybinių, prieštautinių, priešreliginių šiukšlių.

Sunku sudurti galus su galais ir besiklausant tų žmonių, kuriems Lietuvos nepriklausomybė, matyt, yra didelis apsunkinimas, kurie pasigenda „anų laikų“, „senų gerų dienų“. Jie naudojasi tik viena laisve: burnoti prieš valdžią, prieš „tvarką“, prieš nepriklausomybę. Tačiau jie nesinaudoja laisve gyventi taip, kaip „tada“, kaip „anais gerais laikais“, kada visi buvo „viskuo aprūpinti“, kaip dabar kaliniai kalėjimuose. Dabar juk laisvame krašte niekas jų neverčia parduotuvėse pirkti „deficitinių“ prekių, kurių pilna lentynose. Moteris, išėjusi nusipirkti kopūsto galvą, turi teisę kaip „tada“ porą valandų pastovėti eilėje ir tik po to eiti parduotuvėn pro atviras duris. Niekas juk neverčia pirkti gerą mėsą, o ne karvių tešmenis ir kanopas. Niekas neverčia pirkti užsienietiškus automobilius ar jais važinėti. Visi turi laisvę gyventi kaip gyveno, bet tam laisvės nenaudoja. Tik buvę komisarai ir kitos buvusios raudonosios erkės dabar nebegali laisvai pasistatyti savo automobilius kur papuola, o turi varžytis dėl atvirų vietų gatvėse su buvusių „proletarų“ automobiliais.

Sunku „suvesti galus su galais“, kai klausaisi neaiškiais būdais didžturčiu tapusio politiko demagogo, neva skurdžių gynėjo, kritikuojančio valdžią. Ypač kai jis pats yra tos valdžios pareigūnas, vargu ką nuveikęs skurdui sumažinti, ir, ko gero, per turto grobstymą ir valdžios įstatymus bei potvarkius yra nuskurdinęs Lietuvos žmones. Tad imi įtarti, jog toks „skurdžių gelbėtojas“ gal siekia dar daugiau turto ir dar daugiau politinės galios skurdžiams nuskurdinti ir save „nuo skurdo“ gelbėti.

Deja, per dažnai sunku „sudurti galus su galais“. Todėl belieka organizuotis ir drauge su kitais veikti, kad tuos „galus“ atradus. Nes kai „du“ ir „du“ nėra „keturi“, reiškia, kad vienas iš „dviejų“ nėra „du“.

Vilius BRAŽĖNAS

Vilnius

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija