Didžiausias Tas,
kuris kybo ant kryžiaus
Kiekvieną sekmadienį kažko pasimokome, ypač iš
Evangelijos. Šį sykį Jėzus, sužinojęs, kad Jo mokiniai ginčijosi,
kuris iš jų didžiausias (Mk 9, 34), nei bardamas, nei kitaip tiesiogiai
įspėdamas juos pamoko: Jei kas trokšta būti pirmas, tebūnie paskutinis
ir visiems tetarnauja! (Mk 9, 35).
Teko skaityti apie jaunuolį, kuris, atėjęs pasiūlyti
savo tarnystę vienam dvasinio gyvenimo mokytojui, štai ką iš jo
išgirdo: Jei išmesi aš, tarnystė savaime rasis. Po šio pamokymo
buvo paaiškinimas: Tu gali atiduoti visą savo turtą vargdieniui
sušelpti, leistis sudeginamas ir nė iš tolo neturėti meilės. Pasilaikyk
savo turtus ir atsisakyk savojo aš. Nedegink kūno; sudegink ego.
Meilė rasis savaime.
Taigi viską nulemia sekimo Jėzumi meilės motyvas.
Jei kuris žmogus, apmąstydamas Mokytojo kvietimą: Sek mane!, vis
dažniau maldos metu įsiklauso į Viešpaties inspiruojamus vidinius
paraginimus ir įkvėpimus, tuomet malda nėra kažkoks monologas, bet
tikinčiojo su Dievu bendravimo tobulėjimo dialogas, kuris ypač krikščioniui
suteikia labai svarbų užtikrinimą, kad jis - teisingame gyvenimo
kelyje, nes stengiasi, anot Motinos Teresės, meilę Dievui išreikšti
veiksmu. Tačiau būkime atviri: to dažnai individas (dėl jame įsisenėjusių
silpnybių ir kitokių priežasčių) ne visada pajėgus atlikti.
Edvardui buvo penkiasdešimt dveji metai, kai jis
galiausiai pripažino, kad yra alkoholikas. Jis žinojo, kad jam likęs
vienintelis pasirinkimas yra Anoniminių alkoholikų klubas (AAK).
Edvardas nenorėjo prisipažinti pralaimėjęs, nors atrodė, kad jis
tikrai nugalėtas ne tik fiziškai, bet ir emociškai. Jis gėdijosi,
kad kiti gali sužinoti, jog jis alkoholikas, nors iš tiesų visi
pažįstami žinojo apie Edvardo būklę.
Po kelių savaičių, praleistų AAK susitikimuose,
jo protą dengusi migla pradėjo sklaidytis. Edvardas vis girdėdavo
keistą frazę: Kad jį išsaugotum, turi juo dalytis. Jis tai blaivumas.
Edvardas jau ir anksčiau buvo girdėjęs, jog, norint visą laiką išlikti
blaiviam, būtina savo atsinaujinančiu gyvenimu dalytis su aplinkiniais.
Deja, tuo metu jis buvo kurčias šiai auksinei taisyklei, nes gyveno
perdėm egocentriškai.
Tačiau kai Edvardas, pagaliau sykį pabandęs su
kitais dalytis savo pasikeitusio gyvenimo patirtimi, stiprybe, viltimi,
laiku ir meile, suprato, kad šias malones jam suteikė Aukščiausiasis
ir kad ši nauja jo krikščioniškoji tarnystė su kitais jam teikia
vidinį džiaugsmą ir naujų dvasinių jėgų, tada jo viduje nuvilnijo
dar iki šiol nepatirto nušvitimo banga: jis tikrai pasijuto esąs
laimingu Dievo Tėvo vaiku, esančiu Jo meilės glėbyje.
Be abejo, už nuolatinį pasilikimą Viešpatyje ir Jo malonėje augimą
kiekvienam krikščioniui tenka mokėti didesnę ar mažesnę įvairiausių
išmėginimų kainą, nes per daugelį vargų mes turime įeiti į Dievo
karalystę (Apd 14, 22). Vis dėlto nors, sekant Kristų, gyvenimo
kryžiaus nešimas tai ne saldaus torto valgymas, tačiau, pasak
Tomo Kempiečio, juo labiau numirštame sau, tuo labiau pradedame
gyventi Dievui. Tada pradedame visa savo gyvenimo patirtimi suvokti
Motinos Teresės žodžių teisingumą: Supratau paradoksą: jei myliu
iki skausmo, tai skausmas išnyksta ir lieka tik meilė.
Viešpatie, suteik mums apsčiai krikščioniškos meilės,
nes tiktai ji geriausiu būdu gali mums padėti darbais mylėti Tave,
gyvenantį ne tik maloniuose žmonėse, bet ir tuose, kurie neretai
mums priešgyniauja!
Kun. Vytenis Vaškelis
© 2003 "XXI amžius" |